Kitoks mergvakaris: šventė pagal pagoniškus papročius

Mergvakario šventė būsimajai nuotakai - ypatingas įvykis. Jis simbolizuoja perėjimą iš merginos į moters pasaulį, todėl vakaro metu skiriamos užduotys yra ypač reikšmingos ir simbolinės. Tiesa, šiais laikais organizuojančių mergvakarius pagal senąsias tradicijas yra vienetai, todėl galimybė pažinti mūsų protėvių papročius išties suvilioja vis daugiau merginų. “Žemaiteškos pastuogės” šeimininkė sako, kad organizuoti tokias šventes jai – vienas malonumas.

Ypatinga aura

Išpuoselėta Stankūnų sodyba Šiaulių rajone, Gegužių kaime, dvelkia autentiškumu, tad, norint pajusti ypatingą aurą, stengtis nereikia. Čia viskas kurta pačių sodybos savininkų rankomis, natūralu ir tikra, viskas byloja apie meilę protėviams, gamtai ir tradicijoms. Todėl šalia šimtametės sodybos augantys kone to paties amžiaus medžiai, pastatyti autentiški pastatai iš molio, šiaudų, taip pat sodyboje esantys aukurai, krosnis ir kiti senovę menantys objektai sukuria savitą atmosferą ir nuotaiką.

“Kadangi aš pasakoju gal ir savo paslaptis, idėjas, bet niekas nepakartos viso to – aš esu labai rami, nes tam reikia aplinkos, tam reikia pasiruošimo, tam reikia įkvėpimo, tam reikia degti tuo, kad galėtum kitus uždegti. Ir ta sintezė kažkaip pagauna žmones, ir aplinka, ir tie medžiai šimtamečiai, ir visa kita – jie duoda įkvėpimo ir man, ir joms”,- atskleidžia sodybos šeimininkė Vida Stankūnienė.

Vieninteliam vakarui – gausybė įsimintinų akimirkų

90 arų sodybos plote vietų įvairioms veikloms – gausu, todėl kiekviena užduotis atliekama skirtingose vietose ir erdvėse, turinčiose savo reikšmę. Iš pradžių būsimoji nuotaka yra pasitinkama prie vartelių, kur jos laukia draugės ir sodybos šeimininkė Vida. Pasak jos, merginos atvyksta užrištomis arba neužrištomis akimis ir nuo pat pirmų žingsnių jų laukia įvairios staigmenos. Pasitikdama jaunąją, šeimininkė visuomet su ja susipažįsta, pakalbina žemaitiškai, pabendrauja kaip moteris su moterimi, tad jaunoji taip yra įvedama į moterų kompaniją.

Toliau prasideda įvairios užduotys. Šalia vartelių padėtas duonos kepalą primenantis akmuo, kuris, beje, rastas sodybos teritorijoje. Ant jo mergina deda rankas ir turi atpažinti, kas tai yra. Po to būsimoji nuotaka perskaito priesaiką dėl mergvakario, dainuojamos liaudies dainos, jei nori, pritariant ir merginoms. Žinoma, neapsieinama be būrimų – jos iš pintinės traukia įvairius daiktus, apie kurių reikšmę sužino iš mergvakario organizatorės. Būsimajai nuotakai yra apaunamos vyželės, ji pamaitinama druska, į rankas įduodama žvakė, uždedama juosta ir tuomet prasideda, kaip sako Vida, kelionė mergvakario takais. Beje, merginai yra įteikiama ir puokštė, taip pat turinti savo simboliką: kadagio šakelės saugo nuo piktųjų dvasių, o saulutės suteikia džiaugsmo.

Tiesa, merginoms sodybos šeimininkė prisistato kaip močiutė Vida, nors moteris neslepia anksčiau vaidindavusi Laimą – kūdikių, jaunųjų ir įsimylėjusiųjų globėją.

Protėvių takais

Sodyboje yra daugybė įvairių jaukių pastatėlių, iš kurių kiekvienas mergvakario metu turi specialią reikšmę. Kai kuriuose iš jų yra žaidžiama, užsiimama įvairiomis veiklomis, buriama. Vida sako, kad vakaro metu svarbu šmaikštauti ir juoktis. Tai ji kartoja ir merginoms: “Mergaitės, mes žaidžiame gyvenimą, žaidžiame vakarą, išskirtinį vakarą.”

Būsimosios nuotakos kelionė po “Žemaiteškos pastuogės” erdvę yra pilna netikėtumų, užduočių, išdaigų. Štai šalia seklytėlės būna padėtas ąsotis su vandeniu, kuriuo nuplaunamos nuotakos rankos, ir ąsotis perduodamas jai, kad priimtų ateinančias drauges. Tai – svetingumo ženklas. Jaunoji įgauna moters, šeimininkės statusą: “Ji supranta, kad visada turės rodyti gerą pavyzdį, kad bus jau šeimos dvasia, kad ji apjungs. Kad ir kaip kas jai skaudėtų, ji privalės būti tokia, kad sveteliai gerai ir jaukiai jaustųsi.”

Sekdamos protėvių papročiais, vakaro dalyvės atlieka tam tikrus ritualus. Vienas iš jų – ugnies, Gabijos garbinimas. Merginos kreipiasi į ją, prašo pagalbos, apsaugos. Kadangi sodybos teritorijoje yra autentiškos trobelės su senoviškomis žemomis durimis, tai į kai kuriuos pastatus per mergvakarį mergina kviečiama įeiti ant kelių.

“Dažnai, jei būsi išdidus ir išpuikęs, gali ir susižeisti galvą. Dėl to sakoma: “Jauno išklausyk, senam nusilenk ir gyvenime bus lengviau”, – patirtimi dalijasi V. Stankūnienė

Mergvakario metu sodybos teritorija būna išpuošta gėlėmis, tad, prisirinkusios jų, merginos patraukia pinti vainikų, nuotakos garbei dainuoti liaudies dainų. Netrūksta džiaugsmo, juoko, klegesio.

Nuotakai yra atliekamas masažas, ji įvyniojama į drobę, ištepama medumi ir kitokiais gardumynais – viską atlieka močiutė Vida. Žinoma, merginoms priklauso ir fotosesija – ten, kur tik joms patinka, o žavių vietų čia išties apstu. Norinčios lietuviškų valgių gali užsisakyti kugelį, tuomet būsimoji nuotaka kartu su Vida, matydama jos pavyzdį, jį kepa senoviniame duonkepyje.

Taip pat merginos gali užlipti į paslapčių bokštą, pasisupti ant sūpynių. Beje, jos irgi turi savo simboliką: “Čia jos supasi. Supasi tam, kad mergaitė būtų laiminga, nes ji turi juoktis ir džiaugtis.”

Dar vienoje trobelėje vyksta ugnelės Gabijos garbinimas. Šalia ugniakuro susėda visos merginos, pasipuošusios lininiais, drobiniais marškinėliais, jaunoji, išsirinkusi ir apsivilkusi nuotakos suknelę, o šeimininkė tuomet pavirstą į laumę. Sėdint prieš ugnį, kurią uždega būsimoji nuotaka, pasak Vidos, svarbu išsakyti tas mintis, jausmus, kurie apima tą akimirką. Tačiau tai daryti reikia į ugnį beriant gintaro dulkes. Galiausiai nuotaka išsako linkėjimus sau ir draugėms.

Tačiau tuo kelionė mergvakario takais nesibaigia. Toliau einama prie šulinio, kur jaunoji pasemia kibirą vandens, pripila į molinį ąsotį, o likusį vandenį supila ant žemės, kad ją pagerbtų. O prisipylus pilną ąsotį, einama į rūsį, kur prasideda būrimas iš vaško. Pasak Vidos, tuomet kalbama apie praeitį, dabartį ir, žinoma, ateitį. Vėliau einama prie senojo, išminties kupino ąžuolo, prisiglaudžiama, gaunama energijos, taip pat atiduodant jam pagarbą. Po to jaunoji skaito priesaiką prie degančių žvakių arba degančio aukuro, yra deginami vainikėliai ir dainuojamos dainos. O vėliau vakaras praleidžiamas pirtyje. Beje, Vida atskleidžia, kad kartais būsimoji nuotaka yra paguldoma ant didelio akmens ir viena po kitos draugės ją kutena įvairiausiais augalais, linksmindamos ir priversdamos kvatotis.

Šventės kūrimas – nepaprastas įvykis ir sodybos šeimininkei

Vida pasakoja, kad meilė gamtai ir noras puoselėti tradicijas gimė dar jaunystėje. Augusi septynių vaikų šeimoje su seserimis, praleidusi daug laiko gamtoje, ji išmoko vertinti tai, ką turi. Organizuoti mergvakarius pagal pagoniškas tradicijas moteris ėmė 2005 metais. Pirmąkart ji pasipuošė juoda ilga suknele, kepė vadinamuosius “raganos kepsnius”. Nuo to karto, pagirta ir paskatinta kitų ji ėmė užsiimti šia veikla nuolat.

Beje, moteris sako praleidžianti itin daug laiko, kad tinkamai pasiruoštų vakarui: “Nuo ryto atsikeli ir visur kiekvieną kampelį sušildai savo mintimis. Ir – į priekį.”

Akivaizdu, kad nuoširdumo ir meilės nestokojanti Vida visas merginas priima ypač šiltai, todėl vakaro pabaigoje, atsisveikinant su jomis, suspaudžia širdį.

“Ir aš su ašaromis išleidžiu jas į tą gyvenimą. Man skauda, nes aš žinau, kad joms nebus visur taip, kaip jos įsivaizduoja – paprasta.”

Autentiškoje sodyboje, kuri nuomojama įvairioms šventėms, jau ir dabar yra daugybė išpuoselėtų vietų, įvairių įdomių objektų, tačiau šeimininkė tikina, kad jos mintyse kirba dar daug naujų idėjų, kurias ateityje tikimasi įgyvendinti ir sukurti dar įstabesnę, mistišką, stebuklingą aplinką būsimoms šventėms.

Ugnės Liaudanskytės, Enrikos Valančiūtės nuotr.

“Žemaiteška pastuogė”
Vaivorykštės g. 31, Gegužių k., LT-78308 Šiaulių r.
Telefonas 8 603 44 498
Vida Stankūnienė

Reklama