Kino ir teatro aktorė N. Lepeškaitė mini 70-metį

Rugpjūčio 3-iąją kino ir teatro aktorė, pedagogė Nijolė Lepeškaitė pasitiko 70-ies metų sukaktį. Jubiliejaus proga kolegos ir teatro kolektyvas aktorę pasveikino teatro scenoje.

Apsupta teatro bendruomenės, jubiliatė prisiminė epizodus iš teatro gastrolių, teatrą kaip šeimą ir priėmė sveikinimus. Padėkos raštą aktorei atsiuntė Seimo Pirmininkas prof. Viktoras Pranckietis, kuriame akcentavo N. Lepeškaitės pedagoginę veiklą ir atsidavimą profesijai.

Teatro vardu kolegę ir aktorę pasveikino generalinis teatro direktorius Egidijus Stancikas, dėkodamas už skirtingomis emocijų spalvomis perteiktus moterų portretus, jaunajai kartai skiepijamą meilę scenos menui, artistinį išskirtinumą, kolegiškumą ir ištikimą atsidavimą teatrui.

Sujaudinta aktorė nuoširdžiai dėkojo už dėmesį bei gražius žodžius ir prisipažino, kad teatras - jos antrieji namai. „Mano širdis yra ten, kur teatras. Kad ir kaip banaliai skambėtų ar ką kas sakytų, bet man taip yra“, - neslėpdama graudulio, sakė aktorė.

N. Lepeškaitė vaidina Nacionalinio Kauno dramos teatro spektakliuose ir kuria vaidmenį būsimoje rudens premjeroje pagal Moriso Meterlinko (Maurice Maeterlinck) pjesę „Žydroji paukštė“ (rež. Vaidotas Martinaitis).

N. Lepeškaitė gimė 1947 m. rugpjūčio 3 d. Zyplių kaime, Šakių rajone. 1964-1968 metais mokėsi Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, aktoriaus meistriškumo specialybės kurse. Baigusi studijas prieš 49-erius metus, rugpjūčio pabaigoje jauna artistė įsiliejo į Kauno dramos teatro trupę. Per tą laiką N. Lepeškaitė sukūrė daugybę įsimintinų vaidmenų teatro scenoje ir kino aikštelėje.

Kino žiūrovams ji puikiai žinoma kaip Kazytė iš režisieriaus Gyčio Lukšo filmo „Virto ąžuolai“ (1976), Ula - iš režisieriaus Almanto Grikevičiaus juostos „Sadūto tūto“ (1975) ir kitų.

Kauno dramos teatro scenoje N. Lepeškaitė visomis talento spalvomis atsiskleidė kaip Nazi (Marato Baidžijevo „Dvikova“), Ramunė (Kazio Sajos „Šventežeris“), Jurga (Kazio Borutos „Baltaragio malūnas“), Barbora Radvilaitė (Juozo Grušo „Barbora Radvilaitė“), Valentina (Michailo Roščino „Valentinas ir Valentina“), Kristi (Eno Vetemos „Rožynas“), Kaja Henriko Ibseno (Henrik Ibsen „Statytojas Solnesas“), Voverė (Vinco Krėvės „Šarūnas“), Misis Veb Torntono Vailderio (Thornton Wilder „Mūsų miestelis“), Johanė Heiberg Pjero Olovo Enkvisto (Per Olov Enquist „Iš sliekų gyvenimo“), Morta (Balio Sruogos „Baisioji naktis“) ir daugelyje kitų.

Daugelis N. Lepeškaitės įkūnytų personažų - pasiaukojančios, beatodairiškai mylinčios ir dėl to kenčiančios moterys. Emocingumas, lyrizmas, įgimtas plastiškumas suteikė aktorės kuriamiems personažams subtilių, švelnių spalvų, kurios ne tik nuostabiai derėjo prie jos išskirtinio grožio, bet ir pasirodė neįtikėtinai atsparios laikui, lig šiol neišbluko iš vyresniosios kartos žiūrovų bei kritikų atminties.

Aktorei artima ir pedagoginė veikla - nuo 1999 m. vadovauja ir veda pamokėles vaikams teatro mokyklėlėje prie Nacionalinio Kauno dramos teatro „Mano teatras“. Ši mokyklėlė atlieka ypatingą misiją - supažindina vaikus su profesionaliu teatru bei jam būtinomis vertybėmis - atsakomybe, pagarba, susikaupimu ir nenusakomu kūrybos džiaugsmu.

Ne vienam mokyklėlės auklėtiniui aktorystės pradžiamokslis tapo profesija. „Man taip gera su savo auklėtiniais, jaučiuosi palaiminta. Jie visi atviri, pasipasakoja, ką jaučia. Džiaugiuosi, kad ateina į užsiėmimus anksčiau, nes jaučiasi kaip namie“, - džiaugėsi aktorė.

N. Lepeškaitė apdovanota „Fortūnos“ prizu už Ernos vaidmenį juodojoje komedijoje „Prezidentės“ (1999) ir „Fortūnos“ diplomu už Keitės Keler vaidmenį spektaklyje „Visi mano sūnūs“ (2007).