„Kinivarpos“ akcijos rengėjai sužymėjo Punios šile mirštančių medžių židinius

Kaip ir žadėjo Genių, Panemuninkų ir Praniūnų kaimų bendruomenės, pilietinės iniciatyvos draugija „Mūsų Dzūkija“, Punios šile pradėta akcija „Kinivarpa“.

Spėta atžymėti 5-is kinivarpų (žievėgraužio tipografo) židinius. Kol kas didžiausias židinys fiksuotas pakelėje, vykstant prie partizanų bunkerio.

Rastos jau 74-ios kinivarpų numarintos eglės. Didelis židinys – ir prie pat Punios girininkijos – 23 eglės džiūsta, o greta – dar 25 yra užkrėstos kinivarpų. Patikrintos ir eglės 47 kvartale, genetiniame eglių medyne.

„Beveik prieš metus tuomečiam Aplinkos apsaugos ministrui Kęstučiui Navickui Punios šile buvo parodyta 15 užkrėstų eglių. Kartu su ministru buvo ir Saugomų teritorijų departamento atstovė Rūta Baškytė, tačiau jokių priemonių nesiimta. Į mūsų raštišką perspėjimą Nemuno kilpų parko direktoriaus pareigas tuo metu laikinai ėjęs Renatas Jakaitis, žinodamas ministerijos požiūrį, ramiausiai atsirašė, kad rimto pavojaus nemato. Tik po mūsų raštiško perspėjimo Miškų sanitarinės apsaugos tarnyba pareikalavo imtis priemonių. Tačiau aplinkosaugininkams uždelsus, pavasarį teko iškirsti net 45 vertingas egles“, - pasakoja vienas akcijos „Kinivarpa“ iniciatorių Kazimieras Sventickas, su bendraminčiais Punios šilo gelbėtojais ten pat radęs dar vieną užkrėstą eglę. Pavyko atžymėti ir tris kinivarpų jau paliestas pušis.

Punios šile vykstančios akcijos „Kinivarpa“ metu planuojama pažymėti ir nufotografuoti nemažiau 100 kinivarpų nugraužtų pilkų eglių bei pušų kamienai ir naujai kinivarpų užpultų medžių židinių.

„Dėkojame visiems garbingiems žmonėms, taip nuoširdžiai susirūpinusiems Punios šilo ateitimi“, - savo kreipimesi rašo „Kinivarpos“ iniciatoriai, kurie matydami pokyčius, vykstančius Punios šile ir ten esančiame 457 ha gamtinio rezervato plote, teigia, kad įteisinus rezervato reikalavimus, unikalaus miško eglėms ir pušims po keliolikos metų galėsime pasakyti „amen“.

„Kinivarpos“ akcijos sumanytojų manymu, kai kurių aplinkosaugininkų teiginys, kad gamtiniame rezervate miškas apsisaugos nuo pavojingų medžių liemenų kenkėjų yra klaidinantis ir nusikalstamai pavojingas ne tik Punios šilui, bet ir gretimiems miškams, mat gamtiniame rezervate atsiranda labai palankios sąlygos ne tik retųjų rūšių, bet pirmiausiai pavojingų kenkėjų ir invazinių augalų aktyviai plėtrai. Kaip rodo Belovežo girios Lenkijoje patirtis, miško rezervate uždraudus sanitarinius kirtimus vos per dešimt metų garsiojoje girioje neliko nė vienos kenkėjų nepažeistos eglės, kenkėjai jau pradeda pulti ir pušis. Nuo vienos eglės per sezoną kinivarpos užkrečia 20-30 medžių, kenkėjai skrenda iki 3 kilometrų atstumu.

Per pastaruosius dvejus metus, esant sausringoms vasaroms, kinivarpų pažeistų eglių ir pušų židinių kiekis Punios šile didėjo grėsminga geometrine progresija. Ir dalinai „palikus ramybėje“ spygliuočių medžių nykimas šile auga katastrofiškai. Miškininkai mato kinivarpų šile užpultas egles ir pušis. Tačiau bijodami visuomenės reakcijos ir aplinkosaugininkams vilkinant leidimų išdavimą, būtinąsias privalomas sanitarinės apsaugos priemones vykdo vangiai.

Susidariusią situaciją matė ir Seimo nariai Kęstutis Bacvinka, Petras Valiūnas, Virginija Vingrienė, sąjūdžio „Už Lietuvos miškus“ atstovai, Alytaus forumo ir Alytaus mokslininkų draugijos „Vizija“ nariai.

Pasak K. Sventicko, kai kurių aplinkosaugininkų deklaruojamas teiginys, kad Punios šilo gamtiniame rezervate po 50 metų susiformuos graži sengirė yra visuomenę jau sukiršinęs mitas. Trijuose seniausiuose Punios šilo rezervato kvartaluose, Dubravos rezervatinėje apyrubėje, galima rasti vos kelias vietas, kurias galėtume vadinti gražia sengire. Rezervatuose mirštančių spygliuočių medžių vietoje išauga menkaverčiai lapuočiai. Labiausiai plinta nepraeinami menkaverčių lapuočių krūmynai, auga lazdynai, aukštos žolės.

„Neapgaudinėkime žmonių - niekas po 15-20 metų į tokius miškus nebeįeis nei uogauti, nei grybauti, nei norės lankyti. Kaip rodo situacija Belovežo girios rezervate net ir specialiuose apžvalgos takeliuose ten teko iškabinti ženklais, nes vaikščioti labai pavojinga dėl nuolatinių paliktų žūti medžių išvartų“, - akcentuoja „Kinivarpos“ akcijos rengėjai, manantys kad valstybės ir visuomenės interesas yra ne gamtinio rezervato išplėtimas, o kompleksinis visų unikalaus Punios šilo vertybių darnaus išsaugojimo ir platesnio atvirumo žmonėms priemonių projektas. Unikalaus Punios šilo gelbėjimui ir jo vertybių išsaugojimui reikalingos skubios papildomos priemonės. Moksliniams eksperimentams pakanka esamo 457 ha gamtinio rezervato ir 460 ha kertinių buveinių, užimančių trečdalį Punios šilo ploto.

Bendruomenės siūlo, kad Punios šilas turi būti prieinamas visiems lankytojams ir tam sudarytos tinkamos sąlygos, išskyrus esamą 457 ha gamtinį rezervatą, užtikrintas tinkamas šilo išsaugojimo projekto priemonių viešumas vietos bendruomenėms ir visiems gamtą mylintiems žmonėms, o rengiant šilo vertybių išsaugojimo ir atvirumo bei pritaikymo visuomenės pažinimui ir rekreacijai projektą būtina bendradarbiauti su Alytaus rajono savivaldybe, derinti projektą su savivaldybės planais dėl susiekimo per Nemuną tarp Punios šilo ir Punios piliakalnio.

Gyventojų atstovai sutinka, kad draustinio teritorijoje vyktų tik griežtai gamtosaugininkų prižiūrimi sanitariniai kirtimai siekiant apsisaugoti nuo pavojingų spygliuočių liemenų kenkėjų ir laiku šalinant vėjovartų padarinius.

Bendruomenės taip pat pritaria rezervato projekte planuojamai pietinio šilo pakraščio rekreacinei, pažintinei ir edukacinei zonai, kuri galėtų būti dar labiau išplėsta, sudarant galimybe lankyti senąjį ąžuolą, mineralinio vandens šaltinį, kitus patrauklius objektus, įrengti sveikatingumo ir sporto alėjas ir kt.