Kineziterapeutas Edvinas Pečiukėnas: „Galiu būti ir kunigu, ir psichologu“

Šiaulietį Edviną tapti kineziterapeutu ir gydomojo masažo specialistu paskatino noras žinoti, kaip padėti negalią turinčiai sesei. Be to, jo močiutė buvo medikė. „Niekada neturėjau baltų chalatų sindromo“, – juokiasi vyras ir priduria, kad kai atėjo laikas rinktis, ką studijuoti, ilgai galvoti nereikėjo.

Pas kineziterapeutą – profilaktiškai

– Ar į kineziterapeutą reiktų kreiptis profilaktiškai, ar jau turint problemų?

– Reikėtų tai daryti profilaktiškai arba pajutus pirmuosius simptomus. Dauguma žmonių kreipiasi į mane, kaip į specialistą, kai problema jau yra paūmėjusi: jaučiamas skausmas ar diskomfortas turi įtakos kasdienei savijautai darbe, namuose.

Dažniausios problemos yra trys: kaklinės stuburo dalies, juosmeninės stuburo dalies ir peties sąnario.

– Ar tos problemos pasireiškia skausmu?

– Skausmas yra problemos pasekmė, o ne priežastis. Jis gali būti mechaninis arba neurologinis. Neurologinis skausmas yra tada, kai žmogus, ir būdamas ramybės būsenoje, jaučia kokius nors simptomus, pavyzdžiui, tirpimą, dilgčiojimą, deginimo pojūtį, sumažėjusį jautrumą. Mechaninis skausmas – kai atlieka kažkokią funkciją, judesį, veiksmą ir tai išprovokuoja skausmą.

Čia prasideda diferenciacija, kokius gydymo principus būtų geriausia taikyti. Jeigu skausmas mechaninis, problema greičiausiai suksis apie raumenis ir kaulų struktūrą: kažkurie raumenys užmiega, kažkurie persidirba. Geriausias gydymo metodas būtų silpnų raumenų stiprinimas.

Jeigu kalbame apie neurologinį skausmą, kuris lydi dienos metu, kartais ir naktimis, tuomet turime centrinės nervų sistemos problemą: ar nervinė šaknelė dirginama, ar spaudžiama. Taip pat tai gali būti tarpslankstelinio disko problema.

Dirbu trijų gydymo metodikų prinicipu: tai yra gydomieji masažai, fizioterapija ir kineziterapija. Per mano darbo praktiką šiuo metu tai yra efektyviausias būdas – turime jungti skirtingas gydymo metodikas ir principus, kad pasiektume geriausią rezultatą.

Rezultato teks palaukti

– Po kiek laiko galima pajusti rezultatą? Turbūt vieno ar poros susitikimų nepakanka.

– Žmonės, kai kreipiasi, dažnai klausia, kiek seansų reikės – ar trijų, ar penkių, ar dešimties. Aš sakau taip: nuo penkių iki dešimties. Pirmojo seanso metu reikia atlikti kineziterapinį ištyrimą, kurio metu bandome atsekti skausmo priežastį.

– Kokie simptomai išduoda, kad jau laikas apsilankyti pas kineziterapeutą?

– Pavyzdžiui, jei žmogus nėra statybininkas ir kiekvieną dieną nenešioja sunkių daiktų, bet sugalvojo namuose atlikti kažkokius su statyba susijusius darbus. Po to sako: „Oi, kaip ir paūmėjo, skaudėti pradėjo.“ Praėjo kelios dienos – viskas susitvarkė. Po mėnesio atvažiuoja, pradeda kažką daryti, vėl atsiranda simptomų. Jie jau tęsiasi ilgiau, skausmas intensyvesnis. Tai veda į lūžio tašką, kai vieną dieną jis pasakys: „Brangioji, šiandien neisiu į darbą, nes neišlipu iš lovos.“ Taip pasiekiamas kraštutinis organizmo nualinimas – organizmas nebeturi resursų, kaip padėti sau išgyti.

Raudonos vėliavėlės

– Ar žmogus gali sau padėti pats?

– Jeigu konsultacijos, testavimo metu neįžvelgiu raudonų vėliavėlių, kurios galėtų lemti ilgalaikį sveikatos pablogėjimą, aš rekomenduoju, ugdau, edukuoju, kaip žmogus gali pats sau padėti. Tokiu būdu galime pagreitinti gijimo procesą. Dirbdamas kabinete, galiu taikyti visiškai kitas metodikas, naudoti kitokią įrangą, bet galiu ir pamokyti, ką jis papildomai gali daryti namuose.

– Ar tenka nusiųsti pacientą dėl konsultacijos pas kitą specialistą?

– Jeigu tai nėra trauma, kitos problemos dažniausiai formuojasi per tam tikrą laiką: pradėjau mažiau fiziškai judėti, trumpiau miegoti, aplinkoje atsirado daugiau dirgiklių, kurie mane provokuoja – kaip stresas.

Žmogus ateina – skauda nugarą: laukė laukė, kol taip simptomai paūmėjo, kad turi įtakos jo savijautai tiek darbo, tiek poilsio metu. Aš jį konsultuoju, susirenku anamnezę, jis išpasakoja, kokius simptomus ir kada jaučia, tada pradedame daryti testavimą – judesių amplitudės, raumenų jėgos, žiūrime, kaip nervai reaguoja į tam tikrus judesius ir pozicijas.

Mes, kineziterapeutai, ištyrimo metu pastebime vadinamąsias raudonas vėliavėles. Tai gali būti staigus svorio kritimas, nuolatinis prabudimas nuo trijų iki šešių paryčiais, neurologiniai simptomai testavimo metu: dilgčiojimas, tirpimas, deginimas. Tai tarsi užveda ant kelio, kur turėtume pradėti gydyti, tačiau akys – ne rentgenas.

Jeigu raudonų vėliavėlių atsiranda daugiau nei viena, žmogui rekomenduoju kreiptis į gydytoją specialistą. Jis atlieka, pavyzdžiui, magnetinį rezonansą, kuris parodo kūno struktūrą iš vidaus. Tada žmogus tarsi mato baltame lape parašyta: tas gerai, tas blogai, tas blogai... Kelių nuomonių sutapimas visą laiką yra gerai, nes tada žinome, kad tikslingai einame link to, kad galėtume žmogui kuo greičiau padėti.

Kai taurė persipildo

– Ar turime bruožą laukti, kol jau visai pradėsime byrėti?

– Taurė pildosi ir, kai pasiekia kraštus, atsiranda simptomų, kurie mus erzina ir muša iš vėžių, tada kreipiamės į specialistus. Problema gali formuotis mėnesį, pusmetį, metus: vieną rytą žmogus prausiasi, pasilenkia ir jam nudiegia nugarą. Ateina momentas, kai pasiekiamas pikas ir organizmas sako: „Aš nebežinau, kokius signalus tau dar skleisti, kad tu pradėtum kreipti dėmesį, jog jau kažką reikia daryti.“

Mažesnė dalis žmonių kreipiasi profilaktiškai arba tam, kad palaikytų kiek įmanoma sveiką kūną. Dažniausiai susiduriu su jau paūmėjusiomis problemomis. Žmonės dažnai galvoja, kad kelios procedūros išspręs problemą. Retai taip būna.

– Ar būna taip, kad pacientui negalite padėti?

– Tikrai taip. Esu turėjęs ne vieną pacientą, kuris kreipėsi dėl didelių skausmų juosmens stuburo srityje su stipriai išreikštais neurologiniais simptomais kojose. Bandžiau taikyti gydymą, tačiau jis buvo neveiksmingas. Pacientams rekomendavau dėl tolesnio gydymo konsultuotis su neurologu arba neurochirurgu.

Biuro sindromas

– Kokie įpročiai mums kenkia labiausiai?

– Žmogus per ilgą laiką pripranta ta pačia ranka, koja atlikti tuos pačius judesius, todėl vieni raumenys pervargsta, o kiti nieko nedaro. Kai reikia atlikti judesį į priešingą pusę, atrodo, tarsi strigtų, nebepavyksta atlikti judesio. Aš visą laiką lenkiuosi per vieną vietą, nešioju rankinuką ant to paties peties, pirkinių krepšį su ta pačia ranka – tai nėra gerai. Organizmas kompensuos, kol vieną kartą paimsi ant to paties peties ir bus: „Ai!“ Reikia nešioti kuprinę ant abiejų pečių, rankinuką vieną kartą ant vieno, kitą – ant kito. Jeigu moteris ilgą laiką avi aukštakulnius, reiktų tai keisti – kartais ir žemakulnius apsiauti.

Daug įtakos turi informacinės technologijos. Jos pagreitino darbus ir užduotis galime atlikti greičiau, efektyviau. Dauguma tų darbų atliekami statinėje pozicijoje – dažniausiai sėdint. Organizmui tai nepatinka. Dirbant kompiuteriu ilgiau nei valandą, neatsistojant, nepasirąžant, nenueinant iki tualeto, neįsipilant vandens, raumenys pradeda spazmuotis. Žmogus nejaučia kažkokių specifinių pokyčių, bet ilgainiui kažkas vis tiek pradės lįsti. Biuro sindromas yra suapvalėję pečiai, sutempti krūtinės raumenys, o užpakaliniai tarpumentės, krūtinės raumenys silpni ir pavargę.

– Kaip galėtume sau padėti?

– Įprasta darbo diena turi aštuonias valandas. Padalykite jas per pusę: keturios iki pietų ir keturios po. Skirkite po minutę kas dvi valandas padaryti vieną pratimą. Jei abejojate, koks pratimas būtų tinkamas, o koks gali tik dar labiau pakenkti jūsų sveikatai, visada galite pasikonsultuoti su specialistais.

Kartais tereikia išsikalbėti

– Ar pastebėjote, kad kokių nors problemų, dėl kurių kreipiamasi, padažnėjo?

– Koronavirusas padarė savo. Kai buvo apribotas žmonių judėjimas, paaugliams ir mokyklinio amžiaus vaikams dažniau atsiranda stuburo problemų. Galų gale specialistai pradeda kalbėti, kad tai turėjo įtakos psichinei tiek paauglių, tiek suaugusiųjų sveikatai.

Kai žmogus visą darbo dieną praleidžia vienoje padėtyje ir po darbo neskiria laiko fizinei veiklai, tai lemia tų problemų atsiradimą ir dažnėjimą. Fiziniam aktyvumui reiktų skirti nuo 45 min. iki valandos du–tris kartus per savaitę. Pasivaikščiojimas su vaiku ar gyvūnu taip pat yra judėjimas.

– Ar kineziterapija, masažai yra susiję su psichine sveikata? Ar tai gali padėti, patiriant stresą, turint nerimo sutrikimų?

– Atlikdamas masažą, specialistas savo rankomis liečiasi prie paciento kūno, odos. Odoje yra labai daug receptorių, kurie vienaip ar kitaip reaguoja į prisilietimus. Jeigu darysime atpalaiduojamąjį masažą, centrinė nervų sistema rims, įtampa atslūgs. Jeigu žmogus dirba ne tik protinį, bet ir fizinį darbą, raumenys gali dar papildomai užsispazmuoti, tuomet jau yra tikslingas gydomojo tipo masažas – jis intensyvesnis.

Trejų–ketverių metų laikotarpio įvykiai: COVID-19, dabar vykstantis karas, muša mus iš vėžių ir prisideda prie kitų reikalų, kurių turime, pavyzdžiui, darbe. Mes gyvename aplinkoje, socializuojamės, bendraujame. Vieni, pasižiūrėję žinias, susinervina, net spaudimas sukyla. Kitiems užtenka sunkesnės savaitės ir jaučiasi emocinis nuovargis, stresas.

Jeigu žmogus turi kažkokių psichologinių problemų ir neturi su kuo išsikalbėti, viską kaupia savyje, nesikreipia į psichologą ar psichoterapeutą, galvoja: „Ką dabar kiti apie mane pagalvos?“ Po truputį einame lauk iš tos stigmos. Turiu daug 25–35 metų klientų, kurie papildomai kreipiasi ir į psichologus ar psichoterapeutus. Tai jau nebe mano daržas.

Kartais, atliekant procedūrą, pacientas išsikalba, nustumia savo problemas į šalį ir pasijunta geriau. Galiu būti ir kunigu, ir psichologu – kartais to ir užtenka.