Kinematografinė istorija „Akis į akį“: kovos ir meilės istorija iš 1923-iųjų Klaipėdos

„Talentingas Sauliaus žodis sukuria vaizdą, tarsi viską matytume ekrane“, – apie tik ką pasirodžiusią kinematografinę Sauliaus Šaltenio istoriją „Akis į akį“ sako režisierius, filmų „Ekskursantė“, „Pelėdų kalnas“ autorius Audrius Juzėnas. Neseniai knygynuose pasirodžiusį, unikalų Lietuvoje leidinį A. Juzėnas ir S. Šaltenis pristatys ir Vilniaus knygų mugėje.

„Vagos“ leidykla šiemet išleido kinematografinę S. Šaltenio istoriją „Akis į akį“, menančią 1923-iųjų įvykius Klaipėdoje, kai Mažosios Lietuvos kraštas po karinės operacijos buvo prijungtas prie Lietuvos.

Leidinys dienos šviesą išvydo anksčiau nei A. Juzėno kuriamas pilnametražis filmas „1923” ir yra parašytas scenarijaus pagrindu. Anot režisieriaus, jau sudėtinga pasakyti, kas šiuo atveju pirmesnis: literatūra ar kinas.

S. Šaltenis ne kartą yra sakęs, kad geras kinas prasideda nuo geros literatūros. Rašytojas sukūrė scenarijus jau klasika tapusiems lietuviškiems filmams: „Riešutų duona“, „Herkus Mantas“.

Apie spaustuvės dažais tebekvepiančią S. Šaltenio knygą kalbamės su režisieriumi A. Juzėnu.

„Akis į akį“ yra netradicinė knyga, įvardyta kaip pirmoji lietuviška kinematografinė istorija. Kaip atsitiko, kad tik dabar turime tokio žanro kūrinį? Vis dėlto dažniausiai pasirodo knyga ir tik po kurio laiko, knygai sulaukus populiarumo, gimsta ir filmas. Šiuo atveju viskas vyksta paraleliai – knyga ir filmas buvo kuriami kone vienu metu, tik knyga pasaulį išvydo greičiau...

Užsienyje yra nemažai taip vadinamų kino leidinių. Sulaukus tam tikro filmų žiūrovų skaičiaus sprendžiama, ar filmo scenarijaus pagrindu išleisti knygą. Taigi, būna ir atvirkščiai. Mūsų atveju prieita prie sprendimo, kad knyga reikalinga žiūrovui. Tai įvadas į kiną ar kino žanrą, ar kino istoriją, kuri būtų ekranizuota konkretaus režisieriaus, konkrečiomis aplinkybėmis ir konkrečiu laiku. Kalbant apie Sauliaus Šaltenio romaną ar kinematografinę istoriją – kaip bepavadintum – ji atitinka visus knygai būtinus reikalavimus, nes pats Šaltenis rašo literatūrine kalba. Rašo grožinės literatūros kanonų kalba – jo tekstai toli nuo sauso scenarijaus, kur be dialogų ar pastabų „jis atėjo“, „jis nuėjo“, „jis išgėrė“ nieko daugiau nėra.

Turėdami tokią turtingą literatūrą, kuri pavadinta kinematografine istorija, mes turime galimybę skaitytojui duoti istorijos pagrindą, kad šis susikurtų savo būsimo filmo istoriją. Susijungia du svarbūs kriterijai. Tai – literatūra ir kinas. Aš nežinau, kas buvo pirmesnis šiuo atveju: ar literatūra, ar kinas. Nes viskas tuo pačiu metu buvo daroma ir šiuo atveju tas kūrinys, kuris pateiktas Lietuvos skaitytojui, gimė anksčiau negu filmas. Nes filmo kūrimas, žinant Lietuvos kinematografinę tikrovę, – gana sudėtingas procesas. Lietuvoje nėra populiaru kalbėti apie istorinį filmą arba kinematografą. Tas žanras yra smarkiai ignoruojamas dėl to šio filmo atsiradimas, vadinkime, nėra prioritetas šiai dienai.

Knyga yra praturtinta kino dailininko Jurijaus Grigorovičiaus iliustracijomis. Ar tai ir yra vizijos, kokios galėtų būti filmo scenos?

Daugeliu atveju tikimasi turėti konkretų vaizdinį – to meto mados, uosto, vokiškai kalbančių klaipėdiečių, kurie tuo metu dominavo mieste. Ir pats miesto pavadinimas – jis dar buvo Memelis ir tik po to pavadintas Klaipėda. Sudėjus visas šias aplinkybes pradėjome galvoti, kaip turėtų atrodyti šis literatūrinis kūrinys, jei jis būtų filmas, arba kaip atrodytų filmas, nepaisant literatūrinio kūrinio. Bendradarbiavome su kino dailininku Jurijumi Grigorovičiumi. Eskizai visada yra pagrindas ieškoti kinematografinio vaizdo, kaip tai atrodytų turint dabartines kinematografines galimybes.

Dailininkai labai dažnai padeda režisieriams. Šiuo atveju jo pagalba režisieriui, kuriuo aš turėčiau ir būti, davė pagrindą, kad tie eskizai taptų knygos iliustracijomis. Manau, kad knygoje atsidūrusios iliustracijos yra ir konkrečios, ir abstrakčios. Jos kuria tam tikrą nuotaiką, leidžiančią skaitytojui įsivaizduoti, kaip Klaipėda galėtų atrodyti šiuolaikinio žmogaus akimis ne fotografiniame lygmenyje, ne rekonstruojant dokumentiką, bet kalbant apie tam tikrus kinematografinius principus. Tie piešiniai ir yra kinas knygoje.

S. Šaltenio sakiniai labai tapybiški, talpūs. Atrodo, viena nedidelė pastraipa nusako labai daug. Štai viena citata: „Bet akimirką jis sustingsta su oran iškeltomis būgno lazdelėmis, ir vėliavininkai lėtai pasuka galvas ten, kur kažką išvydo būgnininkas, net pamiršta, kad jų rankose Prancūzijos Respublikos vėliava: vienas jos kampas nukaręs baloje“.

Saulius pirma pamato, o po to užrašo. Jis kuria matydamas visumą, o po to užrašydamas turtinga lietuvių kalba. Sauliaus matymas ir yra šios knygos pamatas. Tai reiškia, kad kiekvienas vaizdas turi tam tikrą emociją. Jo žodžiai sukuria tokį vaizdą lyg viską matytum ekrane. Tai yra Sauliaus pranašumas.

Ar Jums, kaip režisieriui, su tokia medžiaga kur kas lengviau dirbti?

Kino scenarijuje lieka labai nedaug – dialogai, pastabos. Visiems, kurie dirbs šiame filme, reikės perskaityti ką tik išėjusį S. Šaltenio kūrinį. Knyga duoda labai daug medžiagos, iš kurios gali kurti tikrovę, artimą praėjusio šimtmečio Klaipėdai. Tiksliai žinau, ką Šaltenis daro: jis išstudijuoja visą medžiagą, dokumentus, fotografijas, vaizdus, piešinius. Tam, kad atkurtų pilną autentiką, kiek įmanoma artimesnę to laikmečio žmonių sugebėjimui kalbėti taip ir jausti taip, ir mąstyti taip. Dabartinis žmogus gerokai skiriasi nuo praėjusio šimtmečio žmogaus ne tik gyvenimo būdu, bet ir mąstymo būdu ar vertybine skale. Saulius fantastiškas žmogus yra!

Veikiausiai nė vienas istorinis vyksmas nebūna be žmonių istorijos. Ir ši knyga pasakoja svarbius Lietuvai istorinius įvykius per žmonių jausmus.

Aišku, vakarykščių ir šios dienos žmonių emocinis statusas nesikeičia. Bet kinta pats kultūrinis sluoksnis, kaip mes priimame įsimylėjėlius ir kaip traktuojame jų tarpusavio ryšius. Saulius, kurdamas scenarijų, rėmėsi savo asmenine giminės patirtimi. Tai yra labai svarbu, nes jis rašė nemeluodamas. Prisigalvoti šiais laikais žmonės daug ko prisigalvoja ir tikros meilės ar tikrų jausmų jau nesugeba atskirti nuo tam tikro socialinio kultūrinio skirtumo. Mes tapome liberalais ir meilės santykiuose. Mano giliu įsitikinimu, žmonės prieš šimtmetį ir stipriau mylėjo, ir tikriau. Jie kūrė tvaresnius santykius. Dabar meilė primena lošimą kauliukais. Pasiseks ar nepasiseks, o jei nepasiseks eisiu lošti prie kito stalo. Lošiu tol, kol iškris laimingi kauliukai. Žmonių santykiai dabar yra labai trūkinėjantys, labai silpni, neturintys nei materialinio nei dvasinio aukštesnio tikslo. Mūsų visuomenė smarkiai keičiasi. Sauliui pavyko per savo giminės istoriją papasakoti Klaipėdos krašto istoriją.

Vieno interviu metu sakėte, kad mokykloje per istorijos pamokas nebuvo pasakojama apie 1923-ųjų sausio įvykius. Kaip dabar vertinate šiuos istorinius įvykius iš šios dienos perspektyvos?

Esu 100 proc. įsitikinęs, kad tai ir nulėmė valstybės egzistavimą. Be Klaipėdos nei dabartinė Lietuva, nei tarpukario Lietuva neturėjo šansų išlikti kaip valstybė. Jei tai būtų akcentuojama dabartinėje epochoje tai Klaipėdos krašto svarba būtų netgi labiau prioritetinė nei Vilniaus ar Kauno.

Ar filme numatyta rekonstruoti to meto įvykius?

Bus kalbama apie pagrindinį tos operacijos iniciatorių, tuometinį ministrą pirmininką Ernestą Galvanauską, kuris ir ėmėsi prijungimo akcijos. Ta akcija buvo būtina pokarinėje situacijoje. Kalbant apie tai, ką mes sužinojome ir ką dabar žinome: jei atsiverstume archyvinę medžiagą, ji iki šiolei yra su grafa „slaptai“. Nenustebkite, deja, ta žymė nenuimta ir jei nuspręsite pasidomėti detalėmis, raportais, kariniais pranešimais ar žvalgybinių operacijų protokolais – taip paprastai neprieisite. Ta grafa buvo ir Smetonos laikais, ir sovietmečiu, ir dabar. Ką tai reiškia – aš nežinau. Nematęs tų dokumentų ir neįvertinęs visų jų, negali pasakyti operacijos kainos, sėkmės ir rizikos.

Knyga „Akis į akį“ jau išleista. Netrukus bus pristatoma Vilniaus knygų mugėje. Kokį matote jos tolimesnį kelią?

Manau, kad ji bus viena gražesnių knygų: puikios kokybės, puikiai parašyta, gražiai iliustruota. Tokios literatūros tikrai trūksta.

Yra daug vertimų, gerų autorių, tačiau kokybiškos lietuviškos literatūros tikrai trūksta. Ji prasiskins kelią ir ras skaitytoją. S. Šaltenis parašė ją jaunesnei kartai apie mūsų tėvus ir mūsų protėvius.

Mūsų protėviai buvo ir karingi, ir sėkmingi, ir patriotiški, ir nugalėtojai. To emocinio statuso, kad esam nugalėtojų tauta ir mūsų vertė istoriniame kontekste yra milžiniška, – labai trūksta.

Sauliaus Šaltenio „Akis į akį“, 176 p., 2023 m. Leidykla „Vaga“.

Reklama