etaplius TV
Iniciatyva „Niekieno vaikai“ jau 5-erius metus rūpinasi, kad vaikai ligoninėse neliktų vieniši. Daugiau nei 200 savanorių pasikeisdami budi prie vaikų, kurie šalia neturi tėvų ar kitų artimųjų. Rūpinamės vienišais vaikais 6 Lietuvos miestuose (Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys, Palanga), 9-iose ligoninėse. Savanoriai su vaikais žaidžia, juos ramina, migdo, nešioja, guodžia, išklauso, padrąsina, moko naujų įgūdžių, palydi į procedūras. Jau pasirūpinome, kad daugiau nei 900 vaikų ligoninėse nebūtų vieniši, nes šie vaikai – visų mūsų vaikai.
Kasdien savanorių palaikymo ligoninėse laukia vidutiniškai 6 vieniši vaikai. Prie vienišo vaiko budime tiek, kiek reikia – ilgiausias budėjimas truko net 2 metus ir 9 mėn. Budime ir prie kūdikių, ir prie paauglių, nes tikime, kad bet kokio amžiaus vaikas ligoninėje neturi likti vienišas. Nuo veiklos pradžios savanoriai su vienišais vaikais ligoninėse jau praleido daugiau nei 71176 val. – jei jas sudėtume į vieną budėjimą, jis truktų net 8-erius metus.
JUSTO ISTORIJA
8 dienos. Tokio amžiaus buvo gyvybės langelyje paliktas Justas (vardas pakeistas), kai pas jį ligoninėje pirmą kartą apsilankė iniciatyvos „Niekieno vaikai“ savanorė Aušra. Ji iki šiol prisimena itin švelnius ir tamsius jo plaukus, mėlynas akis, kurios buvo tarsi vandenyno gelmė, bei nuo berniuko sklindančią ypatingą ramybę.
„Tokį gėrį ir grožį tik ir norėdavosi glausti prie savęs, nešioti. Jis buvo tikrai labai ramus ir mielas vaikas, daug snaudė, vis reikėjo jį žadinti ir pamaitinti. Turbūt didžiausias iššūkis ir buvo pasyvus jo valgymas – kartais užtrukdavo valandų valandas, kol viską išgerdavo iš buteliuko.
Taip pat jį reikėjo pratinti prie čiulptuko, o vieną naktį – pamasažuoti, kad praeitų pilvo diegliai. Bet tai ir viskas, daugiau jokių sunkumų nebuvo, jis be galo ramus vaikutis“, – prisimena savanorė.
Justas ligoninėje praleido savaitę, per kurią jam buvo atlikti įvairūs tyrimai siekiant išsiaiškinti, kokia yra jo sveikatos būklė. Laimė, berniukas buvo sveikas ir stiprus kūdikis, todėl savanoriams tereikėjo atliepti svarbiausius jo poreikius, apgaubti savo dėmesiu bei šiluma.
Savanorė neslepia – skaudu žinoti, jog tokio mažo angelėlio nuo pat pirmųjų jo dienų pasaulyje atsisakė tėvai, tačiau tuo pat metu ji stengiasi įžvelgti ir šviesiąją tokio poelgio pusę. „Gaila, kad mama pasielgė būtent taip, bet vis dėlto – tai atsakingas elgesys, tikiu, kad berniukas ras gerus ir jį mylinčius namus. Man pačiai ši patirtis leido pasimokyti nesmerkti ir neteisti kito žmogaus nežinant visos situacijos. O iš pačio Justo aš per budėjimus gavau labai daug gerų emocijų. Žvelgiau į jį ir jutau labai didelę vidinę ramybę“, – dalijasi Aušra.
0
