Kiekviename mūsų glūdi kažkiek televizijos

Kas paneigs, kad kiekviename mūsų neglūdi to mažuose ekranuose matomo džiaugsmo, spalvų, o kartais ir ašarų karavano.

Jau mėnuo, kai mūsų televizijos pradėjo naująjį sezoną. Pirmiausia šiais metais startavo LRT, o po savaitės prisijungė ir kitos televizijos. Tiesa, prieš keletą metų vyravęs teiginys, jog televiziją žiūri visi, atrodo, šiandien paneigtas. Manau, kad jaunimas dabar didžiąją laiko dalį leidžia su skaitmeninėmis, elektroninėmis, internetinėmis priemonėmis, o televizorius jiems tampa nereikalingu daiktu. Šnektelėjau su tikrai išsilavinusiais jaunuoliais. Net, pavyzdžiui, „X faktorius“ ar panašūs konkursai, sako, jiems neįdomūs. Visiškai sutikti su tokiais nenorėčiau, tad pasiūlyčiau pasiklausyti „Lietuvos balso“ dalyvių ir, esu tikras, visi maloniai nustebs, kad Lietuvoje tiek daug gabių jų bendraamžių.

Prie TV nežiūrinčio jaunimo, žiūrėk, prisijungia ir viduriniosios kartos atstovai, bet dabar apie tai, ką televizijos rodo žiūrintiems. TV programų savaitraščiai ir kiti leidiniai dažnai paskelbia žiūrimiausių televizijos laidų dešimtukus arba bent penketus. Žmonės, kurių pavardės ar nuotraukos, kai šie vardija savo mėgiamiausias TV laidas, skelbiamos, pamini „Panoramą“, kitas rimtas laidas, kurių tarpe „Dėmesio centre“ ar „Teisė žinoti“, kanalus „LRT Kultūrą“, „Info TV“ „Discovery“, „History“, „National Geographic“, „Mezzo“, tad net keista, kad reitinguose vis tiek pirmauja „24 valandos“, „TV pagalba“, „KK2“. Vadinasi, žiūrovai žino, kas yra intelektualios visuomenės vertinama, bet mieliau žiūri kitas laidas.

Kas sakė, kad televizijos tikslas yra ugdyti kritiškai mąstantį žmogų? Pakritikavus vieną televiziją ir jos savininko paklausus, ką jis galėtų atsakyti, pastarasis paaiškino, jog televizoriaus visai nežiūri.

Man atrodo, jog televizija labiausiai reikalinga tam, kad įrodytų senovės romėnų tiesą, pagal kurią liaudis – didelis vaikas, kuriam reikia duonos ir žaidimų. O čia dar viską gauni neiškišdamas nosies iš namų, tereikia būti tik atsimerkus. Ar jums aktualus klausimas „Kada ir kaip žiūrėti televizorių?“ Tiesa, gali būti ir neaktualus – žiūrite televizorių, ir tiek. Kažkas televiziją taikliai pavadino ištisu atrakcionų parku, kur gali ir linksmintis, ir niršti, ir pasijusti taurus, dalyvaudamas gailestingumo akcijoje, ir pilietiškas, balsuodamas už kokią nors politinę nesąmonę, o balsuodamas kokiame nors muzikiniame projekte – net turįs gerą skonį. Pažiūrėjau pirmąją naujojo sezono laidą „Pagauk dainą“ ir nusistebėjau ką tokioje popsinėje laidoje veikia Merūnas Vitulskis. Juk jis – solistas, kuris dainuoja net didžiausiose pasaulio operų scenose, o čia staiposi prieš kamerą, ir tiek. Na, kad bent būtų kokio muzikinio projekto vertinimo komisijoje, tai dar dar, o čia...

Lietuvoje televizijų daug, tačiau jos, deja, nebeturi savo veido, visos liko vienodos kaip du vandens lašai. Ar pastebėjote, jog TV laidos (tas gal tik netinka nacionaliniam transliuotojui) šių metų sezono pradžioje buvo gan nuobodžios, kol darbo nepradėjo Seimas. Šiomis dienomis seimūnai jau gelbsti mūsų komercinių televizijų laidas. TV scenaristai ir režisieriai tokių nusišnekėjimų ir poelgių net sugalvoti bejėgiai.

Šiandien TV ekranuose dažniausiai regime emigrantus (dabar, kai skambinu draugams ir klausiu, kur esi, turiu galvoje ne „namuose, parduotuvėje, darbe“, o kurioje šalyje esi), lietuvių apsipirkimus Lenkijoje, o jau ir Latvijoje (kai į Seinus lydėjau ekskursiją iš Šiaulių, prekybos centre pardavėjas manęs net paklausė: „Kas ten pas jus Lietuvoje darosi?“), pramogų langai daugelį metų vis tie patys. Vis populiarios laidos apie įvairius mistinius reiškinius, burtus, stebuklus, regėjimus.

Diskusijų laidos? Tačiau pas mus jos tik taip vadinasi, gi iš tikro tai – paprasčiausios pramoginės laidos. Be to, diskusijų laidose vis tie patys ir tie patys veidai. Savo lektoratą turi Rūta Janutienė, savo – Edmundas Jakilaitis. Net neįsivaizduoju to garsiojo bedarbio iš R. Janutienės laidos E. Jakilaičio laidoje.

Pabandžiau įlįsti į kriminalinių laidų žiūrovo kailį. Būna, kad kriminalinės laidos tuo pačiu metu rodomos per kelis kanalus. Kaip pasirinkti, kurią žiūrėti? Pirmasis kriterijus – ar yra žmogžudystė. Ar ji atpasakojama su visomis pikantiškomis detalėmis bei giminių ir kaimynų liudijimais? Jei tuo pačiu metu rodomos kelios laidos apie žmogžudystes, be abejo, kriminalinių laidų fanas pasirinks, jei nužudyti keli asmenys. Jeigu reportaže rodomų nužudytų asmenų skaičius sutampa, pasirinks žiauresnę žmogžudystę (kūno supjaustymas, išniekinimas ir t. t.). Girdėjau norvegus, pamačiusius laidas „24 valandos“ ir „TV pagalba“, sakant, jog paieškojus ir pas juos yra tokių žmonių, tačiau kam juos rodyti.

Žiūrovui patinka, jei jis įsitikina esąs gerokai protingesnis nei ekrane stebimi veikėjai. Girdėjau nuomonę, jog pati primityviausia laida yra sveikinimų koncertas. Nenorėčiau sutikti, nes šis koncertas malonumą suteikia daug kam: tiems, kuriuos sveikina, tiems, kurie sveikina, ir patiems atlikėjams, kad štai jų dainų liaudis pageidauja. Malonu, manau, ir Kučinskui, ir Šiškauskui, ką bekalbėti apie Livetą ir Petrą Kazlauskus bei kažkieno žentus.

Sako, televizijoje vienas didžiausių kičų – serialai. Dukrelė klausia mamos: „Mamyte, ar mėgstate žiūrėti serialus?“ „Ne, Izaura, serialų žiūrėti nemėgstu.“ Arba moteriškė, kuri nori emigruoti į Santą Barbarą. „Kodėl ten?“ – klausia jos. „Visus pažįstu“, – atsako.

Iš kur tas posakis, pažiūrėjus serialą: „Viskas kaip gyvenime“? Mat serialų erdvė perdėm buitiška bei kasdieniška: gyvenamasis būstas (svetainė, virtuvė, miegamasis), biurai, modelių namai, ligoninė, baras, garažas, netgi klebonija... Serialų herojai turi tokių pat silpnybių ir ydų kaip ir mes.

Žodžiu, viskas pataikyta, gal tik liaudį gali papiktinti serialų herojų turtai – prabangūs namai ir butai, puošnūs baldai, naujausi automobiliai ir t. t. Kai kam medinėmis lentelėmis mušti „Giminių“ serialo herojų prieškambariai buvo artimesni. Bet kai regi herojų nesėkmes, tuoj susimąstai – kas iš tų turtų, jei laimės nėra?! Be to, jei lietuviški serialai bus pradėti rodyti, tarkime, Baltarusijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje ar dar skurdesniuose kraštuose, tenykščiai stebėsis – štai kaip lietuviai gyvena: perka, ką nori, net kelis kartus per dieną eina į barą, ten valgo ir geria, kas patinka ir t. t.

Ar galima televiziją pavadinti pornografija, kaip ją pavadino šviesios atminties televizijos kritikas Skirmantas Valiulis? Greičiausiai galima, nes ji leidžia mums žiūrėti pro rakto skylutę. Realybės šou pasirodančios merginos turi būti ne tiek gražios, kiek gundančios. Nors žmonių, leidžiančių į juos žvelgti pro rakto skylutę nėra daug. Pabandžiau paskaičiuoti, o ir be manęs yra skaičiavusių – jų apie 200. Panašiai tiek žmonių laksto po visus televizijos kanalus ir pasakoja, kaip gyvena.

Girdėjau nuomonę, jog televizija skatina žmones krypti į kairę. Be to, bičiulis sako pastebėjęs, jog viskas pasaulyje krypsta į kairę, todėl ir posakis apie krypimą į tą pusę man, o, manau, ne tik man, įstrigęs. Visgi nebandysiu aiškintis, kodėl vyrai linkę būti neištikimais. Nesu nei psichologas, nei seksologas. Man tiesiog įdomu, kaip atsirado šis posakis – „eiti į kairę“. Kodėl būtent į kairę, o ne į dešinę?

Skaičiau, jog viskas slepiasi tradicijose ir papročiuose: nuo senų laikų moterys bažnyčioje sėdi kairėje, vyrai – dešinėje pusėje; Ieva buvo sukurta iš kairiojo Adomo šonkaulio; moteriškų drabužių sagos prisiūtos kairėje pusėje, vyriškų – dešinėje, prieš meluodamas žmogus žvilgteli į kairę ir t. t. Taigi vyrai eina į kairę, nes kairėje – moteris, o neištikimos moterys, savo ruožtu, turėtų eiti į dešinę.

Geroji krypimo į kairę pusė ta, kad vyrai su meilužėmis plėtoja ekonomiką. Jei eina į teatrą, perka brangiausius bilietus, jei į restoraną, valgo brangiausius patiekalus ir geria geriausius gėrimus, vyksta kelionėn, perka brangiausią kelialapį, užsisako prašmatniausią viešbutį... Būtų su žmonomis, valgytų pigiausią maistą, pirktų pigiausius kelialapius, užsisakytų pigiausius viešbučio kambarius... Sakote, gali ir su meiluže stengtis visur pigiai verstis. Klystate. Nori turėti gražią meilužę, pasakyk jai, kad tavo atlyginimas minimumas ar vos virš jo, ir tiek ją tematysi.

Nors ir pagauti nukrypę į kairę, mieli vyrai, sukitės iš padėties! Galima viską aiškinti filosofiškai. Pavyzdžiui, „Aš turiu „Audi“, – pasakoja vienas, – esu jai ištikimas, tik ja važinėju, bet išėjęs girtas iš baro, aišku, jog kviečiu taksi.“ Galima bandyti moterį pradžiuginti: „Norėjau pasitikrinti. Įsitikinau, jog už tave geresnės nerandu.“ Galima juokauti, bet moterys tokiais atvejais humorą sunkiai supranta.

Aišku, filosofavimai ar pajuokavimai nėra pats geriausias būdas ir jie gali negelbėti, tad geriausia gintis, ir tiek. Net pačiu kraštutiniu atveju, kai esi pagautas nusikaltimo vietoje, dar bandyti suktis: „Kuo tu labiau tiki – ar savo akimis, ar mano žodžiu?“

Mano jaunystės laikais patriotiškumas vertė pamatyti visus lietuviškus filmus, gal todėl solidžioji LRT rodo naujų lietuviškų filmų retrospektyvą. Galiu pasakyti, jog mūsų kinas atgimė. Ypač savo estetiškumu nustebino „Sangailės vasara“. O LRT Kultūra parodo ir šiaip daug gero kino. Filmo „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ herojus sako: „Mane kankina bloga nuojauta.“ Kitas į tai atsako: „O mane atvirkščiai, taip ir išsilygina.“

Ar pabandę atitrūkti nuo televizoriaus tikrai laimingi? Juk tokiu atveju bemat pastebima, kad trūksta „fono“. Iš veido nebepažįsti Seimo narių, nežinai, kas pasisavino milijoną, ką veikia labdaringosios mūsų politikų ir kitų didžių vyrų žmonos... Pritrūksta ir siužetų. Žavingųjų damų ir uolių jų garbintojų, aistringų meilės istorijų, dramų ir paprasčiausių trilerių. Be to, neturinčių televizoriaus tuoj pat klausiama: „Ką jūs veikiate namuose?“ Įsivaizduoju, kad užklaustieji turi teisintis, kad į akmens amžių grįžti neketina. Nežiūrintys televizoriaus pasakoja, kad jo atsisakė suvokę, kiek daug laiko iššvaisto, užuot nuveikę ką nors naudingo. Skaičiau ilgą ir, suprask, labai gražų bei kilnų atsakymą į klausimą „O ką jūs veikiate namuose?“: „Bendraujame vienas su kitu, su draugais, gaminame valgį, skaitome knygas, sportuojame, einame pasivaikščioti, plaukiojame, piešiame, mezgame ir kitais rankdarbiais užsiimame, žaidžiame stalo žaidimus, klausomės muzikos prie židinio, rašome laiškus, dienoraščius ir t. t.“ Puiku, jei šitaip, nors nesmerkime ir tų, kurie bent akies krašteliu žvilgteli ir į tai, ką rodo televizija.