Keturios Visagino viešosios bibliotekos dienos miesto šventėje

Miesto šventės paprastai būna labai triukšmingos ir labai pramoginės. Puikiausias jų bruožas – savų žmonių sukurtų turtų pristatymas ir žinios apie save skleidimas plačiam pasauliui; gebėjimas integruotis į Lietuvos kultūros lauką perimant ir atiduodant vertybines nuostatas. Kiekviename triukšme reikalinga oazė puoselėjančiam pažinimo, tylos, mąstymo vertybes. Renginiai būna ir kameriniai...

Rugpjūčio 7-oji, 16 valanda bibliotekos Meno galerijoje. Renkasi labai įvairi publika: profesionali keramikė Nevena Šašilova, dailininkai, turintys laiko bendraamžiai, pagyvenę žmonės, neįgalieji, keramikos meno fanai ir net buvę administracijos vadai – Andžejaus Pupinio asmenyje.

Jie pasiruošė klausyt Aldonos Jakubovskienės, keramikės, nepriklausančios jokiai valdžios įstaigai, kuriančios laisvai, ieškančiai naujų formų, bet tik mažo formato... nes dega jau tik mažoje krosnelėje... Žmogus ir molis nuo neatmenamų laikų sukūrė artimą tarpusavio ryšį. Ko tik iš jo nesukūrė žmogus! Kokiais nuostabiais dalykais ir meno kūriniais jis gali virsti įgudusio meistro rankose. Darbas su moliu – tai pažintis su forma ir molio raiškos galimybėmis. Informacinių technologijų amžiuje keramika tampa anachronistiniu (gr. anachronismos < ana – atgal ir chronos – laikas) užsiėmimu. Nepaisant to, mums kažkodėl visada yra malonu žiūrėti į keramikos dirbinius su šiluma ir nuostaba, arba gauti dovanų molinį suvenyrą. Mes širdimi jaučiame, kad meno kūrinys pagamintas iš molio yra pagamintas rankomis - su meile, su meile dovanojamas ir perteikiamas kitam. Aldonos darbai iš funkcionaliosios keramikos peraugo į skulptūrinę ir žada plėtotis ta linkme. Kiekvienas darbas yra paslėptas vidinis kūrybinis procesas. Kuo turtingesnis ir spalvingesnis yra autoriaus dvasinis pasaulis, tuo unikalesni ir iškalbesni yra jo meno kūriniai. Gausybė Aldonos mokinių buvo tarptautinių ir respublikinių konkursų laureatais. Pati autorė yra gyvoji Visagino atsiradimo ir augimo, bujojimo liudininkė, besidžiaugianti visaginiečių svetingumu. Gimusi Ignalinoje mokėsi, o 1978 m. gavo paskyrimą į Didžiasalį, kuomet kūrybai laisvė buvo begalinė. Malonūs atsiliepimai iš kartu jaunystėje „karus“ kariavusios V. Žukauskaitės, kūryboje – N. Trinkūnienės, kaimynystėje – A. Pupinio su šeima. Visaginietė tapytoja Žana Tiavina suskubo viešnioms parodyti ir smėlio skulptūras, ir miesto sienų pano, ir savo darbus. N. Šašilova džiaugėsi, kad tarp tapytojų lygioje gretoje Meno galerijoje ir keramikė, kuri skatina lyginti, galvoti. Praturtėjome kad ir svetimu, bet patyrimu.

Rugpjūčio 8 d. Visagino viešoji biblioteka (Taikos g. 52) organizavo naujų galimybių bibliotekoje pristatymą. Kažkam iš apsilankiusiųjų amerikiečių įvardijamų 583 bibliotekininkams priskiriamų kompetencijų vienos buvo senos, kitiems – naujos. Buvo pasakojama ir apie visai naujai įgyvendintus dalykus, siautėjo viską matantis dronas, valdomas bibliotekininko A. Vergejenko, bibliotekininkė J. Černiauskaitė pasakojo, ką ir kodėl pasaulis žino apie Visaginą ir kas per svarbumas tenka kraštotyriniam darbui. Tai buvo pažintinė ekskursija, kuri prasidėjusi gaivinančiu mineralinio vandens puodeliu, keliavo per bibliotekos sales, pasakojo apie darbus, estetinius potyrius ir baigėsi garuojančia kava... Dalyvavo garbus miesto meras E. Galaguz ir vicemerė A. Grigienė, Švietimo, kultūros, sporto kalbos kontrolės skyriaus vedėja A. Sieliūnienė. Organizatoriai siekė, kad ir jie suprastų, kokios plačios šiandienos bibliotekos funkcijos, kiek esama padėtis neatitinka reikalavimų ir bendrosios praktinės materialiosios padėties... užmiršo gal bene svarbiausią dalyką – šalia vaikų skyriaus stovi knygų priėmimo dėžė. Nuo šiol visi, norintys gražinti knygas bibliotekos nedarbo laiku (ypač skolininkai), galės knygas įmesti į ją. Bibliotekininkai sutvarkys, paskirstys, o grįždami iš darbo skaitytojai galės pasiimti kitas... Įspėjame - nedrausminguosius apšviečia „akis“.

Bibliotekos darbuotojams ypač malonu, kad bibliotekoje savo darbus kuriantis Visagino tapytojų klubas „Kvadratas“ būtent rugpjūtyje mini savo veiklos dvidešimtmetį ir renginyje eksponavo savo darbus. Klubas vienija apie 20 dailininkų: 2002 m. savo darbus eksponavo I. Aržanovskis, J. Atamanenko, N. Atamanenko, M. Balan, A. Denisenko, A. Dolgušinas, O. Kiričenko, O. Kovilina, N. Naimušinas, K. Narakaitė, A. Narakienė, A. Osneckaja, A. Poluchina, O. Udovenko, bet kuriančiųjų skaičius nuolat kinta. Klubo istoriją ir veiklas, autorius ir jų darbus pristatė ilgametis klubo vadovas Andrej Denisenko. Klubas atstovauja įvairioms dailės sritims – nuo realizmo iki avangardo. Tikslai: propaguoti vaizduojamąjį meną kaip asmenybės dvasinio progreso priemonę; organizuoti Visagino menininkų dalyvavimą dailės parodose; sudaryti sąlygas savamoksliams vyresnės kartos Visagino dailininkams bendrauti ir bendradarbiauti su kuriančiu meną miesto jaunimu; teikti dailės paslaugas miesto gyventojams. „Kvadratas” ne kartą dalyvavo parodose Anykščiuose, Ignalinoje, Joniškyje, Kupiškyje, LR Seime, Molėtuose, Švenčionyse, Utenoje, Vilniuje, Visagine, dviejose tarptautinėse parodose Daugpilyje, buvo apdovanoti diplomais. Klubas „Kvadratas“ yra išleidęs kalendorių su savo dailininkų darbų reprodukcijomis, kitus leidinius. Tai didžiulis klubo vadovo Andrejaus Denisenko nuopelnas. Jis ne tik miestui daug kuo nusipelnęs pilietis, kraštotyrinio darbo tyrinėjimo subjektas, bet jau nuo 2014 m. konsultuoja Vilniaus dailės akademijos AMM poskyrį Visagine bei dėsto meno mokslus suaugusiems. Vadovą sveikino meras ir vicemerė, skyriaus vedėja, bibliotekos direktorė. Paroda veiks nuolat, keisis tik darbai.

Apsilankiusieji pamatė įvairiausias knygų parodas iš miesto ir bibliotekos, šiemet mininčios 40-etį, istorijos, praktinių patarimų, sužinojo, kad joje įgytas skaitytojo bilietas ne tik galioja visose šalies bibliotekose, bet ir yra viena iš nedaugelio specialiųjų lėšų kaupimo priemonių... Renginio metu nuotaiką spalvino moterų vokalinis ansamblis „Vėtrungė“, vadovaujamas V. Sinkevič. Jis dabar bene populiariausias apylinkėse, labai intensyviai koncertuojantis, o kadangi kildina save iš Didžiasalio, tai ir įvairiausias nedėmesio negandas išgyvenęs, kūrybos sparnų nenuleidęs, puikus populiarumo pavyzdys mokyklų muzikos mokytojams, dainuojantis įvairiomis kalbomis. Gėlėmis su jomis dalijosi garbioji p. G.Udovenko.

Apžiūrėję naujai įkurtą Komunikacijos salę vadovai įvertino, ar nereikia savivaldybei skirti daugiau lėšų kitakalbės periodikos užsakymui, patalpų pritaikymui, taip reikalingos knygų saugyklos kūrimui... Sprendimai, tikimės, atsispindės veiksmuose, Tarybos nutarimuose... Bibliotekos darbuotojai tikisi, kad miestelėnai rinksis čia diskutuoti miestui aktualiais, politiniais bei demokratijos, estetinio poveikio bei kitais klausimais, muzikuos išmanantieji, muzikos mokyklos nelankantieji turės galimybę susipažinti su pradedančiųjų menu, rodysis miesto kolekcijų turėtojai, gyventojai žiūrės visuomenei aktualias laidas, aptars ekranizuotus literatūros kūrinius. Šios salės įkūrimą dalinai finansavo (800 Eur) Britų ambasados Lietuvoje pagalba. Renginyje lankėsi, teigiamai nuveiktus darbus vertino ir veiklą palaimino Smiltė Jonušaitė - šios ambasados „Active Citizens“ programos komunikacijos vadovė. Labiausiai džiugina tai, kad ji įžvelgia ir tolesnę bendradarbiavimo galimybę.

Aptarta Jono Grundos, kaip asmens, kraštotyrinė situacija. Kas tampa geografinės vietovės kraštiečiu? 1-žmogus, gimęs, augęs ir veikiantis joje; 2-žmogus, gimęs, augęs, bet veikiantis kitur; 3-žmogus gimęs, augęs kitur, bet veikiantis toje vietovėje... P. Jonas lyg ir trečiosios kategorijos atstovas (jos reikšmingumu nenusileidžia viena kitai), nes yra Visagino psichikos sveikatos centro darbuotojas, gimęs Ignalinoje. Jis - skulptorius ir tapytojas, dėl savo pašaukimo drįsęs nemažai pakovoti. Arba kitaip – išdrįsęs atrasti save kuriantį. Jo saviraiškos įvairovę liudija daugybė darbų. Jonas išpuošė Ignalinos miestą, apylinkes savo meno kūriniais – fontanu, skulptūromis „Ramybė“, dviratininkas (šalia savivaldybės), didžiulėmis lelijomis, Palūšėje, Antalksnėje, miesto ženklais pakelėse ir kt.. Su draugu R. Žieviu sukūrė garsųjį „Kelininką“, dalyvauja menininkų projektuose. Bene pirmasis įkūrė privačią galeriją „Skaptukas“, priima grupes. J. Grundos pagaminti mediniai baldai, medžio paveikslai, suvenyrai atsidūrė ne tik kraštiečių, bet ir įvairių Aukštaitijos, kitų Lietuvos miestų erdvėse. J. Grunda interviu sako, kad „Gyvename skubos pasaulyje, kuriame bėgama nuo tikrovės, todėl vienas iš sunkiausiai pasiekiamų dalykų – harmonija su gamta ir aplinka. Gamta nėra skirta pirmiausia atlikti kokias nors funkcijas. Gamta pirmiausia yra graži. Grožis maitina. Mūsų sielos nepaprastai geidžia tokio maisto. Moters kūnas yra vienas gražiausių Dievo kūrinių. Kaip sakė Viljamas Breikas, „per daug amžinybės vyro akiai“. Jis maitina, teikia gyvybę“. Pagrindinė skulptoriaus kūrybos medžiaga – medis. Formos trapios, tarsi praradusios savo tvirtumą, žaismingos ir malonios akiai. Daug religinės tematikos. Tiek atlikimo technika, tiek idėjomis J. Grundos darbai modernūs, šiuolaikiški. Gaila, kad pats negalėjo atvykti, bet Visagino vadovams buvo pristatyta jo miestui kurta, bet buvusios valdžios nepalaiminta skulptūra virš ežero.

2007 m. palikusi mokytojavimo patirtį Ignalinoje, Asta Meškėnaitė išvažiavo į Vilnių ir iki dabar dirba LR Prezidento kanceliarijoje dokumentų skyriaus vyr. specialiste. Savo kūrybinius, meninius poreikius ir gabumus ji pristatė pasakodama apie savo draugą, tapytoją Renijų Pernavą, kurį pažinojo nuo 2007 m. Jis p. Astą sužavėjo savo nestandartiniu mąstymu, savarankiškumu, vidine stiprybe, sugebėjimu išgyventi mačius gyvenime ir šilto ir šalto... Ji pristatė Renijų Pernavą kaip žmogų ir kaip kūrėją, kaip sūnų, kurio tėvų sodyboje ekranizavo filmą „Miškais ateina ruduo“. Įdomus buvo išgyventas akibrokštas, kuomet vienas iš „portretų“ atsistojo salėje... Tai p. Astos pakviestas vaikystės draugas, kalbėjęs energingai ir „stačiai“ kaip ir jį tapęs... Viešėjo zarasiškė poetė G. Mičiūnienė, kurios eilėmis buvo pristatomi paveikslai. Po renginio A. Meškėnaitė išdalijo dovanas-paveiksliukus-magnetukus su R. Pernavo darbais. Talentingas dailininkas R. Pernavas (nors ir neturėdamas meninio išsilavinimo) paveikslus pradėjo piešti, būdamas 49 metų. Gaila, kad tai truko tik trejus metus. Kasdienybėje dažniausiai konfliktuojame patys su savimi, kūryboje išsakome savo chaosą. Kraštutinumuose budintis vidinis konfliktas prašosi būti išgirstas... Anksti mirus mamai, savarankiško gyvenimo mokėsi iš H. Hesės, R. M. Rilkės, V. Vitmeno, O. Chajamo, S. Šemerio, V. Mačernio. S. Dali darbai dėliojo jo kūrybos savitumą. „Gyvasis portretas“ R. Birieta sakė, kad „Jis niekada neprašė pagalbos, jam tereikėjo, kad suprastume jį. Jis niekada nemeluodavo. Mes visi žinojome, ką jis galvoja apie mus, gal todėl jam mirus pasijutau, lyg būtume netekę savo sąžinės“. Jo kuriamo grožio puoselėtoja p. Asta sako, kad „Negalima sudeginti ugnies, paskandinti vandens, užpūsti vėjo ir sunaikinti tiesos”.

Mūsų bibliotekos darbuotojos taip pasako ir apie biblioteką, nors visažiniai jauni klerkai galvoja, kad visi turi kompiuterius, kad nebėra mokyklinių programų, jaunų šeimų, senų ar neįgalių žmonių (žiūrėkit miesto gyventojų sudėtį), gyventojų informacinio, kraštotyrinio, bibliografinio, estetinio ir erdvės poreikio aplinkai tenkinimo, nuo kurio mes nerealiai atsiliekame net nuo Lietuvos vidurkio... nuo poreikio burtis ir diskutuoti, teikti žinias apie save pasauliui ir gal būsimam muziejui... Pasiturintis jaunimėlis, laiku įšokęs į gerai apmokamas pareigas ir dažnai savęs estetiškai netobulinantis individualistas sako - bibliotekos nebereikia. Netiesa. Ypač išmaniu siekiančiam tapti miestui, ypač, kai žodis – sociokultūrinis - tampa tokiu reikšmingu kai socialinės įstaigos kelia grėsmę arba įvardija skurdą... Ne visi tiesmukos socialinės pagalbos gėrį atlaiko, ne visiems, vaikštantiems išlikimo skustuvo ašmenimis, tai paranku, ne visi specialistai, studentai pasiekia jiems taip būtiną atrankinį informavimą ar tarpbibliotekinį abonementą. Nežinantys negali tinkamai tenkinti savo poreikių ar lemti visuomenės gyvenimo.

Apie renginį Visagino vicemerė A. Grigienė rašė: „Ketvirtadienį vyko tiek daug - pristatytos naujos funkcinės bibliotekos erdvės su komunikacijos sale, kur skaitytojai jau laukiami. Tuo pačiu buvo Renijaus Pernavo tapybos paroda, Jono Grundos skulptūrų paroda ir Visagino menininkų klubo „Kvadratas” tapybos darbų paroda, pasirodė moterų trio „Vėtrungė”. Renginys, įtrauktas į Visagino miesto šventės programą, patvirtino savo pavadinimą – „Žmones suartina meno kalba”. Parodas galite aplankyti ir vėliau, o mums su meru Erlandu Galaguz ir kitais susirinkusiais tai buvo labai šilta ir maloni įžanga į netrukus šurmuliuoti pradėsiantį šventinį visam mūsų miestui savaitgalį. Nuoširdžiai dėkoju už visas dovanas!“. Kartu su meru jie naujos salės papuošimui dovanojo puikią gėlę. Susirikusiuosius sveikino ir Europos informacijos centro vadovė I. Gruodienė. Bibliotekos direktorė Dalia Sargūnienė su Bibliotekininkų draugijos Visagino skyriaus pirmininke Violeta Šeršnioviene visus dalyvius ir svečius apdovanojo nuoširdžia padėka, atminimo dovanėlėmis bei artėjančios vasaros pabaigos šventės – Žolinių – puokštėmis.

Rugpjūčio 9-ą dieną Visagino vaikai, lydimi auklėtojų, tėvų, senelių, ėjo į VVB filialą (Sedulinos al. 14/3) nuo 10 iki 16 val. susipažino ir mokėsi išlankstyti miesto simbolį – gervę ir ja puošti aplinką. Jų laukė saldžios dovanėlės ir puikiosios, visuose renginiuose aktyviai dalyvaujančios filialo vedėja A. Belskaja ir Meno galerijos siela intelektualioji V. Šeršniovienė. Tai nebuvo paskutinė šventė, kurioje jos dalyvavo - dešimtosios dienos miesto „Atradimų pievoje“ jos rodėsi su kitomis Utenos apskrities bibliotekomis ir žaidė su vaikais miesto aikštėje.

Visagino viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja Dalia Savickaitė