Keturi Ričardo Jakučio gyvenimo banginiai

Šiandien 67-ąjį gimtadienį pasitinka eseistas, publicistas, kelionių vadovas, Šiaulių „Laiptų galerijos“ darbuotojas Ričardas Jakutis. Jaunystėje šis janonietis tėvams buvo garantavęs, kad į Šiaulius nė už ką po studijų negrįš. Bet likimas viską sudėliojo savaip. Ričardo dėka į Šiaulius atkeliavo ypač garsių menininkų darbų parodos, jis „Etaplius“ skaitytojus džiugina savo rašiniais ir lydi ekskursijas į Lvovą, Krokuvą. „Nesi savo miestui nenaudingas asmuo“, – šypsosi jis.

Melomanas

Jei šiandien Ričardui Jakučiui kas nors padovanotų paveikslą, jis vargiai turėtų vietos jam pakabinti. Ričardo ir jo žmonos, kurią vyras švelniai vadina Dalyte, namuose visos dviejų kambarių buto sienos nukabinėtos draugų dovanotais paveikslais, o knygų lentynos – sausakimšos enciklopedijų, meno albumų, klasikų kūrinių.

„Tikrai, keturi mano gyvenimo banginiai – rašymas, meno kūriniai, ekskursijos ir muzika. Muzika man labai svarbi, ypač džiazas, opera. Kaip išgyvenau, kad nebematau per televiziją „Mezzo“ kanalo. Man tai didžiulis nuostolis“, – sako vyras.

Kai Ričardas lydi ekskursijas į Lvovą, vos vienas kitas nori aplankyti operos ir baleto teatrą. Bet po jo įtaigaus pasakojimo apsisprendžia visi 100 proc.

„Mano puikiausi draugai – „Vilniaus kvartetas“. Mes į Sopotą kartu vykdavome. Pamenu, buvo koncertas ant molo, kai Augustinui Vasiliauskui violončelės styga trūko. Bandė groti toliau, bet ir antra nutrūko, teko sustabdyti koncertą. Buvo pranešta, kad koncertas, kuris buvo skirtas besigiminiuojančių bažnyčių – Nemenčinės Šv. Mykolo bažnyčios ir Sopoto Šv. Mykolo bažnyčios – draugystei, vyks po pertraukos. Visi išėjome į fojė, o ten – ilgiausi stalai vaišių. Kviestiniai svečiai puolė prie stalų ir greitai pamiršo, ko susirinko. Muzikantai pradėjo groti tuščiai salei. Atsitokėjome ir patyliukais grįžome“, – prisimena vyras.

Su kvartetu draugai laivu buvo išplaukę į Baltijos jūrą. „P. Kunca tada grojo, bet primušė jį Gdanske kažkas. O jis, toks geras žmogus, tada stebėjosi, kad aplink tokia didinga architektūra, o jį muša... Kodėl didinga architektūra neišugdo būti gerais žmonėmis...“ – prisimena Ričardas.

Įsitaisius ant odinės sofos svetainėje, Dalytė atneša ne tik puodelį arbatos. Ant stalo greitai atsiranda ką tik iš orkaitės ištrauktų vanile kvepiančių ir besilydančiu cukrumi apibertų sausainių. O Ričardas pakyla nuo sofos ir įjungia senutėlį, dar 2005-aisiais gamintą, kompiuterį. Žada parodyti savo jaunystės fotografiją ir juokiasi, kad kol kompiuteris pasikraus, arbata spės atšalti.

Iš lentynos ištraukęs policijos veterano Arvydo Augo knygą „Policija. Istorija ir istorijos“, vyras nustebina – ant knygos viršelio yra ir jo tėvo Antano, nepriklausomos Lietuvos Pagėgių geležinkelio policijos viršininko, ir vyresniojo brolio fotografija.

Sovietams okupavus Lietuvą, vyresnysis brolis su visa klase iš Kauno J. Jablonskio gimnazijos tikybos mokytojo skubiai buvo išvežtas į Vokietiją. Gimnazijoje mokėsi aukštų Lietuvos pareigūnų vaikai, tad baimintasi, kad jie nukentės nuo sovietų represijų. O tėvas buvo nuteistas kalėti septynerius metus Šiaulių kalėjime.

Ričardas pasakoja, kad jo tėvas Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus. Be to, jis buvo labai išsilavinęs, laisvai mokėjo kalbėti vokiškai.

Ričardas dar prisimena, kaip tėvas, kuriam sovietų okupacijos metais tebuvo leista dirbti paprastu sargu, skaitydavo vokiškus žurnalus. Žinoma, leistus tuometėje demokratinėje Vokietijoje, tačiau vyras skaitė tam, kad kalbos nepamirštų...

Ričardas sako manantis, kad būtent išsilavinusio tėvo dėka jis ir buvo patrauktas muzikos, meno, literatūros link.

Meno žinovas

Neseniai R. Jakučio, Janinos Ališauskienės, Šiaulių „Laiptų galerijos“ direktorės, ir viso kolektyvo pastangomis buvo surengta vieno ryškiausių XX a. pabaigos lietuvių tapytojo Raimundo Sližio (1952–2008) tapybos paroda. Tai buvo pirmoji R. Sližio paroda Šiauliuose.

Ričardas šiai parodai surengti skyrė tikrai daug energijos ir laiko. Ne paslaptis, kad, norint iš privačių kolekcijų atvežti eksponuoti darbus, reikia žmogaus, kuris artimiau pažintų kolekcininkus ir įtikintų juos paskolinti darbus parodai. R. Jakučio pažintys ir išmanymas čia labai pravertė.

„Norint iš valstybės muziejų pasiskolinti darbus, juos reikia apdrausti, o galerija tokių pinigų neturi. Rinkau iš privačių kolekcijų. Kai rinkau Augustino Savicko tapybos darbų parodą, buvo paprasčiau, nes apie 30 darbų saugojo vienas kolekcionierius. O R. Sližio darbai buvo pas įvairius kolekcininkus“, – paaiškina jis.

Galerininkas beria žinias, kokių dailininkų grandų parodos bus pristatomos galerijoje ateityje, ir nuoširdžiai dėl jų džiaugiasi. „Visi turbūt sakys, kad turbūt vertingiausia paroda, kurios atvežimu rūpinausi, – Šarūno Saukos tapyba. Bet be kolekcininko Edmundo Armoškos pastangų tikrai nebūčiau galėjęs to padaryti. Man labai brangi ir Henriko Natalevičiaus bei Ričardo Filistovičiaus paroda, Gintaro Palemono Janonio ir Ričardo Bartkevičiaus parodos. Buvo labai sunku kaunietę Audronę Petrašiūnaitę prisikalbinti. Ir Nomedos Saukienės paroda buvo“, – prisimena jis.

O Š. Saukos paroda Šiauliuose buvo ypatinga ir tuo, kad „Laiptų galerijoje“ eksponuotas „Lietuvos tūkstantmečio“ paveikslas.

„Sauka pats atvažiavo ir dar tris žodžius pasakė. O tai būna labai retai. Vilniuje jis vieną žodį tepasako“, – juokiasi pašnekovas ir tęsia, kad kai šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė kažkur pamatė pranešimą, jog Š. Saukos paveikslas atvežtas į Šaulius, paveikslas buvo išvežtas tiesiai į prezidentūrą. Joje jis kabo iki šiol.

„Paprastai prezidentūroje būna pakabinti klasikiniai kūriniai, čia bumbt – Š. Saukos darbas“, – stebisi pašnekovas.

Kelionių organizatorius

Kaip į Ričardo gyvenimą atkeliavo kelonių vadovo profesija? Visai netikėtai. Televizijoje buvo kuriamos laidos apie Lietuvos, vėliau Lenkijos bažnyčias. Televizijos projektas nutrūko, bet Ričardas Lenkijoje susirado draugų ir įgijo daug žinių. O kartą „Busturo“ vadovas V. Vaišvila paprašė gelbėti – reikėjo lydėti moksleivių ekskursiją į Krokuvą.

„Man patiko, nors tąkart nelabai pasisekė. O kai man nepasiseka, privalau išmokti ir gerai padaryti. Dabar su „Kelionių centru“ lydžiu ekskursijas į Krokuvą, Lvovą. Bandžiau vesti ekskursiją „Arčiau Hamleto“ į pilį Danijoje, kur Hamleto tėvo šmėkla slankioja, bet kelionė buvo labai brangi. Atsisakiau“, – šypteli kelionių vadovas.

Ričardas labai džiaugiasi Lvove sutiktais vietiniais gidais – tokiais profesionalais, kurių žiniomis ir gebėjimais susižavi visi ekskursantai. „Man Lvovas dabar – numeris pirmas. Kovą, gegužę bus ekskursijos, o vietų autobusuose beveik nebėra. Vilnius mane jau kviečia dirbti. Gal net šeši Šiaulių kolektyvai paprašė rengti ekskursijas į Lvovą. Ten viskas pigu, lenkai dažnai vyksta barų aplankyti. Važiavome su Šiaulių menininkais, prisipirkome visko – maisto, gėrimų, numatę pavakaroti vyriškoje kompanijoje. Kai pasidalijome, po kiek susimesti, išėjo po 1,70 Eur“, – juokiasi kelionių vadovas.

Rašymas – ir pačiam džiaugsmas

Išleidęs kelias knygas ir savaitraščio skaitytojams kas savaitę pateikiantis publicistinių tekstų Ričardas sako, kad net jei už straipsnius jam nemokėtų, vis tiek rašytų. Aišku, pinigai yra reikalingi, tenka pirkti nemažai vaistų, bet vis tik rašymas vyrui – savotiška terapija.

„Man norisi gyvenime įsitvirtinti ir rašymas – ta atrasta niša. Vis kartoju, kad nesi miestui nenaudingas asmuo, besivalkiojantis gatvėmis. Juk tėvams buvau sakęs, kad po studijų į Šiaulius nebegrįšiu. Bet po visų bėdų grįžau į Šiaulius. Džiaugiuosi, kad miestas mane priėmė, kad atradau jame savo vietą. Man tas rašymas – ir pačiam džiaugsmas. Ir kai laikraštį penktadienį gaunu, malonu atsiversti ir paskaityti. Lyg ir viskas buvo aišku, bet laikraštyje gera paskaityti“, – sako jis.

O smagiausia, kad kartais prieina koks nors žmogus ir pasidžiaugia Ričardo tekstais. „Eini bulvare 8 ryto, o pribėga šiaulietis ir klausia, kodėl laikraštyje nerado mano straipsnio. Įsivaizduokite, kaip malonu. Eina žmogus bulvaru vien su ta mintimi, kodėl nerado mano rašinio“, – juokiasi pašnekovas.

Ir į „Laiptų galeriją“ atėję žmonės pasako, kad patiko Ričardo tekstai. „Kartą viena moteris iš Telšių prisipažino nusprendusi vykti su manimi į ekskursiją, nes perskaitė mano straipsnių“, – šypsosi pašnekovas.

O kunigystės, kuriai buvo atidavęs 15 gyvenimo metų, Ričardas nepasiilgsta?

„Manęs vienas kunigas klausė, ar sapnuoju, kad einu šv. Mišių laikyti. Kartais sapnuoju. Tai jis atsakė, kad gerai. O aš nežinau, ar gerai. Aš žinojau, kad esu nebevertas, todėl pats sustabdžiau kunigystę. Žinojau aiškiai, kur yra riba. Bet kai man prasidėjo visos tos bėdos, tada buvau labiausiai tikintis“, – šypsosi vyras.