Kertamas Gojaus miškas – svarbus kultūrinis objektas, saugantis senovės lietuvių kapus

Į kultūros vertybių registrą įtrauktas Gojaus miškas, esantis tarp Elektrėnų miesto ir Kloninių Mijaugonių gyvenvietės, bus kertamas.

Valstybinė miškų urėdija, vyk­dydama ūkinę veiklą, nusprendė, kad 8,6 ha miško ploto, kuris šiandien saugo 3 kultūriškai svarbius pilkapynus, bus iškirsta. Per penktadienį, liepos 10 d., vykusį gyventojų susitikimą buvo paaiškinta, kad Gojaus mišką reikia atnaujinti, o iškirsti medžiai turėtų būti atsodinti per dvejus metus.

Elektrėnų miesto pakraštyje, netoli Kloninių Mijaugonių gyvenvie­tės, stūkso Gojaus miškas – senovės lietuvių šventos girios lopinėlis. Jame saugomas Perkūnkiemio arba Elek­trėnų pilkapynas, kuriame yra 8 pilkapiai ir jų liekanos, išliku­sios nuo V–XII amžiaus. Valstybinių miškų urėdijos Trakų regioninio padalinio vyriausiasis miškininkas Dainius Taukis teigia, kad Gojaus miškas – tai ūkinis objektas, kurio mediena skirta pramonei. Pagal miškotvarkos projektą, kuris tvirtinamas kas 10 metų, dabar miške sudaryta 8,6 ha jau brandaus miško biržė, kuri bus iškirsta norint atnaujinti ir iš naujo apželdinti miško augavietėms tinkamomis medžių rūšimis.

„Tai IV grupės ūkinis miškas“, – sako Trakų regioninio padalinio vyriausiasis miškininkas.

Tokios grupės miškų ūkinin­kavimo tikslas yra formuoti produktyvius medynus ir nepertraukiamai tiekti medieną pramonės įmonėms, taip pildant valstybės biudžetą. Miškas, sudarytas daugiausia iš pušų, priėjo derliaus nuėmimo brandą – 100 metų. Pagal teisinius dokumentus, tą derlių dabar reikia nuimti.

Bet kyla klausimų, ar kertant medžius nebūtų padaryta žalos kultūriškai svarbiems pilkapiams.

D. Taukis teigia, kad miško kirtimo metu bus galima netgi sutvarkyti pilkapius – apšienauti ir išrauti medžių šaknis. Miško kirtimas jiems grėsmės nesudarytų, taip tikina vyriausiasis miškininkas Trakų regione.

Dalį Gojaus miško taip pat turi ir privatus savininkas Algimantas. Jis susitikime su gyventojais priekaištavo miškininkams, kad šis miškas ap­leistas, paverstas šiukšlynu, o melio­racijos grioviuose gyvenantys bebrai kenkia ir miškui, ir aplinkiniams gyventojams. Algimantas savo sklypui yra parengęs projektą ir sako žinantis, kokius darbus šiame miške galima atlikti. Dėl planuojamo kirtimo jis turi savo nuomonę: miškininkams svarbu iškirsti brandų mišką, jį parduo­ti, o paveldosauga jiems esą nerūpi.

Savivaldybės atstovų nuomonė kiek kitokia. Jie tikina, kad kultūrinių objektų apsauga yra prioritetas, tačiau į gyventojų ir privataus savininko pastebėjimus ir priekaištus kažin ar bus atsižvelgta. Elektrėnų savivaldybės tarybos ir mero sekretoriato vyriausioji specialistė Rasa Bartkevičienė išsakė savivaldybės poziciją. Pagrindinė bėda, dėl kurios savivaldybės atstovai susirūpinę, yra netinkamai sudarytas urėdijos miško kirtimo planas, kuriame pilkapynų ribos neatitinka Kultūros paveldo departamento saugomų objektų ribų. Dėl to jie kreipėsi į departamentą norėdami išsiaiškinti netikslumus. Taip pat savivaldybės atstovė primena, kad pati urėdija žadėjo sutvarkyti kelius bei pilkapius – nupjauti krūmokšnius, įrengti pilkapius išskiriančius ženklus, kad būtų sudaryta galimybė kiekvienam norinčiam aplankyti Lietuvos kultūrinį paveldą.

Pilkapiai – tai senovės baltų kapai, kur palaidojus žmogų buvo supilamas didelis žemių sampilas. Dažniausiai pilkapynai buvo supilami miškuose – taip jie būdavo apsaugomi nuo sunaikinimo bei stichinių nelaimių. Tačiau Gojaus (Perkūnkiemio, Elektrėnų) pilkapiai yra labai apgadinti – per metus iškasti vietos gyventojų, prišiukšlinti, apaugę krūmokšniais, iškasinėti ir sutrypti tiek laukinių gyvūnų, tiek besiganančių gyvulių.

Gojaus miškas, vietinių žmonių įsitikinimu, Lietuvos kultūrai svarbių pagoniškų ritualų vieta. Pasakojama, kad Gojaus miške buvo Perkūnui skirta šventvietė, medžiai saugojo pagoniškas tradicijas, ritualus ir senąjį lietuvių tikėjimą. Sakoma, kad šiame pilkapyne rasti durtuvai, keletas žalvarinių kirvių ir daug žmonių griaučių. Etnokultūrologė, knygų apie Elektrėnų krašto istoriją „Buvom“ ir „Ar meni tų ažarų“ autorė Ona Rasutė Šakienė sako, kad Gojaus miške gali būtų užkasti Strėvos mūšio (1348 m.) dalyvių palaikai.