Kengūrų šalyje karaliauja komplimentai ir padėkos

Prieš beveik pusantrų metų šiaulietis Mindaugas Ledauskas su žmona Karolina susikrovė lagaminus ir išvyko į Australiją, žinodami tik miesto, kuriame apsistos, pavadinimą. Prieš kelionę pora dar spėjo duoti interviu savaitraščiui „Etaplius“. Tąsyk Mindaugas sakė svajojantis tolimame žemyne dirbti naru. Karolina vyrą palaikė šimtu procentų – kai šis pasiūlė vykti į Australiją, sprendimą priėmė per 5 minutes. Sugrįžę trumpų atostogų į Šiaulius, juodu papasakojo, kaip šiuo metu gyvena kengūrų šalyje ir kaip realybė pakoregavo jųdviejų svajones.

Pokyčių maršrutas – 13 tūkst. kilometrų į pietryčius

„Jeigu prieš keletą metų kas nors būtų paklausęs, ar gyvensime užsienyje, tikrai būtume atsakę: „Ne.“ Lietuvoje pasistatėme namus, turėjome gerus darbus, įsigijome šunį. Beliko tik auginti vaikus“, – šypteli Mindaugas ir priduria, kad būtent šiuo visiškos pilnatvės metu galvoje pradėjo kirbėti mintys apie kardinalius gyvenimo pokyčius.

Kad tų pokyčių ašimi taps Australija, pora sugalvojo 2016-ųjų žiemą. „Tiksliau, sugalvojo Mindaugas, o aš sutikau, – patikslina Karolina. – Abu norėjome kitokio požiūrio, kitokios patirties. Trumpam sugrįžę į Lietuvą, matome, kad galbūt reikėtų, jog jauni žmonės dažniau išvažiuotų ir grįžtų. Tuomet čia atsirastų daugiau šypsenų, pozityvumo, daugiau domėjimosi tuo, kas vyksta aplinkui. Juk domėjimasis skatina proveržį.“

Į Australiją šiauliečius nuviliojo ir Mindaugo pomėgis nardyti. Išmaišęs Lietuvos ežerų ir upių dugnus, jis norėjo naujų potyrių, šilto vandens ir galimybės savo pomėgiui skirti visą laiką. „Australijoje nardymo industrija išvystyta labiau nei Lietuvoje. Tikėjausi, kad ten galėsiu dirbti naru“, – prisimena šiaulietis.

„Norisi dar šiek tiek pasilikti“

Dėl šios svajonės Mindaugas trejiems metams išnuomojo drauge su žmona kurtus namus ir pardavė verslo dalį – įmonėje su partneriais užsiėmė medinių langų ir durų gamyba, eksportu. Poros šunį priglaudė Karolinos tėvai, mat įsivežti gyvūną į Australiją sudėtinga.

Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad į šią šalį sudėtinga patekti ir žmonėms – egzistuoja amžiaus, specialybių cenzai. „Greičiausias būdas išvykti į Australiją mums buvo gauti studentų vizas. Pasisekė, gavome. Dabar kreipėmės dėl darbo vizų. Jau 9 mėnesius laukiame, o ar sulauksime, nežinome...“ – sako Mindaugas. „Norisi dar šiek tiek pasilikti, įgauti daugiau patirties. Nes pusantrų metų – trumpas laikotarpis“, – vyrą papildo Karolina.

Ekonomiką Lietuvoje baigusi mergina Australijoje studijuoja kūno rengybą ir dirba pardavėja-konsultante interjero dizaino parduotuvėje. „Australams visiškai nerūpi, ką tu studijavai ir ką veikei, prieš atvykdamas. Jeigu neturi pusės metų darbo patirties Australijoje, įdarbinimo agentūros net nepriima tavo gyvenimo aprašymo. Nesvarbu, kad buvai kokios nors įmonės korporacijos direktoriumi. Turi viską pradėti nuo nulio“, – sako Karolina.

Beje, išvykusi gyventi į Australiją, ji nenutraukė ryšių su buvusiais darbdaviais Lietuvoje. „Trejus metus dirbau įmonėje, kuri užsiima lino eksportu. Dabar šiek tiek lino atvežu į Australiją ir Naująją Zelandiją. Dairausi ir kitų unikalių lietuviškų produktų, kuriuos galėčiau pristatyti užsienio rinkai“, – užsimena Karolina.

Ieškos nuskendusių laivų

Tam, kad sutuoktiniai gautų studentų vizas, mokslus krimsti pakanka vienam iš jų, tad Mindaugas nestudijuoja. Tačiau jo dienotvarkė taip pat intensyvi, nors nardymas joje pagrindinės vietos neužima. „Paaiškėjo, kad užsidirbti iš nardymo Australijoje taip pat sudėtinga, kaip ir Lietuvoje. Australai narai sutinka dirbti už žymiai mažesnę negu minimalią algą. Kitaip sakant, žmonės aukoja pinigus dėl galimybės dirbti tai, ką nori. Todėl teko savo planus pergalvoti iš naujo ir sugrįžti prie to, ką dariau Lietuvoje. Dabar esu gamybos plėtros vadovas vienoje durų gamykloje“, – sako Mindaugas.

Darbo skelbimo į šią poziciją nebuvo: šiaulietis paprasčiausiai susidarė jam patikusių įmonių sąrašą, atsispausdino šūsnį gyvenimo aprašymų ir ėmėsi siūlyti save darbdaviams. „Penktoje įmonėje, į kurią nuvykau, gavau darbą. Iš pradžių buvau paprastas cecho darbuotojas: įmonės vadovai norėjo pasižiūrėti, kas aš toks ir ką sugebu. Bet pamažu, laiptelis po laiptelio pakilau“, – pasakoja Mindaugas.

Aistros nardymui jis neužmiršo – vietiniam narui padeda sertifikuoti savarankiškai nardyti panorusius studentus.

Beje, prieš išvykdamas į Australiją, šiaulietis planavo pagerinti asmeninį nėrimo į gylį rekordą – iki tol buvo pasiekęs 77 metrų gelmes. „Kol kas to padaryti nepavyko, nes australams patinka komfortas. Savo limitų peržengti jie nebando, jiems tinka ir 25, ir 20 metrų gylis – svarbiausia gerai praleisti laiką. Aišku, yra entuziastų, bet juos reikia skatinti. Dabar aš ir esu tas, kuris skatina. Jau baigiu surinkti grupę žmonių, su kuria galėčiau nuveikti ką nors įdomesnio. Pavyzdžiui, vykdyti nuskendusių laivų, lėktuvų paieškas“, – pasakoja Mindaugas.

Kur tavo broliai ir seserys?

Nuo pat atvykimo pora gyvena Vakarų Australijos valstijos sostinėje Perte. Šio miesto pakrantes skalauja Indijos vandenynas, saulė šviečia 300 dienų per metus, tad Perte nuolatos tvyro atostogų nuotaika. „Žmonės čia atsipalaidavę ir tolerantiški. Iš esmės Vakarų Australijoje nieko daugiau ir nėra – tik šitas vienas miestas ir nedideli kaimeliai. Gyventojų populiacija – maždaug 2,5 milijonų, teritorija – 2,5 milijono kvadratinių kilometrų. Grubiai tariant, Vakarų Australijoje 1 žmogui tenka 1 kvadratinis kilometras, Lietuvoje – 1 kvadratinis kilometras 44 žmonėms“, – skaičiuoja Karolina.

Šie palyginimai ypač stebina jos koleges. „Joms net sunku įsivaizduoti, kad tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva telpa tiek daug gyventojų. Ir kad ta maža šalis dar turi savo kalbą“, – juokiasi šiaulietė.

Stebina australes ne tik Lietuvos dydis, bet ir pati Karolina, šeimos vienturtė. „Šeimai turėti tris–keturis vaikus Australijoje – normalu. Penki–šeši – daugoka, bet taip pat normalu. Todėl žmonėms keista, kad neturiu nei brolių, nei seserų“, – aiškina ji.

Stovyklavietėse – ir laužai, ir saulės baterijos

Tuo tarpu Mindaugui ir Karolinai reikėjo priprasti prie australams būdingos pusryčių, stovyklavimo ir dėkojimo kultūros.

„Lietuvoje buvome įpratę, kad prekybos centrai dirba nuo ryto iki vakaro. Perte parduotuvės atidaromos 8–9 val., uždaromos 19 val. Savaitgaliais, ypač sekmadieniais, dirbama sutrumpintu laiku. Keliasi australai labai anksti, nes vaikus, skirtingai nei Lietuvoje, į būrelius veža ne po mokyklos, o prieš. Pavyzdžiui, būrelis baseine vaikui gali prasidėti 5 valandą. Todėl iš ryto gyvenimas verda. Australijoje taip pat labai ryški pusryčių kultūra – šeštadieniais–sekmadieniais sudėtinga nueiti kur nors papusryčiauti, jeigu nesi rezervavęs staliuko. Viskas užsakyta“, – pasakoja Karolina.

Pusryčiaujant ar būnant kitoje viešoje vietoje, iš australų lūpų nuolatos skamba žodis „ta“, žargoniškai reiškiantis „ačiū“. „Australai labai daug dėkoja. Jeigu tik ką nors padarai – iš karto sako ačiū. Ačiū, kad atėjai į darbą, ačiū, kad gerai dirbai. Kartais nuo to dėkojimo net pavargsti“, – šypsosi Mindaugas.

„Ir komplimentus dažnai sako. Pavyzdžiui, mane pagiria pirkėja, o aš pagiriu ją. Kai grįžau į Šiaulius, vienai moteriai prekybos centre pasakiau komplimentą – ji man atrodė tokia graži. Bet moteris liko manęs akivaizdžiai nesupratusi“, – juokiasi Karolina.

„Neįprasta lietuviams atrodytų ir tai, kad australai neprisiriša nei prie darbo, nei prie namų. Jie gali parduoti namą, išsikraustyti už 1 000 kilometrų, paskui vėl sugrįžti ir vėl išvažiuoti. Įmones irgi taip pat lengvai parduoda ir perka“, – sako Mindaugas.

Beje, Perte daugiabučių praktiškai nėra – čia stovi vien erdvūs gyvenamieji namai. Jų kiemuose – jokių mums įprastų šiltnamių, žalių vejų ir spalvingų gėlynų, mat apsunkinti savęs papildomomis pareigomis australai nenori. Ta pati taisyklė galioja ir darbe. „Dirba jie daug, be kavos pertraukėlių ir paplepėjimų, bet atėjo 17 valanda ir darbas baigtas. Jeigu viršininkas prašo pasilikti padirbėti viršvalandžių, darbuotojas gali atsisakyti ir niekas jam pretenzijų dėl to nereikš. Nes darbo diena suplanuota iki 17 val. – po to laisvalaikis“, – pastebi Mindaugas.

Laisvalaikį australai dažniausiai leidžia keliaudami ir stovyklaudami. „Stovyklauja tūkstančiais. Kai kurie pasistato saulės baterijas, televizorius, dušus, mini virtuves. Susiveža viską, ką tik gali. Kitiems užtenka mažiau – svarbiausia būti gamtoje“, – sako Mindaugas.

Tam, kad nereikėtų artimiesiems, draugams siųsti tų pačių nuotraukų ir pasakoti tų pačių istorijų, Mindaugas ir Karolina Feisbuke sukūrė puslapį, kuriame dalijasi gyvenimo Australijoje akimirkomis.