„Kelyje į žvaigždes“ išgarsėjusi Simona – atvirai apie šou užkulisius bei gyvenimą po to: buvo labai blogai

Šiandien Simona Čėsnaitė-Matkevičienė yra dviejų mergaičių mama, žmona, klausytojų labai mylima, ilgametė radijo stoties „Lietus“ laidų vedėja. Prieš 20 metų ji buvo kukli mergina iš Šilutės, beprotiškai norinti dainuoti, tačiau nė nesapnavusi, kad netrukus gyvenimas pasikeis kardinaliai. Ir tada Simona pateko į realybės šou „Kelias į žvaigždes 2“, 3 mėnesius gyveno visiškai kitokioje, TV režisierių kuriamoje realybėje, drauge su nepažįstamais žmonėmis, visą parą sekama filmavimo kamerų.

Pasibaigus projektui, ji iš ten išėjo jau būdama garsenybe. Tačiau dabar Simona atvirai pripažįsta – tas išsvajotas superžvaigždės gyvenimas galiausiai tapo tarsi prakeiksmu. „Buvo labai blogai, niekas mūsų neparuošė tam, kaip reiks gyventi projektui pasibaigus“, – atvirauja ji.

Pati per TV rodyto šou dar nematė

Dabar, po 20 metų, sako, pati vis dar nemačiusi šio realybės šou – internete antrojo „Kelias į žvaigždes“ sezono serijos pasirodė tik visai neseniai, o iki tol tokios galimybės nebuvo.

„Todėl nelabai daug, ką ir pamenu, o tai, ką pamenu – lyg pro rūką. Nežinau, kas pateko į eterį, kas liko iškirpta, ką kiti dalyviai kalbėjo apie mane, kaip atrodėme scenoje. Reikia morališkai pasiruošti tam, ką pamatysiu. Visą tą laiką gyvenau apimta didžiulio streso. Visi dar buvome, galima sakyti, vaikai, mus taip Arūnas Valinskas ir vadino. Negalvojome apie kažkokias strategijas, buvo įsijungęs išgyvenimo režimas. Nebuvo lengva balansuoti tarp to, koks esi ir kaip nori, kad tave matytų žiūrovai. Reikėjo priprasti prie gyvenimo su visiškai nepažįstamais žmonėmis, būti draugišku, bet ne per daug dirbtiniu, kažkaip išsiskirti iš kitų. Bet kuriuo atveju, žiūrovai nėra kvaili – 3 mėnesiai tai pakankamai ilgas laiko tarpas, kad galėtum kažką vaidinti, neatskleisti tikrojo veido. Tačiau iš kitos pusės – esi įmetamas į ekstremalias sąlygas. Nematai dienos šviesos, tave filmuoja kiekviename žingsnyje, nuolat segi mikrofoną. Tai kardinaliai skiriasi nuo įprasto ramaus gyvenimo, kurį gyvenai iki realybės šou“, – pasakoja Simona ir neslepia, kad dabar stebisi, iš kur pas ją tuo metu buvo tiek drąsos pildyti anketą ir dalyvauti populiariame TV projekte.

Į jį merginą atvedė aplinkybės – baigusi mokyklą, ji persikraustė į Kauną ir galvojo, jog ten Šilutėje jau žinomos dainininkės visi lauks išskėstomis rankomis. Bet iliuzija greitai žlugo.

„Pamačiau, kad tokių „Simonų“ čia, Kaune, pilna ant kiekvieno kampo ir niekam aš čia neįdomi. Pasirodo, pasaulis visai kitaip veikia, nei įsivaizdavau. Labai norėjau dainuoti, bet vis atsitrenkdavau į uždarytas duris. Todėl nusprendžiau užpildyti anketą į realybės šou ir tai tikrai tapo tramplinu į didžiąją sceną“, – prisimena moteris.

Tamsioji populiarumo pusė

Neįtikėtiną antrojo "Kelio į žvaigždes" sezono populiarumą liudijo skaičiai - paskelbus apie atranką, televizija sulaukė net 5500 pretendentų anketų, o į patį šou atrinkta tik 12 laimingųjų. Finale pasiektas įspūdingas rekordas - renkant nugalėtoją, iš viso žiūrovai balsavo net 181 505 kartus. Triumfavo Merūnas, finale nurungęs Radžį.

Tačiau tada, turbūt, nei vienas iš dalyvių net nenutuokė, jog tapimas garsiais dainininkais turės ir kitą, tamsiąją pusę.

„Pasibaigus projektui, iš jo išeini kaip didžiulė žvaigždė. Su tavimi nori fotografuotis gerbėjai, prašo autografų, bado pirštais parduotuvėje. Bet vieną dieną supranti, kad niekas tavęs nemokė tvarkytis su tuo staiga užgriuvusiu dėmesiu. Privalai būti su visais mandagi, dėmesys ima varginti. Visur turi būti ta Simona iš „Kelio į žvaigždes“, graži, besišypsanti, bet, tuo pačiu, supranti, kad esi palikta viena – niekas nebeorganizuoja pasirodymų, nekuria tau dainų, pati privalai kažką daryti, kad išliktum šou pasaulyje, bet nežinai, kaip. Iš dabartinės perspektyvos galiu pasakyti – buvo labai blogai. Nežinojome, kaip tvarkytis su žinomumu, pinigais, tam niekas psichologiškai neruošė. Tuo metu mes tikrai buvome žvaigždės, bet kameros išsijungė, viskas baigėsi ir tu vėl turi kažkaip gyventi, grįžti į savo buitį. Tavęs nesaugo apsaugos darbuotojai, aukštos tvoros, eini pati pirkti pieno ir batono. Pati save uždariau į tam tikrą kalėjimą – nežinau, ar iš žmonių, ar man pačiai taip atrodė, bet jaučiau didžiulį spaudimą net ir gatvėje atrodyti kaip scenoje, visiems būti gera, bijojau atsisakyti bendrauti su kiekvienu mane atpažinusiu ir pasirodyti sužvaigždėjusi, susireikšminusi. Bijojau, kad apie mane susidarys klaidingą nuomonę ir ta baimė galiausiai ėmė versti kažkaip susimažinti, atsirado noras vėl tapti nematoma“, – atvirauja Simona.

Tad realybės šou, į kurį ji ėjo dainuoti ir išgarsėti, suteikė visiškai priešingą efektą. Juk negali būti žinoma tik scenoje, o nuo jos nulipusi gyventi įprasto ramaus gyvenimo. Tam ji, sako, buvo visiškai nepasiruošusi. Kaip ir kokiems nors skandalams, žiniasklaidą dominančioms gyvenimo dramoms, kurios padėtų kuo ilgiau išlikti populiarumo viršūnėje, įrašinėti naujas dainas, gauti pasiūlymų koncertuoti.

Noras dainuoti nedingo

„Nesilankiau žvaigždžių vakarėliuose, asmeninis gyvenimas buvo ramus. Po šou apsigyvenau Vilniuje, o čia vėl gi lengva pranykti tarp gausybės žinomų, garsių atlikėjų. Ėjo laikas, keitėsi kartos ir vis daugiau žmonių net nežinojo, kas tas „Kelias į žvaigždes“, nežinojo ir kas ta Simona. Ir nors aš jau ilgą laiką kasdien vedu laidą radijo stoties „Lietus“ eteryje ir ši radijo stotis yra antra pagal klausomumą Lietuvoje, girdžiu, kad žmonės teiraujasi, kur aš dingusi“, – sako ji ir užsimena, kad noras dainuoti niekur nedingo – netrukus Simona planuoja po ilgo laiko pristatyti naują savo dainą.

Ar dabartinė ji, grįžusi į tuos laikus, darytų kažką kitaip? Simona teigia, jog dėl to, kokia buvo tame realybės šou, kaip elgėsi, jai nėra, ko gėdytis. Vis tik dabar ji tą staiga užklupusį žinomumą išnaudotų ne tik dainavimui, bet ir jaunoms merginoms įkvėpti, palaikyti.

„Manau, kad neišnaudojau tos platformos. Žinoma, tuo metu neegzistavo socialiniai tinklai, kurie palengvina kažkokių žinučių skleidimą, bet mano gerbėjos buvo jaunos mergaitės, kurioms, galbūt, reikėjo padrąsinimo. Neseniai supratau, kad nelabai ką ir turėjau duoti daugiau, nei tuo metu daviau. Pati irgi buvau pasimetusi, ieškojau tam tikrų atsakymų. Bet nieko tai 21-erių Simonai nepriekaištaučiau – visi mes elgiamės taip, kaip būtent tuo metu atrodo teisinga ir sprendimus priimame tokius, kurie atrodo tinkamiausi. Visai didžiuojuosi ja. Dėl tos Simonos šiandieninė aš esu tokia, kokia esu“, atvirą pokalbį visai neliūdna gaida baigia S. Čėsnaitė-Matkevičienė.