„Keliaudama įsitikinau, kad dauguma žmonių yra geri“

Ne taip jau dažnai galima išgirsti lietuvį ar lietuvę tariant, kad jis jaučiasi laimingiausiu žmogumi pasaulyje. Mes tokią pašnekovę sutikome Pušaloto miestelyje. Tiksliau pasakius, iš Vilniaus į gimtinę trumpam grįžusią Agnę Ranonytę – aistringą keliautoją, poliglotę, visame pasaulyje šimtus bičiulių turinčią bei gyvenimu besidžiaugiančią 33 metų žavią merginą.

Pirmą kartą jos fotografija „Darbe“ atsidūrė 2004 metų pavasarį, kuomet, būdama Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos abiturientė, kartu su tos pačios laidos moksleive Loreta Noreikaite gavo tūkstančio litų „Pieno žvaigždžių“ stipendijas. Ši finansinė paskata buvo skirta labai gerai besimokiusiems gimnazistams. „Tada supratau, kad protu galima užsidirbti pinigų“, – jos tolesniam gyvenimui reikšmingą penkiolikos metų senumo įvykį šypsodamasi prisiminė mūsų pašnekovė. Jau kelerius metus A. Ranonytė dirba Vilniuje įsikūrusioje tarptautinėje amerikiečių-indų įmonėje „Cognizant“, rengiančioje darbuotojus skandinavų įmonėms. Ji suaugusiuosius moko danų kalbos. Užsiėmimai vyksta kiekvieną dieną po aštuonias valandas. Po penkių mėnesių intensyvių mokymų, baigusieji kursus įsidarbina Lietuvoje veikiančiose skandinavų draudimo bendrovėse. „Labai džiaugiuosi, kad mano mokiniai lieka Lietuvoje. Anksčiau mokiau nemažai gydytojų, kurie dabar gyvena ir dirba Danijoje“, – pastebėjo Agnė.

Daugiau nei valandą su Agne kalbėjomės ne tik apie langą į pasaulį atveriantį užsienio kalbų mokėjimą, jos aistrą kelionėms, gyvenimo būdą. Daugybę pasaulio kraštų mačiusi mergina pasidalino savo įžvalgomis įvairiomis visuomeninio gyvenimo aktualijomis.

Kalbų mokėjimas atveria plačius horizontus

A.Ranonytė aštuonias klases baigė tuometėje Pušaloto vidurinėje mokykloje. Ypač šiltais žodžiais ji mini reiklumu garsėjusią pradinių klasių mokytoją Janiną Katauskienę, kuri paklojo tvirtus mokslo pagrindus. Grįžusi į Pušalotą pas mamą, Agnė dažnai aplanko už kelių kilometrų nuo miestelio Valmonių kaime gyvenančią pirmąją savo mokytoją.

Iš Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos laikų ji lemtingu įvardino prancūzų kalbos mokytojos Janinos Mockuvienės patarimą studijuoti danų kalbą. Puikiai besimokiusiai gimnazistei keliai buvo atviri į daugelį aukštųjų mokyklų, tačiau ji paklausė minėto mokytojos patarimo, už kurį dabar taip pat dėkinga.

Vilniaus universitete Agnė danų kalbos bakalauro studijas pradėjo 2004 m.

Kitu dideliu posūkiu jos gyvenime tapo studijos trečiame kurse Danijos Orhus‘o universitete pagal studentų mainų Erazmus programą. Gyvendama tarptautiniame studentų bendrabutyje komunikabili ir nuoširdi lietuvaitė susirado daugybę draugų iš įvairių pasaulio šalių. Su daugeliu iš jų draugystė tęsiasi ir dabar. 2013-aisiais ji įstojo į Vilniaus universiteto magistrantūrą ir po dvejų metų gavo vertėjos iš anglų kalbos raštu diplomą.

Iš užsienio kalbų Agnė geriausiai moka anglų ir danų. Susikalba prancūziškai, itališkai, ispaniškai, rusiškai. Gali bendrauti su norvegais, švedais, nes visos trys skandinavų kalbos panašios.

Daug kalbų mokanti pašnekovė patvirtino tai, kas visiems žinoma: norint išmokti kalbų, pirmiausia reikia didelės motyvacijos. Be jos vargu ar įmanoma pasistūmėti toliau primityvaus buitinio lygmens kalbėjimo. „Žinoma, mokymosi spartą lemia ir individualūs gebėjimai, nes ne visi žmonės vienodai imlūs kalboms“, – pastebi A. Ranonytė. Jai daugiausia teko padirbėti mokantis danų kalbos, pirmiausia dėl jos didelio skirtumo tarp rašytinės kalbos ir žodžių tarimo. Kalbėdami danai sakinius tarsi sulieja į vieną srautą ir neaiškiai taria žodžius, dažnai „nukąsdami“ jų galūnes. Tuo tarpu danų kalbos gramatika labai paprasta – nėra linksniavimo, asmenavimo, mažai laikų.

Iš Pušaloto kilusiai poliglotei lengviausiai sekėsi melodingos romanų kalbos – italų, ispanų, prancūzų. „Šiais laikais negali neišmokti anglų kalbos – ji lenda į galvą per muziką, filmus, internetą“, – tvirtina Agnė. „Moksliniai tyrimai byloja, kad kalbų mokymasis atitolina visas senatvės ligas, nes smegenyse formuojasi naujos neuronų jungtys. Dabar atsiveria ypač geros galimybės mokytis kalbų – tereikia nepatingėti panaršyti interneto platybėse“, – šypsodamasi priminė pašnekovė.

Vilioja budistinės ir hinduistinės kultūros šalys

Po Vilniaus universitete baigtų bakalauro studijų 2008 m., sekė penkerių metų pertrauka, per kurią Agnė aplankė daugiau kaip 35 pasaulio šalis. Odisėjos įvairiomis pasaulio kryptimis tapo įmanomos dėl Orhus universitete užsimezgusių pažinčių. Šiuo atveju su kaupu pasitvirtina sena patarlė, kad už šimtą, sakykim eurų, kur kas vertesni šimtas draugų. „Visi mano bičiuliai, galima sakyti, dėl kelionių „išprotėję“, tad vieni kitus įkvepiame. Grįžę visuomet pasidaliname patirtais įspūdžiais, fotografijomis“, – pasakoja prisiekusi keliautoja. Ji tvirtina, kad galima nebrangiai keliauti, svarbiausia – noras ir laikas. Agnė yra tarptautinio keliautojų svetingumo klubo „Couch Surfing“ narė. Jam priklausantys keliautojai vieni pas kitus apsistoja nemokamai. „Aš ne tik suteikiu nakvynę, bet ir pagal galimybes aprodau savo miestą, šalį. To paties galiu tikėtis apsistodama pas bet kurį klubo narį įvairiose pasaulio šalyse“, – sako Vilniuje savo butą turinti pašnekovė.

Po bakalauro studijų ji kurį laiką gyveno nuomojamame bute Kaune ir mokė gydytojus danų kalbos. Paskui ta pačia veikla užsiėmė gyvendama Vengrijos sostinėje Budapešte. „Mano draugė ištekėjo už vengro, o jo mokytojas danas įkūrė įmonę, kuri visoje Europoje ieškojo gydytojų dirbti Danijoje. Taip ir atsidūriau Budapešte, kuris man yra vienas iš gražiausių ir mylimiausių miestų pasaulyje“, – toliau pasakojo Agnė. Palyginti nebrangi, turtinga istorija ir architektūra stebinanti Vengrijos sostinė, anot pušalotietės, turi magišką traukos galią.

Iš aplankytų pasaulio šalių tokią trauką turi Kambodža, kurioje spėjo pabuvoti porą kartų. Pašnekovė priminė, kad šios pietryčių Azijos šalies istorijoje kruvinomis raidėmis įrašytas sveiku protu nesuvokiamo raudonųjų khmerų režimo laikotarpis, per kurį nužudyta nuo 1,5 iki 2 mln. žmonių. Gilų įspūdį paliko gyventojų svetingumas, gamta, patiko maistas. „Tradicinis patiekalas vadinasi „fish amok“ – kokosų piene įdaryta troškinta balta žuvis su kariu ir kitais įvairiais prieskoniais. Ją patiekia kokoso kevale. Pili ant ryžių – fantastinis skonis“, – kelionės įspūdžiais dalinosi Agnė. Dar turistų antplūdžio neišlepinti Kambodžos gyventojai mūsų keliautoją papirko nuoširdžiomis šypsenomis ir bendravimu.

Agnė prisipažino, kad labiausiai ją traukia budistinės kultūros pietryčių Azijos šalys – Tailandas, Kambodža, Vietnamas, Indonezijai priklausanti Balio sala. Besidominti įvairiomis pasaulio religijomis, keliautoja ne iš vadovėlių patyrė didelius skirtumus tarp musulmoniškų ir budistinių šalių. „Musulmoniškose šalyse, ypač arabų, labai daug draudimų, suvaržymų, pradedant nustatytomis bendravimo taisyklėmis, baigiant apranga“, – sakė pašnekovė. Yra didelių skirtumų ir tarp pačių islamiškos kultūros šalių. Juos galėjo palyginti lankydamasi Libane, Turkijoje, Sirijoje. Pastarojoje šalyje ji viešėjo 2009-aisiais prieš šaliai nugrimztant į kruviną pilietinį karą ir įsitikino, kad ši arabų šalis kadaise buvo viena saugiausių turistams.

Porą kartų Agnė lankėsi Japonijoje. Sužavėjo Tekančios saulės šalies gamta, architektūra, šintoistų, budistų šventyklos, patiko maistas. Tačiau gyventi Japonijoje tikrai nenorėtų. Jos akimis, japonų visuomenė per nelyg uždara ir susaistyta įvairiausių nerašytų taisyklių. Šalyje klesti darbo kultas, tad darbo vietos praradimas japonui reiškia kone tragediją ir didelį pažeminimą. Dėl to Japonijoje registruojama daug savižudybių. Tiesa, jaunoji japonų karta bando maištauti prieš tokį sustyguotą ir įtemptą gyvenimo būdą.

Pernai pavasarį ji viešėjo Balio saloje, kur musulmoniškų teritorijų apsuptyje išliko hinduistinė kultūra ir religija. „Labai vilioja Himalajai, Nepalas, Indija. Taip pat ir Pietų Amerikoje dar nesu buvusi bei noriu pamatyti tikrąją Afriką, nes būdama Egipte ar Maroke jos dvasios nepajausi“, – būsimų kelionių maršrutų šypsodamasi dėlioja Agnė. Tuo tarpu vienas iš artimiausių šiųmečių kelionių maršrutų drieksis į Sankt Peterburgą. Į Šiaurės Rusijos sostine tituluojamą miestą ji su mama kelioms valandoms buvo užsukusi prieš kelerius metus per turistinį kruizą. „Sankt Peterburge turiu draugę, tad šiemet čia pabūsiu kur kas ilgiau ir apžiūrėsiu miesto įžymybes“, – sako pašnekovė.

Tariama ar tikra laimė?

O kaipgi Danija, kurioje besimokydama susirado daugybę draugų? Įvairios apklausos ir tyrimai tvirtina, kad danai yra vieni laimingiausių žmonių pasaulyje. Tiesa, pernai juos iš lyderių pozicijos išstūmė norvegai.

„Tai labai saugi šalis ekonominiu, socialiniu, švietimo ir kitais aspektais. Danija iš kitų šalių išsiskiria dideliu žmonių tarpusavio pasitikėjimu, ko, deja, pas mus labai trūksta. Šis pasitikėjimas grindžiamas vikingų istorija. Ji byloja, kad plaukdami į grobikiškus žygius danų protėviai neturėjo vieno išskirtinio vado, kuriam visi privalėjo paklūsti. Todėl vikingų žygiai buvo paremti tarpusavio pasitikėjimo dvasia. Šį iš kartos į kartą perduodamą danų bruožą byloja ir vieno eksperimento rezultatai. Įvairiose Europos šalyse spaudos kioske pirktame žurnale buvo įdėta pinigų. Daugiausia sąžiningų žmonių, grąžinusių pinigus, buvo būtent Danijoje. Tačiau paradoksalu, danai, būdami laimingiausi žmonės pasaulyje, vartoja bene daugiausia antidepresantų. Tad mokslininkai tyrinėja tokį keistą sąryšį. Manau, kad valstybės rūpesčiu ir dėmesiu apgaubtiems danams iškyla egzistenciniai gyvenimo prasmės klausimai. Todėl nerandantieji į juos atsakymų, griebiasi medikamentų“, – pasakojo Agnė. Nors ji puikiai kalba daniškai, tačiau vis tiek vietos gyventojams lietuvaitė visų pirma yra svetimšalė. „Danijoje gyvena daug pažįstamų, tačiau negaliu tvirtinti, kad šioje šalyje turiu draugų“, – šie pašnekovės žodžiai byloja, kad besišypsantys danai toli gražu nėra atlapaširdžiai.

Iš senojo žemyno šalių ji geriausiai jaučiasi Pietų Europos valstybėse – Ispanijoje, Italijoje. Neabejoja, kad tą patį jausmą patirs būdama ir Portugalijoje.

Kodėl verta keliauti? Jaunos moters atsakymą į šį klausimą turbūt norėtų sužinoti ne tik užkietėję namisėdos. „Plečiasi akiratis, bičiulių ratas, didelė nauda sveikatai. Man kelionės davė didelį pasitikėjimą žmonėmis. Keliaudama po įvairias pasaulio šalis įsitikinau, kad dauguma žmonių yra geri. Šis pojūtis, be abejo, priklauso nuo paties keliautojo požiūrio ir elgsenos. Manau, kad sugebėjimas bendrauti su skirtingų kultūrų ir religinių įsitikinimų žmonėmis priklauso nuo tavo gyvenimo filosofijos“, – svarsto A. Ranonytė. Ji nekreipia dėmesio į smulkias apgavystes dažniausiai turistų lankomose vietose, ypač arabų šalyse. Anot keliautojos, tam turi būti pasiruošęs ir nusiteikęs. Pašnekovė mano, kad daug žmonių nesiryžta keliauti ne dėl pinigų stygiaus, o dėl kalbos barjero.

Propaguoja sveiką gyvenimo būdą

Iš Pušaloto kilusi poliglotė ir keliautoja šiame gyvenimo etape nevartoja nė lašo alkoholio ir jau seniai yra vegetarė. Dauguma Agnės draugų taip pat yra visiški abstinentai. Ji mano, kad girtavimas ir jo socialinės pasekmės yra viena didžiausių Lietuvos nelaimių.

Jau penkiolika metų A. Ranonytė neturi televizoriaus ir žinių laidas žiūri per internetą. Užtat daug laiko skiria bendravimui per feisbuką su bičiuliais. Didžiulį jų būrį pašnekovė įvardino kaip didžiausią neįkainojamą turtą. Lieka laiko ir kitiems pomėgiams – sostinėje lanko Lotynų Amerikos šokių mokyklą „Vuelta“, kurioje šoka bačatą. Ji pasidžiaugė, kad šalyje labai auga susidomėjimas Lotynų Amerikos šokiais. „Mes, lietuviai, dažnai būname susikaustę, turime įvairių baimių. Tuo tarpu salsa, zumba, bačata ir kiti temperamentingi Lotynų Amerikos šokiai tarytum išlaisvina asmenybę“, – tvirtina Agnė.

Mūsų pašnekovė yra „ruonė“ – maudosi šaltame vandenyje, žiemą lenda į eketę Žaliuosiuose ežeruose, o grįžusi į Pušalotą – į kaimyno tvenkinį. Jau penkti metai važinėja į Palangoje organizuojamas „ruonių“ šventes.

Šiemet sausio pabaigoje savaitę laiko Danijoje saugojo ant jūros kranto stovintį draugų namą su kate, kol jie viešėjo Naujojoje Zelandijoje. Kas antrą rytą lietuvaitė maudydamasi šaltose Baltijos bangose stebindavo vietos gyventojus. Sykį nuo akmens jos maudynes stebėjo ruoniukas. Danai sakė, kad tai yra laimės ženklas, nes ruonio jau seniai nebuvo matę.

Agnė save laiko kaimo ir gamtos vaiku, tad naudojasi menkiausia proga ištrūkti iš miesto. Ji stengiasi neatitrūkti nuo gimtojo miestelio gyvenimo pulso. Mergina priklauso Pušaloto bendruomenei ir labai džiaugiasi, kad prie jos vairo stojo aktyvus, visada idėjų turintis verslininkas Alvidas Kumpauskas. Deja, Pušalotas, kaip ir dauguma miestelių, toliau tuštėja. Daug pušalotiečių, iš jų ir Agnės vyresnioji sesuo Edita su vyru, važinėja dirbti į Panevėžį.

Su Agne bendravome kovo 3-iąją – savivaldybių tarybų ir merų rinkimų dieną. Pašnekovė minėjo, kad jau apsisprendusi, kam atiduoti balsą ir pilietinę pareigą kartu su mama atliko po mūsų pokalbio. O išvakarėse ji pėsčiomis aplankė už septynių kilometrų Auštatrakio kaime gyvenančią tetą. Pėsčiųjų žygiai – taip pat vienas iš veiklios merginos pomėgių.

„Nuo mažų dienų išmokau nebekreipti dėmesio, ką apie mane galvoja kiti žmonės, nes turiu savo tikslą. Niekam neperšu savo nuomonės, gyvenu, kaip man atrodo teisinga. Esu laimingiausias žmogus pasaulyje, nes kiti randa įvairiausių priežasčių, kodėl juo nebūti. Duok Dieve, kad Europos Sąjungos projektas, nors yra taisytinų dalykų, toliau gyvuotų. Man asmeniškai, jis labai daug davė, pirmiausia galimybę mokytis Danijoje ir keliauti. Viliuosi, kad Europos valstybės neatsitvers viena nuo kitos sienomis, nors tokių tendencijų kai kuriose šalyse matyti. Labai trokštu, kad Lietuva, panašiai kaip Airija, taptų sėkmės pavyzdžiu“, – baigdama pokalbį sakė A. Ranonytė.