Keli kilometrai kelionės – už 110 eurų

Kaip pacientas, kuris dėl sveikatos būklės gali būti transportuojamas tik gulomis, turėtų parvažiuoti iš ligoninės į namus, nuvykti į sanatoriją ar kitą reabilitacijos paslaugas teikiančią įstaigą? Toks galvosūkis kilo šiauliečiams. Žmonės nerado jokio kito atsakymo, kaip tik brangiai sumokėti už greitosios paslaugas arba patiems nuomotis mikroautobusą ir jį pritaikyti gulėjimui. Pasirodo, kitų variantų ir nėra, kol šalyje vykdomas pacientų pilotinis pavėžėjimo projektas.

Greitoji – kaip taksi

„Etaplius“ redakciją pasiekė istorija, kaip šiauliečių sutuoktinių pora, patekusi į avariją, patyrė daugybinių traumų, po kurių maždaug savaitės gydymo ligoninėje buvo išrašyti tolimesniam gydymuisi į namus, o paskui – reabilitacijai į sanatoriją. Ir čia susidūrė su problema – kokiu transportu ir kas galėtų juos pavėžėti, jei dėl stuburo traumų rekomenduojama ne sėdėti, o tik stovėti arba gulėti.

Moteris ieškojo tokios informacijos, bet pasirodo, kad tokios paslaugos gulintiems pacientams Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje nėra. Ji rado vienintelę išeitį – išsikviesti greitosios medicinos pagalbos (toliau GMP) automobilį. Kadangi tai nebebuvo skubi būtinoji pagalba, tai už pavėžėjimą namo teko sumokėti pačiai – keleto kilometrų kelionė miesto ribose moteriai kainavo per 100 eurų.

„Tai ta greitoji – kaip taksi. Tik kaina kosminė: nuo ligoninės iki pietinio parvežė už 110 eurų. Tai vieną žmogų vežė. Jai buvo ir stuburas, ir koja, ir ranka lūžusi. Kai išleido vyriškį, tai aš parvežiau jį ant galinės sėdynės gulintį, nes jis sėdėti negalėjo. Abiem buvo stuburai nuo saugos diržų smūgio lūžę“, – stebėdamasis situacija, pasakoja sužalotų sutuoktinių šeimos draugas Remigijus (vardas pakeistas, – aut. past.).

Į sanatoriją – ant lovos čiužinių

Atėjus laikui sutuoktiniams vykti į reabilitaciją sanatorijoje, iki kurios keli šimtai kilometrų, šeima ir paskaičiuoti bijojo, kiek gi šimtų eurų jiems kainuotų kelionė GMP automobiliu. Iš giminių ar šeimos draugų niekas gulėjimui tinkamų automobilių irgi neturėjo. Kelių valandų kelionė stačiomis viešojo transporto autobuse irgi neįmanoma – ir saugos taisyklės neleidžia, o ir pacientams būtų per sunku. Tad šeimos draugai ėmė ieškoti privataus mikroautobuso nuomai.

„Tai aš juos galėjau vežti nebent stovinčius. Bet įsivaizduokite – stovinčius dvi valandas?.. Tai išsinuomojome autobusėlį parai. Paprašėme, kad išimtų sėdynes, liko lygios grindys, ant kurių tiesėme lovos čiužinius, padėjome pagalves ir vežėme į Palangą“, – pasakoja vyras.

Žmonės sako, kad, ruošdamiesi į sanatoriją, visas 3 savaites telefonu ir internetu ieškojo informacijos. Esą jokios alternatyvos nėra, net nerado, kad kas tokią paslaugą privačiai teiktų.

Transportą nuomojusios įmonės darbuotojai, net ir labai stebėdamiesi, išpildė gyventojų prašymą – išardė dalį mikroautobuso salono.

„Būna, kad žmonės prašo išimti sėdynes, nes krovinį vežasi. Kartais klausiame, kam to reikia. Tai šįsyk sako: „Vešime gulinčius žmones.“ Nusijuokėme – pagalvojome, kad juokauja. Bet paskui paaiškino, kad žmonės patyrė traumų ir reikia vietos patiesti čiužinius. Reikia, tai reikia padėti žmonėms“, – nestandartinį atvejį, pirmą tokį per septynerius darbo metus, pamena autoįmonės vadybininkas Nerijus.

Pavėžėjimas į sanatoriją – pagal galimybę

Valstybinės ligonių kasos atstovai aiškina, kad jų pagrindinė funkcija – sveikatos paslaugų finansavimas, o pacientų pavėžėjimas tarp gydymo įstaigų reglamentuojamas Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) teisės aktais, jei yra medikų nurodyta sveikatos būklė, kad žmogui tokia paslauga būtina.

Pavėžėjimas į reabilitacijos įstaigas, t. y. centrus ir sanatorijas, taip pat numatytas: esą paslauga organizuojama ir apmokama priimančios įstaigos nustatyta tvarka.

„Jei pacientas pats negali judėti, tai neturėtų taip būti, kad jam nesuorganizuojamas pavėžėjimas. Turėtų kontaktuoti įstaigos tarpusavy. Teisės akte rašoma: „Pacientas gali būti pervežamas į pasirinktą stacionarines sveikatos reabilitacijos paslaugas teikiančią įstaigą pagal priimančios įstaigos vadovo nustatytą tvarką.“ Aišku, jei pacientas sugalvoja važiuoti kitu laiku arba jam netinka įstaiga, kurią pasiūlo, tai čia jau jo problema, mes už tai neatsakome, jis turi pats mokėti“, – sako Rimantė Venclovienė, Valstybinės ligonių kasos Paslaugų ekspertizės ir kontrolės skyriaus patarėja.

Taigi, SAM ministro įsakymu patvirtintame medicininės reabilitacijos ir antirecidyvinio sanatorinio gydymo paslaugų skyrimo ir teikimo tvarkos apraše apie pavėžėjimą kalbama ne kaip apie įstaigų paslaugos prievolę, o tik kaip apie galimybę. Antra, jei asmuo vyksta į sanatoriją ne iš gydymo įstaigos, o iš namų ir savo pasirinktu laiku bei savarankiškai pasirinkęs įstaigą, tai pavėžėjimo susitarimai tarp siunčiančios gydymo įstaigos ir priimančios reabilitacijos įstaigos jam nebegalioja. Žmogus turi pats organizuotis ir apmokėti kelionę.

„Gulinčių nevežame“

Tvarką, kaip ir kokius gyventojus pavėžėti ir kas turi tai daryti, kiekviena šalies savivaldybė yra nusistačiusi pati. Šią paslaugą Šiauliuose teikia Šiaulių miesto savivaldybės Socialinių paslaugų centras. Tam yra numatyta išankstinė registracija ir nustatyti kelionės tarifai: kilometro kaina miesto teritorijoje 0,51 Eur, užmiestyje – 0,41 Eur. Nemokamai paslauga teikiama tik nustatytų socialinių grupių asmenims (tai dažniausiai neįgalūs ar senyvi mažas pajamas gaunantys asmenys), kiti turi už paslaugą mokėti.

Tačiau, net ir pasiryžęs pats sumokėti už socialinę kelionę, ją užsisakyti ir gauti gali ne kiekvienas. Pasirodo, gulinčių niekas neveža, paslauga teikiama tik tiems, kurie gali patys judėti ir būti transportuojami vežimėlyje.

„Mes teikiame paslaugas pagal socialinių paslaugų katalogą. Pavėžėjimo paslaugą teikiame iš gydymo įstaigų ir į gydymo įstaigas Šiaulių mieste ir Lietuvoje. Mes vežame vežimėliais, įkeliame ir nukeliame, palydime. Gulinčiam neužtenka vien transporto, reikia turėti specialią įrangą, du papildomus žmones, kurie jį paguldytų, neštų, o mes neturime“, – kodėl neaptarnauja gulinčių ligonių, paaiškina Socialinių paslaugų centro direktorė Vida Šalnienė.

Kad tokios paslaugos gulintiems nėra, patvirtina ir Savivaldybės Socialinių paslaugų skyriaus vadovai.

„Kalbant apie pacientų pavėžėjimą, tai gydytojas yra išrašęs siuntimą, kad reikia transporto paslaugų, ir yra pažymėjęs būtent kokių. Į gydymo įstaigas ir į sanatorijas ar gydymo įstaigas kitose savivaldybėse tai mes vežėme ir vežame ir senyvo amžiaus, ir asmenis su negalia. Bet ne gulinčius. Socialinių paslaugų kataloge nėra tokios transporto paslaugos. Pavėžėjimo gulinčių paslaugos dar niekas ir neteikia“, – komentuoja Šiaulių m. savivaldybės Socialinių paslaugų skyriaus vedėja Ramutė Pilypienė.

GMP tokią paslaugą teikia už nustatytą kainą. Socialiniai darbuotojai sako puikiai žinantys šią problemą, nes žmonės atvirai reiškia nepasitenkinimą, kai jiems tenka kreiptis į GMP ir brangiai samdytis greitosios automobilį.

Kol kas sistema tik bandoma

Sveikatos apsaugos ministerija šiuo metu sprendžia problemą, kas turėtų pavėžėti pacientus į ir iš gydymo bei reabilitacijos įstaigų ir kokiems asmenims ši paslauga būtų teikiama, kurie dėl sveikatos būklės negali patys nuvykti į jiems reikalingas įstaigas, jiems reikalinga medikų palyda ar speciali transportavimo įranga.

„Iki šiol savivaldybės teikia fragmentuotai tą paslaugą, bet gal ne visos vienodai ir ne visiems žmonėms ji užtikrinama. Todėl mes dabar darome pilotinį projektą ir pagal jį nuo liepos 1 d. norime, kad visiems nacionaliniu mastu ji būtų vienodai prieinama“, – sako SAM Komunikacijos skyriaus patarėjas Julijanas Gališanskis.

Bandomojo modelio pavėžėjimo projektas nuo 2023 m. antrojo pusmečio iki 2024 m. birželio 30 d. įgyvendinamas 20 savivaldybių. Šiaulių savivaldybė, kaip ir daugelio kitų regioninių centrų savivaldybės, šiame pilotiniame projekte nedalyvauja. Į jį įtrauktos daugiausia rajoninės savivaldybės, kurioms pavėžėjimo problema labai opi. Per septynis bandomuosius mėnesius šia paslauga pasinaudojo maždaug 10 tūkst. gyventojų, kurių daugelis buvo vežami hemodializės procedūrai.

Ji yra nemokama, bet skirta ne visiems. Pacientai turi priklausyti kuriai nors šių grupių: gyventojai, kuriems nustatytas 55 proc. ar mažesnis darbingumo lygis, neįgalumo arba specialiųjų poreikių lygis, taip pat asmenys, kurie turi teisę į priemokas už kompensuojamuosius vaistus dėl nepakankamų pajamų, taip pat 75 metų bei vyresni asmenys, kurie turi teisę į priemokas už kompensuojamuosius vaistus dėl nepakankamų pajamų ir kuriems pavėžėjimo paslauga yra reikalinga dėl sveikatos būklės.

Pavėžėjimas tik nuo liepos

Pagal tokį pat modelį nuo liepos 1 d. pavėžėjimo paslauga, priklausomai nuo sveikatos būklės, amžiaus ir pajamų, turėtų būti prieinama visiems šalyje vienodai: tiek judantiems savarankiškai, tiek vežimėliu, tiek gulintiems.

„Pavėžėjimo paslauga bus pagal lygius ir sveikatos būklę. Jei iš vienos savivaldybės gydymo įstaigos į kitą – tai bus valstybės paslauga, jeigu tai bus pavėžėjimas miesto teritorijoje – tai bus savivaldybės lygmuo. Žmogus, kuris norės šių paslaugų, ne vėliau nei prieš dvi dienas registruosis telefonu 1808. Kiekviena savivaldybė, kuriai adresuota, gaus informaciją ir iš ryto atėję darbuotojai sudėlios grafikus. Pacientų pavėžėjimo paslauga bus su gydytojo siuntimu, kuriame ir bus pažymėta, ar tas asmuo atitinka visus požymius, kurie būtini tai paslaugai gauti“, – naują tvarką nuo liepos 1 d. dėsto Šiaulių m. savivaldybės Socialinių paslaugų skyriaus vedėja R. Pilypienė.

Šiaulių miesto savivaldybė šiuo metu jau yra paskelbusi tos paslaugos pirkimą, nes įsigyti ar nuomoti specializuotą automobilį savo įstaigai pasirodė neracionalu.

„Mes turėsime pavėžėjimo paslaugą ir gulintiems. Šią paslaugą perkame, nes, jei užsakytume automobilį, kuris atsitiktų visus žalius reikalavimus (būti elektrinis arba hibridas) ir kad galėtume gulintį vežti, tai gautume jį tik už pusantrų metų. Tikimės, kad ateis tokie šios paslaugos teikėjai, kurie jau turi ir transporto priemonę, ir reikiamą įrangą, patirtį, ir nešikus“, – komentuoja Šiaulių mero patarėjas Vincas Urbonavičius.

Nors dar neaišku, kiek tokia paslauga kainuos biudžetui, bet tikimasi sutaupyti laiko ir pinigų: nereikia laukti, pirkti, samdyti personalo, nes ir poreikį gulinčių pervežimo paslaugos sudėtinga nustatyti. Šiaulių miesto savivaldybė bandė analizuoti situaciją ir skaičiuoti. Anot V. Urbonavičiaus, būtų apie 15 asmenų per mėnesį.

Nemokama paslauga būtų tik atitinkantiems nustatytus sveikatos, amžiaus ir pajamų kriterijus. Kiti ligoniai turėtų mokėti už kelionę patys – dalį ar visą kainą. Skirtumas tik tas, kad nebereiktų kviestis GMP „taksi“ ar ardyti sėdynių nuomojamame mikroautobuse.