Keitėsi miestas ir veidai

Susipažinusi su Nepriklausomybės aikštėje seniausiai gyvenančiu Jonu Guščia ir pagal jo pasakojimą palyginusi buvusią aikštę su dabartine, apsilankiau kitame miesto gale – Kabaldoje, pas Danutę Griškevičienę, nuo pat gimimo gyvenančią toje pačioje vietoje. Ir vėl nustebino Danutės pasakojimas apie teigiamus pasikeitimus šiame kaime.

O kaip keitėsi pačios Širvintos?

Teko ieškoti tikrų, čia gimusių ir augusių širvintiškių. O jų, pasirodo, ne taip ir daug. „Gyvenu Širvintose jau gana seniai. Atvykau pagal paskyrimą. Maniau, atidirbsiu būtiną laiką ir išvažiuosiu. Tačiau laikas bėgo, apsipratau, sukūriau šeimą ir likau. Man čia patinka gyventi, netoli Vilnius…“ – tai dažniausi atsakymai, kai klausiau seniai gyvenančiųjų, ar nebus jie vietiniai. Pasirodo, Širvintose daug gyvenančių žemaičių, suvalkiečių, dzūkų, o ir aukštaičių iš Zarasų, Biržų, Panevėžio esama, žinoma, daugiausia kaimynų ukmergiškių. Gyvena įvairių tautybių žmonių. O kur vietiniai širvintiškiai?

Galų gale pavyko sutikti Romą, kuris „prisipažino“ esantis tikrai vietinis. Gimtinė visai šalia Širvintų – nykstančiame Dubelių kaime. Į mokyklą su vyresniais broliais ir draugais traukdavo per upę nutiestu lieptu. Taip trumpindavo kelią į mokyklą. Dabar, žinoma, to liepto nebėra. Ir Romo užklausiau, kaip pasikeitė pats rajono centras. „Neatpažįstamai. Mano vaikystės laikais Vilniaus gatvė buvo vienintelė, nei šaligatvių, tuo labiau afaltuotos kelio dangos nebuvo. Vilniaus gatvė – grįsta akmenimis. Buvo keli mūriniai pastatai: bažnyčia, mokykla (dabar L. Stuokos-Gucevičiaus gimnazija), Vilniaus g. 39 dviejų aukštų mūrinukas bei Vilniaus g. 142 namas. Jame buvo įsikūrusios kelios įstaigos. Prie dabar esančios užtvankos Totorių gatvėje stūkso apleistas pastatas, tada jame veikė malūnas, vėliau elektrinė, beje, malūną turėjo ir Kabaldos kaime, Kazliškėse, deja, dabar likęs tik buvusio malūno miražas. Mano vaikystės metais 5 parduotuvės [Širvintų r. kooperatyvo „Veivera“ parduotuvė Nr. 5 – red. pastaba] nebuvo, netoli šios vietos veikė duonos kepykla. Va apie duoną atskirai galiu kalbėti. Skaudu girdėti, kaip dabar nevertinama duonelė, ji netgi išmetama į šiukšlyną. O tada prie parduotuvių nuo ankstyvo ryto būdavo didelės grūstys dėl forminės duonos kepalėlio. Parduodavo tik po vieną kepalą, o jis toks skanus, šviežias, šiltas, minkštas. Kiek čia jo yra, o namie ne viena burna. Rytoj ir vėl laukia stumdymasis dėl duonos prie parduotuvės.

Priešais, kitoje gatvės pusėje, dabartinės klebonijos vietoje, stovėjo gana didelis medinis mėlynai dažytas pastatas, kuriame dirbo saugumo organai, vėliau milicija.

Už „Norfos“ dar išsilaikęs mūrinukas, kuriame veikė puiki pirtis.

Tuo metu įspūdingiausias buvo (neseniai nugriautas) žalias, dviejų aukštų didelis medinis namas. Jame buvo įsikūręs LKP (Lietuvos komunistų partijos) Širvintų skyrius. O kitapus bažnyčios taip pat erdviame žaliame name buvo įsikūręs DŽDT (darbo žmonių deputatų tarybos) rajono vykdomasis komitetas. Vilniaus g. 128 name – poliklinika.

Veikė kelios mažos maisto prekių parduotuvės, o dabar vadinamoje „Tėviškės“ parduotuvėje parduodavo galanteriją, medžiagas, avalynę – kažkas panašaus į universalinę.

Nebuvo nei I. Šeiniaus, Mindaugo ar Upelio gatvių užuomazgų. Pastarųjų dviejų vietose buvo, dabar išnykusios, žydų kapinės.

Už dabartinės Plento gatvės tvyrojo laukai, apie jokį individualių namų kvartalą nė nepagalvotum, nebuvo ir Kalnalaukio g., tik šiose vietose veikė MTS (mašinų traktorių stotis) ir ant upės kranto stovėjo Rūkšos dvaras, deja, jo jau nebėra.

Kalbėta daugiausiai „tuteišų“ kalba. Įstaigose, mokykloje buvo kalbama lietuviškai, o vaikai tarpusavyje ir namie su tėvais beveik visi – tik po „tuteiši“ [vietinė lenkų kalba – red. pastaba]. Netgi dabar seni širvintiškiai vis dar mėgsta pasišnekėti savaip, nors seniausiai su vaikais ir anūkais kalba valstybine kalba. Pripratimas – antras prigimimas.

O štai sovietinių švenčių – Gegužės pirmosios ar Spalio – paradai buvo labai įspūdingi. Suvažiuodavo iš visų tada egzistavusių kolchozų bortinės mašinos su transparantais, išrašytais partiją šlovinančiais šūkiais ir Kremliaus vadų portretais. Rajono vadovai stovėjo stadione įrengtoje tribūnoje ir sveikino kiekvieną pro juos pražygiuojančią organizaciją.Tiesa, vardan vadinamosios demokratijos, į tribūną būdavo pakviečiamas kažkuo pasižymėjęs darbo ar mokslo pirmūnas. Pakviestasis tarp „draugų“ nesmagiai jausdavosi, tačiau tai buvo jo pasiekimų įvertinimas. Į sveikinimus, sklindančius iš tribūnos, kolonos atsiliepdavo „Ura“. Mokinių dalyvavimas parade buvo privalomas. Klasės vadovai užsirašydavo, kas nedalyvavo, o tada jau tekdavo aiškintis, išsisukinėti. Šventinės kolonos žygiavo nuo Pionierių (dabar Nepriklausomybės) aikštės per visą miestą iki kitame gale esančio stadiono, kuriame tai progai buvo pastatoma tribūna. Žygiavo dainuodami, nešini vėliavomis, pionieriai būtinai ryšėdami raudonus kaklaraiščius.

Tais laikais į pionierius ar komjaunimą dažniausiai stodavo verčiami. Komjaunuoliu turėdavai būti, nes gąsdindavo, kad, baigus mokyklą, gausi blogą charakteristiką ir negalėsi studijuoti aukštojoje mokykloje. Tik nedaugelis išdrįsdavo atsilaikyti spaudimui.

Širvintų vidurinei mokyklai vadovavo puikus direktorius Radvilas, dirbo atsidavę mokytojai: matematikas Kazimieras Karosas, chemijos mokytoja Stefanija Kvietkauskienė, fizinio lavinimo mokytoja Zofija Bukelytė, rusų kalbos mokytoja Vaclova Karalienė, mano pirmoji mokytoja pradinėje klasėje, kurią mylėjo visi vaikai – Strielčiūnaitė. Po pamokų mokiniai, galintys dainuoti, privalomai turėjo lankyti choro repeticijas. Gausus mokyklos choras dalyvaudavo rajono Dainų šventėse. Man patiko dainuoti mokyklos chore, dalyvavau chore ir dirbdamas Vilniuje grąžtų gamykloje. Dabar giedu šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje.

Nuo mano ankstyvos vaikystės prisiminimų iki šių dienų miestas labai pasikeitė ir, žinoma, į gerąją pusę, tik gaila, kad sumažėjo gyventojų, mažai jaunimo. Kažkada buvo pilnos gatvės praeivių, o per atlaidus sausakimša bažnyčia. Dabar to nėra: pravažiuoja automobiliai iki parduotuvės ir atgal. Visi kažkur skuba. O kur? Prie kompiuterių, televizorių!? Kažin, ar televizijos laidos duoda peno sielai ir išprusimui? – retoriškai užbaigė pasakojimą apie buvusias ir esamas Širvintas šaknimis įaugęs vietinis Romas Dambrauskas.

Nuotraukos iš asmeninio R. Dambrausko archyvo