Keistos J. Prigožino gaidelės

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis po eilinio sėkmingo vojažo po svečias šalis grįžo į Kyjivą. Savo kariuomenės kontrpuolimą, kurio veik visiems pasaulyje nusibodo laukti, jis stebės būdamas namuose.

Reikia manyti, lydimas neblogos nuotaikos. Jo kelionę į Saudo Arabiją (ten vyko Arabų šalių lygos susibėgimas) bei Japonijoje, kur Hirošimoje susitiko Didysis pasaulio septintukas, visi be išimties tarptautinės politikos komentatoriai laiko sėkminga. Ne pirmą kartą: charizmatiškasis Ukrainos lyderis Rusijos prieš jo šalį pradėto karo metu virto ta būtybe, kuri tarsi yra sutverta ne tik atstovauti savo šaliai, bet ir imtis globalios lyderystės, kovojant už politikos vertybes, kurios per paskutinius dešimtmečius buvo tarsi primirštos.

Didžiausias ir svarbiausias dalykas, kurį p. Zelenskiui pavyko parsivežti šiuokart, – vakariečių patikinimas, kad protu suvokiamu laiku jo šalis gaus taip trokštamų vakarietiškos gamybos naikintuvų. Tai tikriausiai bus amerikietiškieji F-16. Gal net penkios dešimtys jau šiemet.

Ukrainai tai svarbu, nes iki šiol jos ginkluotosios pajėgos naudoja pasenusius, iš sovietmečio paveldėtus lėktuvus MiG-29, Su-24, Su-27 ir Su-25. Jie ne tik seni, bet ir moraliai pagyvenę. Rusai karo zonoje skraido daug modernesniais, prieš kuriuos ukrainietiškoji karo aviacija neprilygsta techninėmis charakteristikomis bei galimybėmis. Jau nekalbant apie tai, kad nuo karo pradžios Ukrainos karo aviacija gerokai praretėjo.

Jei vakariečiai tesės savo pažadus, kovos ore galimybės taps vienodesnės, o ginkluotės potencialu, kaip anksčiau buvo, ukrainiečiams gavus vakarietišką artileriją, nuo agresijos besiginanti pusė taps net galingesnė. Nelygu, kaip sugebės tecniką įvaldyti ir tuos pranašumus išnaudoti.

Tuo pačiu metu išskirtinai įdomų interviu paskelbė viena įdomiausių kalbančių Rusijos karo galvų – „Vagner“ karinės grupuotės vadovas Jevgenijus Prigožinas. Į kelias to teksto citatas atkreipiau dėmesį ir aš: „[Į Ukrainą] Mes atėjome it chamai, pražygiavome batais per visą teritoriją, ieškodami nacių. Kol nacių ieškojome, sudrebinome visus, pasiekėme Kyjivą, apsišikome ir atsitraukėme.“

Jis tęsė: „Ukrainos denacifikavimas, apie kurį mes kalbėjome (tai buvo vienas Rusijos prezidento Vladimiro Putino skelbtų, prieš pradedant karą, tikslų, – R. S.), mes Ukrainą pavertėme nacija, kurią dabar žino visame pasaulyje. Jeigu pas juos kariauti mokėjo 20 tūkst. žmonių, tai dabar moka 400 tūkst. Kaip čia mes juos demilitarizavome (kitas p. Putino tikslas, prieš pradedant karą 2022 m. vasarį, – R. S.)? Išeitų visiškai atvirkščiai: mes juos velniasžin kaip militarizavome...“

Dar p. Prigožinas tame pačiame interviu pripažįsta, kad jo karinė grupuotė, kurios juridinis ir faktinis statusas nėra ligi galo aiškus net pagal Rusijos Federacijos teisyną, šiame beveik pusantrų metų trunkančiame kare prarado 20 tūkst. vyrų. Toks vertinimas, regis, yra į labai pragražintą pusę, tačiau neabejotinai disonuoja su tais pranešimais, kuriuos skelbia Kremlius ir Rusijos gynybos ministerija.

Po cituojamu interviu mačiau anoniminį komentarą rusų kalba: „Ar ir po šito sakysite, kad praregėjimas yra neįmanomas? Jis vis vien ateina, net ir gerokai pavėlavęs.“

Ko gero, tokių paatviravimų negalėtume vadinti praregėjimu. Kita vertus, Rusijoje yra tokia pseudopatriotinė fronda, kuri reiškia nepasitenkinimą dėl to, kad p. Putinas vėluoja priimti politinius sprendimus (tarkime, skelbti mobilizaciją), todėl rusų karinė jėga nesugeba Ukrainoje pasiekti apčiuopiamų laimėjimų. Tad p. Prigožinas – kaip tik iš tos pseudopatriotinės frondos, kurios atstovai viešai skelbia mažiau retušuotą „anos pusės“ požiūrį apie tikrovę.

Neabejotina, kad Rusijos kariuomenė Ukrainoje gerokai įstrigo ir, ko gero, nebeturi puolimo potencialo. Kaip sakoma, stojo laikas gintis ir mėginti išsaugoti bent tai, ką per penkiolika mėnesių žiauraus karo pavyko pasiekti.