Ke­tu­rių dar­bo die­nų sa­vai­tė

Jei rei­kė­tų kel­ti ne­ti­kė­tą tos­tą, aš kel­čiau už re­tes­nį su­si­ti­ki­mą su gy­dy­to­jais ir už re­tes­nį klau­sy­mą žy­mių žmo­nių įvai­riau­sių gy­ve­ni­miš­kų is­to­ri­jų, ku­rias mums bru­ka spau­da, TV, in­ter­ne­tas ir ku­rių ži­no­ti mes ne­no­ri­me. Vis­gi žy­miuo­si, ką ge­ro ir įdo­maus iš­gir­dau šią va­sa­rą.

Štai ne­se­niai spau­do­je ir in­ter­ne­te šmėkš­te­lė­jo pa­siū­ly­mas dėl ke­tu­rių dar­bo die­nų sa­vai­tės. Bi­čiu­lis sa­kė, jog toks at­si­ra­do nuo po va­sa­ros karš­čių per­kai­tu­sių gal­vų, o aš pa­mąs­čiau, jog pa­siū­ly­mas pui­kus. JAV Ju­tos vals­ti­jo­je to­kia sa­vai­tė jau dau­giau nei me­tai įves­ta ir re­zul­ta­tai, jie tei­gia, stul­bi­nan­tys – dar­bo na­šu­mas ženk­liai pa­ki­lo. Ke­tu­rių die­nų dar­bo sa­vai­tės eks­pe­ri­men­tas įvy­ko ir Nau­jo­jo­je Ze­lan­di­jo­je.
78 pro­c. Nau­jo­sios Ze­lan­di­jos gy­ven­to­jų sa­ko ga­lė­ję daug ge­riau iš­lai­ky­ti sa­vo dar­bo ir as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo pu­siaus­vy­rą. Sut­rum­pi­nus dar­bo die­nų skai­čių, li­ku­siu me­tu dar­buo­to­jai bū­na la­biau mo­ty­vuo­ti, su­si­tel­kę, ge­riau at­lie­ka sa­vo pa­rei­gas ir mė­gau­ja­si dar­bu, o svar­biau­sia – dau­giau lai­ko ga­li pra­leis­ti su sa­vo vai­kais.

Lie­tu­vo­je „Spin­ter“ ty­ri­mai ro­do, jog 56 pro­c. lie­tu­vių to­kiam spren­di­mui pri­tar­tų. Aiš­ku, tik su są­ly­ga – jei ne­ma­žė­tų at­ly­gi­ni­mas. Jei ma­žė­tų, tam pri­ta­rian­čių­jų bū­tų tik 10 pro­c. 23 pro­c. vis­gi ne­pri­tar­tų, net jei at­ly­gi­ni­mas iš­lik­tų ne­pa­ki­tęs. Ki­ti ne­tu­ri nuo­mo­nės. Nep­ri­ta­rian­čių­jų ir abe­jo­jan­čių­jų skai­čius Lie­tu­vo­je vie­nas iš di­džiau­sių Eu­ro­po­je. Ne­jau­gi mes to­kie darbš­tūs?

Mū­sų ka­len­do­riuo­se šeš­to­ji ir sep­tin­to­ji sa­vai­tės die­nos pa­žy­mė­tos rau­do­na spal­va – taip pa­žy­mė­tos poil­sio die­nos. Ku­ri spal­va ryš­kes­nė: juo­da ar rau­do­na? Su­tik­si­te – rau­do­na. At­ro­dy­tų, dar­bo die­nos tu­rė­tų bū­ti žy­mi­mos rau­do­nai, bet yra prie­šin­gai. Ryš­ku­mas skir­tas poil­sio die­noms. Ma­čiau ka­len­do­rių, kur sek­ma­die­nis pir­mo­jo­je vie­to­je, o po jo ei­na ki­tos sa­vai­tės die­nos. Sup­rask – tik pail­sė­jęs ga­li dirb­ti. Ju­dė­jai šven­čia šeš­ta­die­niais, ka­ta­li­kai – sek­ma­die­niais, mu­sul­mo­nai – penk­ta­die­niais. Eu­ro­pa, jau ku­rį lai­ką pe­rė­ju­si į dvie­jų šven­ta­die­nių sa­vait­ga­lį, pri­va­lo pra­re­gė­ti, kad ir penk­ta­die­nis tu­ri bū­ti lais­vas. Juk tą die­ną ne­va­lia dirb­ti ES mu­sul­mo­nams.

Pra­ga­ro nė­ra, o blo­gi žmo­nės tie­siog dings­ta

Šią min­tį iš­gir­dau iš ma­žos mer­gai­tės. Pri­si­mi­niau, kad net bu­vo ke­le­tas teo­lo­gų, ku­rie tei­gė pra­ga­ro ne­bu­vi­mą, nes jis prieš­ta­rau­ja Die­vo gai­les­tin­gu­mui. Vis­gi jie bu­vo ki­tų teo­lo­gų su­kri­ti­kuo­ti. Be to, kaip ga­li pra­ga­ro ne­bū­ti, jei jis taip vaiz­džiai dau­ge­lio ap­ra­ši­nė­ja­mas, net ta­po­mas (ne­mi­nė­siu di­džių­jų dai­lės meist­rų, pa­kan­ka čia ir mū­sų Sau­kos). O štai dėl ro­jaus bu­vi­mo veik nie­kas nea­be­jo­ja, ta­čiau jis ma­žai ap­ra­šo­mas ir dai­li­nin­kų ap­len­kia­mas. Gal bi­jo­ma klys­ti. O juk reik­tų, kad kaž­kas ro­jų gra­žiai ap­ra­šy­tų ar nu­ta­py­tų, nes be to­kių vaiz­di­nių, žiū­rėk, da­bar nie­kas į jį ne­be-s­ku­ba. Įsi­vaiz­duo­ju, jog ro­ju­je vis­kas ne taip, prie ko čia, že­mė­je, mes esa­me pri­pra­tę. Ma­nau, net mo­te­rys ten ki­to­kios. Su kuo pa­ly­gin­čiau? Gal su bib­lio­te­ki­nin­kė­mis. Tar­si ar­čiau­sios ro­jaus mo­ters įvaiz­džiui.

Ma­nau, kad pra­ga­rą žmo­gus ga­li pri­si­šauk­ti jau čia, že­mė­je. Tai už­kie­tė­ji­mas blo­gy­je. O ga­li pri­si­šauk­ti ro­jų?

Skai­čiau skel­bi­mą apie par­duo­da­mą na­mą. 550 kv. met­rų na­mas 60 arų skly­pe sto­vi nuo­sta­baus kraš­to­vaiz­džio ap­sup­ty: pu­šy­nas su paukš­čių čiul­be­siu, upė, o dar van­dens čiur­le­ni­mas iš kie­me įreng­to kriok­lio. Prie na­mo ve­da ge­rai iš­vys­ty­tas as­fal­tuo­tas ke­lias. Na­mo ap­ra­šy­mas: sve­tai­nė su ži­di­niu, ša­lia po­kal­bių kam­ba­rys, ke­tu­ri mie­ga­mie­ji su vo­nio­mis, du­šais ir san. maz­gais. Vo­nios kam­ba­riuo­se paauk­suo­tos de­ta­lės. Grin­dys – mar­mu­ras ir Ma­lai­zi­jos kiet­me­dis. Užuo­lai­dos – na­tū­ra­laus šil­ko. Lan­gai su stik­lo pa­ke­tais. Vir­tu­vė su dau­gy­be in­teg­ruo­tos bui­ti­nės tech­ni­kos. Du ba­sei­nai – lau­ke ir na­mo vi­du­je.

Man ky­la tik vie­nas klau­si­mas. Kur tu, žmo­gau, iš­si­ke­li?

Pa­lan­gos vers­li­nin­kai pra­ra­do ga­li­my­bę skųs­tis blo­gais orais

Bet tik jiems orai šie­met ir pa­lan­kūs. Aiš­ku, ir ki­tų ku­ror­tų bei kai­mo tu­riz­mo so­dy­bų vers­li­nin­kams. Vi­siems ki­tiems, šią va­sa­rą at­si­lie­pus į te­le­fo­no skam­bu­tį, vie­toj „Klau­sau“ ge­riau­siai ti­ko žo­de­lis „Skųs­ki­tės!“ Kur din­go anks­čiau po­pu­lia­rios skun­dų kny­gos? Kiek­vie­no­je par­duo­tu­vė­je, ap­tar­na­vi­mo ar šiaip bet ko­kio­je įstai­go­je jos gu­lė­da­vo.
Pa­sis­kun­dei – ir ra­miau. Tie­sa, į tuos skun­dus ne­tgi bū­da­vo rea­guo­ja­ma – va­do­vai kvies­da­vo dar­buo­to­jus ir vyk­da­vo to­kių skun­dų ap­ta­ri­mai, kal­tų­jų pa­ba­ri­mai ir trū­ku­mų ša­li­ni­mo numa­ty­mai. Da­bar, sa­ko, skųsk ne­­skun­dęs – nie­kas ne­rea­guos. To­dėl ir skun­dų kny­gos pa­mirš­tos.

Pir­mo­sio­mis sau­so­mis va­sa­ros die­no­mis skun­dė­mės, gir­di, kur din­go lie­tūs, po sep­ty­nių „bro­lių mi­ža­lių“ pra­si­dė­jus lie­tums, vėl skun­dė­mės pa­tvi­nu­sio­mis gat­vė­mis, o po to se­kę karš­čiai ver­tė skųs­tis, kad to­kios ši­lu­mos va­sa­rą dar nė­ra bu­vę. Bet juk, anot Edžio Mer­fio, jei lem­ta ken­tė­ti karš­čius, tai ir teks juos kęs­ti, o jei pils lie­tūs, tai jų ne­sus­tab­dy­si.

Be orų, daug be­si­skun­džian­čių­jų vis­ko bran­gi­mu. Štai karš­tą die­ną tū­las iš mū­sų il­gai bu­vo pre­ky­bos cent­ruose, kur kon­di­cio­nie­riai ge­rai vei­kia, o per tą lai­ką pa­si­kei­tė kai­nos. O dar ban­kai. Su­si­rin­kę žmo­nių pi­ni­gus, jie pa­lie­ka pro­vin­ci­ją. At­ro­do, grei­tai ban­kai ims mo­kes­tį, kad ati­da­rai jų du­ris. Vi­so to ap­sup­ty pa­do­va­no­ti do­va­ną sa­vo ar­ti­ma­jam yra kur kas leng­viau, nei pa­do­va­no­ti šyp­se­ną gat­vė­je su­tik­tam ne­pa­žįs­ta­ma­jam. Re­tas iš mū­sų, par­duo­tu­vė­je pirk­da­mas pre­kių ir iš­gir­dęs ka­si­nin­kės pa­si­svei­ki­ni­mą, ge­riau­siu at­ve­ju te­su­ge­ba kaž­ką neaiš­kaus iš­mur­mė­ti. Ir tik to­dėl, kad šian­dien mums ei­li­nį kar­tą blo­ga die­na, o mes ne­pa­da­ro­me nie­ko, kad ta nuo­tai­ka pa­ge­rė­tų, jau ne­kal­bant apie tai, kad ją pa­kel­tu­me ki­tam žmo­gui. Nuo­tai­ka – kaip gri­pas. Ji plin­ta oru ir la­bai grei­tai.

Grei­tai va­sa­ra liks tik pri­si­mi­ni­muo­se

Di­džiau­sias va­sa­ros pri­si­mi­ni­mas tu­rė­tų bū­ti Dai­nų šven­tė. Bet ji šiais me­tais man pa­si­ro­dė per­ne­lyg for­ma­li. Da­ly­viai, o ir žiū­ro­vai pri­mi­nė so­viet­me­čio žmo­nes, su­va­ry­tus į pa­ra­dą. Pri­si­mi­niau 1985 me­tų Dai­nų šven­tę, kai „Lie­tu­va bran­gi“ dau­gia­tūks­tan­ti­nė mi­nia pra­šė kar­to­ti.

Vy­čio, ar tie­siog rai­te­lio, ati­den­gi­mas sen­jo­rų ap­sup­ty Kau­ne dar kar­tą pa­liu­di­jo, jog lie­tu­vių skulp­to­riams ne­si­se­ka su žir­gais, o dar pri­si­dė­jo, kad ne­si­se­ka ir su vei­dais. Klai­pė­da pa­si­rin­ko pa­mi­nė­ti Vals­ty­bės die­ną SEL‘o kon­cer­tu. At­ro­do, nei šis, nei tas, bet tik­ru­mas ir lais­vės jaus­mas šia­me ren­gi­ny­je bu­vo di­džiau­sias.

Kai vis­kas įgrys­ta, trau­kiu iš len­ty­nos kny­gą. Va­sa­rą skai­tau apie ke­lio­nes. In­ter­ne­te paieš­ko­jau to­kios kny­gos ir akys už­kliu­vo už ame­ri­kie­čių au­to­rės De­lios Eph­ron ro­ma­no „Si­ra­kū­zai“. Ne taip se­niai – 2017 me­tais pa­si­ro­džiu­si sto­ro­ka, kie­tais vir­še­liais kny­ga bu­vo at­pi­gu­si iki
5,48 Eur. Daž­nai to­kie at­pi­gi­mai at­bai­do, bet šį­kart vis tiek pa­spau­džiau už­ra­šą „Į krep­še­lį“. Kny­gos ano­ta­ci­jo­je per­skai­čiau, jog au­to­rė pa­ra­šiu­si 15 ro­ma­nų, ta­čiau aš ją pri­si­mi­niau kaip ki­no fil­mo „Jums ži­nu­tė“ sce­na­ris­tę. Do­mi­no ir ką au­to­rė ra­šo apie Si­ra­kū­zus – mies­tą Ita­li­jo­je, Si­ci­li­jos pa­kran­tė­je, ku­ria­me kaž­ka­dais gy­ve­no Ar­chi­me­das. Įsi­mi­nė ir au­to­rės sen­ten­ci­ja: „Nie­kad nė­ra du­kart vie­no­dai pa­pa­sa­ko­jęs tos pa­čios is­to­ri­jos. Džia­zas? Kas nors ki­tas tai pa­va­din­tų me­lu.“ Kai no­riu pri­si­min­ti Briu­gę, žiū­riu ki­no fil­mą „Rei­ka­lai Briu­gė­je“. Ar „Si­ra­kū­zai“ lei­džia pa­žin­ti Si­ra­kū­zus? Nors ro­ma­ne ap­ra­šo­mi dvie­jų ame­ri­kie­čių po­rų san­ty­kiai po Si­ra­kū­zų karš­ta sau­le, mies­to dva­sią au­to­rė ir­gi lei­džia pa­jus­ti.

O dėl žmo­giš­kų­jų san­ty­kių? Svar­biau­sia, kad žmo­nės vie­ni ki­tiems pa­tik­tų. Kaip ke­lio­nių va­do­vas eks­kur­si­jų me­tu daž­nai mėgs­tu pa­sa­ko­ti vie­no gi­do is­to­ri­ją, kaip ke­liau­jant po vie­no su­sto­ji­mo ben­zi­no ko­lo­nė­lė­je, šiek tiek pa­va­žia­vus, šis pa­ste­bė­jo, jog trūks­ta vie­no ke­lei­vio. Te­ko gręž­ti au­to­bu­są, bet la­biau­siai gi­dą skau­di­no, kad mo­te­ris, prie ku­rios šis pa­si­li­kė­lis sė­dė­jo, ne­pa­sa­kė, jog trūks­ta bend­ra­ke­lei­vio, nors vi­sų to bu­vo klau­sia­ma. Pak­laus­ta, ko­dėl ty­lė­jo, ji at­sa­kė:

– Ma­tot, jis man nuo ke­lio­nės pra­džios jau ne­pa­ti­ko.