Kažkada išnaudojo mus, dabar išnaudojame patys...

Lietuvių laimės paieškos emigracijoje yra pasibaigę įvairiai. Liūdnų istorijų, tiesą sakant, galima suskaičiuoti ne mažiau, nei linksmų. Nelegalus darbas, prastos darbo ir gyvenimo sąlygos, viršvalandžiai, milžiniški darbo krūviai, maži įkainiai, laiku arba visai nesumokėtas atlyginimas. Išgirdę tokius ir panašius pasakojimus dažnas mūsų susikūrė nekokius įvaizdžius apie Ispanijos ūkius, Anglijos, Airijos ir Norvegijos fabrikus.

Ieško sotesnio kąsnio

Minimalus atlyginimas Tadžikistane ir Uzbekistane siekia vos 50–100 Eur. Tokia alga turi tenkintis net ir kvalifikuoti darbininkai. Pragyvenimo lygis tose šalyse, žinoma, žemesnis nei Lietuvoje ir Europoje, bet pinigai – vis tiek menki. Bandydami išlaikyti šeimas, sumokėti už vaikų studijas, nemažai tadžikų ir uzbekų vyrų ryžtasi atvykti dirbti į Lietuvą, kur minimali alga siekia 642 Eur – net keliolika kartų daugiau nei jų gimtinėje.

Svarbu paminėti, kad ne tik uzbekai ir tadžikai nori dirbti mūsų šalyje. Lietuviai darbdaviai jų taip pat labai laukia. Pasirodo, mūsų įmonių prašymu kasmet nuo 2014 metų užsieniečių, atvykstančių į Lietuvą dirbti iš trečiųjų šalių, kvota yra didinama ir šiemet siekia net 150 tūkst.

Pagal dabartinį teisinį reguliavimą trečiųjų šalių piliečiai, atvykę su nacionaline viza į Lietuvą dirbti pagal profesiją, kurios darbuotojų trūksta, yra atleidžiami nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti. Kadangi dažniausiai darbuotojų ieško mūsų šalies transporto įmonės ir statybų bendrovės, jose atvykėliai ir įsidarbina. Bėda ta, kad pažadėtą atlyginimą, sutartas darbo ar apgyvendinimo sąlygas darbuotojai gauna retai.

Neatidavė pinigų ir dokumentų

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro Marijampolės skyriaus socialinė darbuotoja Dana Grimalauskienė pasakojo, kad dažniausiai jai tenka dirbti ir pagalbą teikti moterims, nukentėjusioms nuo vyrų, seksualiai išnaudotoms merginoms ar nepilnamečiams. Jos darbas – sunkus emociškai ir alinantis, tačiau su tuo specialistė susitaikiusi ir žino, kaip tvarkytis. Pastaruoju metu prie viso to prisidėjo ir pagalbos darbdavių išnaudotiems trečiųjų šalių piliečiams teikimas.

KOPŽI Marijampolės filialo socialinės darbuotojos teigimu, ją ypač sujaudino vieno tadžiko istorija. Medicininį išsilavinimą turintis vyras, dirbęs anesteziologu, gimtinėje per mėnesį uždirbdavo tik šiek tiek daugiau nei 100 Eur. Išlaikyti šeimą ir studentus vaikus tapo nepakeliama, todėl vyras ryžosi emigruoti. Atvykęs į Marijampolę įsidarbino tarptautinių reisų vairuotuoju – kaip ir dauguma jo tautiečių. Dirbęs ilgas valandas, reise prabuvęs kelis mėnesius, vyras per mėnesį gaudavo vos 700 Eur, o ir iš tų pačių darbdavys atskaitydavo nemažas sumas už neva įvairias baudas ir dar bala žino ką. Neapsikentęs tokios neteisybės jis nusprendė ieškoti darbo kitoje įmonėje, tačiau ankstesnis darbdavys nesutiko atiduoti tadžikui priklausančių dokumentų. Jis net dvylika dienų ėjo pas jį maldaudamas grąžinti popierius. Mat be dokumentų kitoje įmonėje negalėjo pradėti dirbti legaliai.

– Ne tik darbdavys, bet ir visi kiti įmonės darbuotojai prisidėjo prie to žmogaus žeminimo. Jie juk matė, kad jis į įmonę kasdien ateidavo dėl to paties tikslo – atgauti dokumentus. Galėjo kaip nors jam padėti, bet visi palaikė tokią darbdavio poziciją. Laimei, tadžikas sužinojo apie KOPŽI ir kreipėsi į mus pagalbos. Išsiaiškinome, kad jis miega mašinoje, neturi ką valgyti – juk visus gautus pinigus siunčia šeimai. Kol pradėjo dirbti kitoje įmonėje, jį apgyvendinome, pasirūpinome maistu. Padėjome atgauti ir dokumentus, bet prireikė policijos įsikišimo, – įvykius dėliojo pašnekovė.

Problema pastebima visoje šalyje

KOPŽI centro vadovė Kristina Mišinienė tikina, kad taip su imigrantais iš trečiųjų šalių elgiasi ne tik Suvalkijos regiono darbdaviai. Problema pastebima visoje Lietuvoje, o ypač ji paaštrėjo per karantiną, kai darbuotojai tapo visiškai priklausomi nuo darbdavių malonės. K. Mišinienė apgailestauja, kad darbdaviai į žmones iš trečiųjų šalių žvelgia tik kaip į pasipelnymo šaltinį.

– Su lietuviais darbuotojais darbdaviai taip niekingai elgtis nedrįsta, nes šie žino, kur ieškoti pagalbos, kaip ginti savo teises. Imigrantams, kurie lietuviškai nekalba, todėl jiems susigaudyti sunku, sutartyse atsiranda įvairių punktų, naudingų tik  darbdaviui. O nesuprasdami, ką pasirašo, darbuotojai imigrantai sutinka su absurdiškiausiomis sąlygomis. Tokiems darbdaviams norisi priminti, kad iš kitų kančios ir nelaimės turtų nesusikrausi, – kalbėjo K. Mišinienė.

Mieliau moka advokatams, nei darbuotojams

Į keblias situacijas pakliuvusiems trečiųjų šalių piliečiams teisinius klausimus dažnai padeda spręsti Lietuvos profesinių sąjungų aljansas ir jo vadovas Audrius Cuzanauskas. Jis skaičiuoja, kad per metus tenka prisidėti prie nagrinėjimo maždaug 1 tūkst. 300 bylų, susijusių su trečiųjų šalių piliečių išnaudojimu darbo aplinkoje.

– Dažniausiai darbdaviai sudėlioja apgaulingas atlyginimo skaičiavimo schemas, pakiša darbuotojams pasirašyti neaiškius dokumentus, ragina pasirašyti paskubomis, kad šie negalėtų įsiskaityti į sąlygas. Pavyzdžiui, buvo atvejis, kai darbuotojui dokumentus įmonės sekretorė atnešė į stotį ir paprašė juos pasirašyti jam belipant į traukinį. Žmogus, besąlygiškai pasitikėdamas darbdaviu, padarė, ko prašomas. Vėliau paaiškėjo, kad jis pasirašė sutikimą būti atleistas savo noru. Blogiausia, kad darbdaviai net teismų nebijo ir sako, kad geriau susimokės advokato ar teismo išlaidas, nei atiduos tai, kas priklauso imigrantui darbuotojui. Panašių situacijų būdavo ir anksčiau, tačiau ne tokiais mastais. Viskas paaštrėjo didėjant darbuotojų kvotoms. Manau, valdžia į kvotų didinimą turėtų žiūrėti atsakingiau, nes trečiųjų šalių piliečiai Lietuvoje pageidaujami ne tik dėl darbo jėgos trūkumo – darbdaviams tai potencialus pasipelnymo šaltinis, – situaciją paaiškino A. Cuzanauskas.

Darbuotojus, atvykusius į Lietuvą iš trečiųjų šalių ir galbūt pakliuvusius į panašias situacijas, KOPŽI kviečia kreiptis SOS pagalbos numeriu 8 679 61617, veikiančiu visą parą.