Kauno Švč. Sakramento bažnyčiai grąžinama pirminė išvaizda

Kauno Senamiestyje (Vilniaus g. 31) stovinčioje, XVII a. pabaigoje pastatytoje Švč. Sakramento bažnyčioje tęsiasi vidaus tvarkybos darbai. Interjero įrengimo darbams XVII a. pabaigoje čia vadovavo Pažaislio architektas Pietro Putini, tad restauratoriai susiduria ir su šio žymiojo kūrėjo pėdsakais.

Planuojama demontuoti 1960 m. įrengtas perdangas ir atkurti pirminę bažnyčios erdvę. Perdangos buvo įrengtos sovietmečiu bažnyčią pritaikant kino teatrui. Viduje restauracijos laukia ir tarpukarį menantis bažnyčios interjero dekoras. 1932 m. dailininko Adolfo Valeškos ant bažnyčios skliautų buvo nutapyti keturi plafonai, dekoruoti piliastrų kapiteliai, vynuogių ornamentai ant apsidės piliastrų. 2017 m. restauruoti Austrijos "Geyling" vitražo dirbtuvių vitražai bus sumontuoti trijuose presbiterijos ir dviejuose bažnyčios languose.

Ateityje numatyti stogo tvarkybos darbai. Pabaigus etapais vykdomus tvarkybos darbus, bažnyčioje bus matomi visi bažnyčios architektūrą suformavusių ir Lietuvos istoriją atspindinčių laikotarpių ženklai.

Bažnyčia, kaip ir šalia esantis dominikonų vienuolynas, yra išskirtiniai Kauno statiniai. Tai buvo pirmasis barokinis statinių kompleksas Kaune, išsiskyręs iš visos, labiau gotikinės, senojo miesto architektūros.

Iki šiol buvo sutvarkyti pietinis ir rytinis šios Dominikonų vienuolyno ansamblio Dievo kūno bažnyčios (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 22358) fasadai. Juose galime pastebėti autentiškus barokinio tinko fragmentus, kurie atsidengė pašalinus XIX a. tinko sluoksnį. Fragmentus galime matyti paviršiaus iškapojimo žymėse, kurios buvo padarytos XIX a. prieš pertvarkant bažnyčią į cerkvę (katalikiška bažnyčios išvaizda nepatiko šalia reziduojančiam carinės Rusijos generalgubernatoriui).

Praeiviams taip pat tapo matoma 2020 m. restauruota fasado plokštumoje išlikusi autentiška akmeninė mozaika ,,Kristaus galva“. Ją 1932 m. sukūrė  skulptorius Juozas Mikėnas (1901–1964) ir tapytojas, grafikas, mozaikininkas Boleslovas Adomas Motuza-Matuzevičius (1910–1990).

Iš istorijos

Bažnyčios istorija prasidėjo 1631 m., kai tuometinis sklypo savininkas, Kauno miesto suolininkas Dominykas Narkevičius, testamentu užrašė sklypą dominikonams bei pažadėjo jiems mūrinį namą, su sąlyga, kad jie įsikurs Kaune. 1641 m. Upytės maršalka Kristupas Bialozoras ir Jonas Varlauskis atidavė dominikonams ir greta stovėjusius pastatus.

1644 m. baigiant statyti vienanavę bebokštę bažnyčią, pradėtas įrenginėti interjeras, tai pat pastatytas Didysis altorius. Vėliau, 1646 m., šalia bažnyčios pastatyta varpinė, kurioje pakabintas Vilniaus patrankų liejykloje išlietas varpas.

1653 m. bažnyčioje pradėtos aukoti mišios. Deja, 1655 m. bažnyčią ir vienuolyną nusiaubė Maskvos kariuomenė. Atstatymo darbai truko iki 1700 m.

1676 m. pradėta bažnyčios rekonstrukcija, kuri suteikė bažnyčiai dabartinį kryžiaus formos planą – buvo išgriautos šoninės bažnyčios sienos ir sumūrytos koplyčios.

1682–1690 m. bažnyčios statybos užbaigimo ir interjero įrengimo darbams vadovavo Pažaislio architektas Pietro Putini (1633–1699).

1776 m. bažnyčioje paklotos iš Švedijos pargabento marmuro grindys, pradėtas statyti dviaukštis vienuolynas.

XIX a. bažnyčia įgijo politinę reikšmę. Būtent šioje Kauno šventovėje 1812 m. buvo aukojamos mišios už Napoleono pergalę bei iškilmingai paskelbtas prisijungimo prie Varšuvos kunigaikštystės, kurią valdė Napoleono sąjungininkas  Frederikas Augustas I. Varšuvos kunigaikštystė buvo įkurta Napooleono, ji apėmė tas žemes, kurią Prūsija Prancūzijai atidavė pagal Tilžės aktą. Tai buvo pirmas bandymas atkurti suverenią Lenkijos valstybę po ATR padalijimų. Kauno miestiečiai ir bajorija tokiu būdu tikėjosi išsivaduoti iš Rusijos imperijos nelaisvės, dominikonai aktyviai palaikė šį laisvės siekį. Deja, Napoleonas pralaimėjo, karo metu buvo suniokota bažnyčios vidaus įranga. Prarasti mediniai baldai, vargonai. Bažnyčioje buvo įrengtas grūdų sandėlis, o vienuolyne – karo ligoninė.

XIX a. viduryje Kaune įkūrus gubernijos centrą, bažnyčia perstatyta ir paversta cerkve.

XX a. pradžioje, atkūrus nepriklausomybę, grąžinta katalikams ir vėl pertvarkyta.

1919 m. bažnyčiai suteiktas Švč. Sakramento vardas. Bažnyčia naudota studentų ir dėstytojų reikmėms.

1934 m. Iš Sankt Peterburgo dvasinės seminarijos akademijos įsigyti Austrijos "Geyling" vitražo dirbtuvės vitražai.

1965 m. pastate buvo įrengtas kino teatras. Po Nepriklausomybės atkūrimo, 1990 m., bažnyčia vėl grąžinta tikintiesiems.

1996 m. bažnyčia įregistruota Kultūros vertybių registre. 2005 m. paskelbta valstybės saugoma.

Tai bene daugiausiai pertvarkymų patyrusi Kauno bažnyčia, nuolat atsidurdavusi visų Lietuvos politinio gyvenimo įvykių epicentre. Kauno miesto ir pavieto gyventojams bažnyčia buvo svarbi dėl daugelio priežasčių. Visų pirma, dėl dominikoniškojo dvasingumo, Rožinio kulto ir čia veikusios Rožinio brolijos. Kaune kurį laiką gyvenęs dominikonas Jurgis Kasakauskas parengė pirmąją lietuvišką maldaknygę „Rožančius Švenčiausios Marijos Panos“ (I leid. 1681 m.). Švč. Sakramento bažnyčia tapo Kauno pavieto giminių nekropoliu, čia palaidoti Michalkevičiai, Eirimovičiai ir kt., Zabielos turėjo savo kriptą. Itin artimą ryšį dominikonai palaikė su Kauno benediktinių vienuolynu, buvo jų nuodėmklausiais.