Kauno šurmulį iškeitė į Prienų ramybę

Emigracijos banga, 2010 metais pasiekusi aukščiausią tašką, šiuo metu po truputį atslūgsta, tačiau, kaip rodo paskutinių kelerių metų tendencijos, lietuviai gana intensyviai migruoja ne tik iš šalies, bet ir valstybės viduje. Ženkliai didesni migracijos iš regionų į didžiuosius miestus mastai palieka kai kuriuos regionus pustuščius, o vietinės valdžios atstovams tenka spręsti klausimą, kaip pritraukti į miestelius daugiau gyventojų, kad šie (ne)tolimoje ateityje neišnyktų. Visgi didmiesčių šurmulį iškeisti į miestelio ramybę norinčiųjų taip pat atsiranda, nors ir ne tiek daug.

2018 metais į Prienų rajoną atvyko/imigravo 969 gyventojai (išvyko – 1050). Ramunė Gražulė – viena iš tų žmonių, kurie nepabūgo skeptiškų nuomonių apie regionus ir pasirinko kurti gyvenimą toliau nuo Kauno. Iš pradžių kartu su šeima laikinai gyvenusi Birštone, vėliau persikėlė į Prienus ir, kaip ji pati teigia, tai buvo drąsus, bet iki šiol kiekvieną dieną džiuginantis sprendimas.

– Ramune, kaip gimė mintis iš Kauno keltis į tokį nedidelį miestelį, kaip Prienai?
– Idėja keltis į Prienus kilo netikėtai. Mes su vyru nuo gimimo gyvenome Kaune, tačiau jo seneliai kilę iš Prienų rajono (Balbieriškio), kur jis ir praleisdavo visas savo atostogas, o aš didelę gyvenimo dalį praleidau pas senelius Vilkaviškio rajone, Būdviečių kaime. Jei atvirai, Kaune mes buvome įleidę savo šaknis: turėjome šiuolaikiškai suremontuotą butą Šilainiuose, darbus, vaikai lankė mokyklą, darželį, netoliese buvo mano darbovietė, gyveno tėvai, brolis, močiutė, bet vis jausdavau keistą jausmą, kad esu „ne čia“. Vieną dieną savo jausmus išliejau mamai, kuri man paaiškino, kad man, visą vaikystę praleidusiai kaime, tikriausiai trūksta erdvės, gamtos, savo kiemo. Po šio pokalbio savo mintimis nusprendžiau pasidalinti su vyru. Tuomet mudu nutarėme pasižiūrėti, kas vyksta nekilnojamojo turto rinkoje, ir buvome maloniai nustebinti: pardavus mūsų butą, buvo galima įpirkti namą, kurio mums iš tiesų labai reikėjo. Be to, neseniai buvome sužinoję, kad vėl tapsime tėveliais ir, žvelgdami į ateitį, suvokėme, kad keturių kambarių butas septynių asmenų šeimai, o ypač paaugus vaikams, taps per mažas. Lygiai prieš metus, suradę mums patinkantį būstą, atsikraustėme į Prienus, tačiau dar prieš tai keturis mėnesius gyvenome Birštone. Taigi galima sakyti, jog apie pusantrų metų esame Kauną iškeitę į Prienų kraštą.
– Tikriausiai svarstėte ir apie kitus miestus, kuo Prienai buvo pranašesni?
– Žinoma, pirmiausia būsto ieškojome Kaune, kur ir buvome įsikūrę, tačiau netrukus supratome, jog už pinigus, gautus pardavus butą, galėjome nusipirkti tik labai prastos būklės namą, o paskolos imti nenorėjome, todėl pamažu mūsų paieškos laukas tolo nuo Kauno miesto. Vieną vakarą vyras pakvietė mane pasižiūrėti jį sudominusio skelbimo. Tai buvo didelis, neįrengtas namas, stovintis Nemuno pakrantėje, Prienuose, apie kuriuos mes anksčiau net nepagalvojome. Kaina pasirodė tinkama, todėl mes nusprendėme jį apžiūrėti, o šiandien čia jau yra mūsų namai. Esu nuoširdžiai dėkinga ir labai didžiuojuosi savo vyru, kuris per keturis mėnesius įgyvendino šį drąsų projektą – sausio 3 d. įsikėlėme, o to paties mėnesio 15 dieną pasaulį išvydo mūsų dukrytė, taigi tėtis suspėjo įgyvendinti tikslą. Negaliu nepadėkoti ir artimiesiems bei draugams, kurie taip pat padėjo ir prisidėjo viskuo, kuo tik galėjo.
– Ar nepasiilgstate didmiesčio šurmulio?
– Didmiesčio gyvenimas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo patogus ir įdomus, jog visko jame daug, didelis pasirinkimas, galimybės, viskas ranka pasiekiama, bet tiesa ta, kad nors atstumai nedideli, daug laiko tenka praleisti spūstyse, eilėse ir tai galiausiai įgrysta. Paprastas pavyzdys – Kaune ryte prie vaikų darželio ar mokyklos patogiai neprivažiuosi, jei išeisi keliom minutėm vėliau, gerokai vėluosi. Jauti nuolatinę įtampą, turi nuolat skubėti, visada jauti nepatogumą, vietos stoką, erdvės ir laiko stygių. Kartais, užsukusi pas uošvius, negalėdavau ramiai išgerti arbatos, nes daugiabučio kieme nebūdavo vietos automobiliui, tekdavo užstatyti ir kitas mašinas. Daugelyje rajonų automobilio naktį daugiabučio kieme taip paprastai nepaliksi, nes paprasčiausiai trūksta vietos.
Išsikėlus į Prienus, Kauno privalumų nepraradome, nes vos 30–40 minučių ir esi Kaune. Iš vieno Kauno rajono pervažiuoti į kitą gali užtrukti ir gerokai ilgiau. Nepasakyčiau, jog persikrausčius į Prienus rečiau lankausi didžiuosiuose prekybos centruose, mane dominančiuose Kauno renginiuose ar mažiau naudojuosi kokiomis nors Kaune esančiomis paslaugomis.
– Žmonės, gyvenantys didžiuosiuose Lietuvos miestuose, mažų miestelių neretai bijo dėl veiklos stygiaus, kaip Jūs leidžiate savo laisvalaikį Prienuose?
– Tiesą sakant, gyvendami Prienuose, gyvenam kur kas turiningesnį kultūrinį gyvenimą. Mitas, kad mažuose miesteliuose gyvenimas stovi vietoje! Nuolat vyksta įvairiausi sporto ir kultūros renginiai, kinas. Kitas Prienų privalumas – juokingu atstumu esantis Birštono kurortas, kuriame veiklos ras kiekvienas. Pačių Prienų bendruomenės labai aktyvios, tad tikrai nemanau, kad gyvenimas Prienuose mažiau įdomus nei didesniuose miestuose.
Be to, čia nuostabi gamta. Šią vasarą dviračiu numyniau ne vieną šimtą kilometrų Prienų ir Birštono apylinkėse. Su vaikais maudėmės Prienų ar Birštono tvenkiniuose, vaikštinėjome parkuose, Nemuno pakrantėse, eidavom į žaidimų aikšteles, aš sportuodavau lauko treniruoklių aikštelėse, vyras žvejodavo. Kasdieniniai mano lankomi objektai – sporto klubas, biblioteka. Nieko kitaip ar blogiau nei Kaune. Nemunas, kuriuo gali didžiuotis prieniškiai, taip pat suteikia daug galimybių leisti laiką aktyviai: valtys, vandens motociklai ir t.t.
– Auginate 5 atžalas, tikriausiai jau teko susidurti ir su ugdymo įstaigomis, ar esate patenkinta švietimo kokybe Prienų krašte?
– Vyresnieji vaikai lanko „Ąžuolo“ progimnaziją, mažylė dar auga su mumis namuose, o pustrečių metų broliukas eina į lopšelį-darželį „Saulutė“. Augindama penkis vaikus, esu susidūrusi su ne viena ugdymo įstaiga ir galiu nuoširdžiai pasakyti, kad Prienuose ugdymas puikus. Mano mama, matematikos mokytoja, dirbanti Kaune, nuolat pagiria, kad Prienų „Žiburio“ gimnazija ir vėl puikiai pasirodė tiksliųjų mokslų konkurse ar kokiame kitame renginyje. Labiausiai norėčiau pasidžiaugti paprastu pedagogų žmogiškumu. Mokytojai, darželio auklėtojos nuoširdžiai dirba ir akivaizdžiai myli ne tik savo darbą, bet ir vaikus. Didesniuose miestuose kartais to pritrūksta. O mūsų nedideliame mieste visi savi, vieni su kitais esame vienaip ar kitaip susiję, todėl mažai susvetimėjimo, nepagarbos. Tėvai taip pat visai kitaip elgiasi su mokytojais, auklėtojomis, nei didesniuose miestuose, juk kai kurie pedagogai juos pačius ugdę, mokę, todėl į pedagogus nežiūrima kaip į paslaugos teikėjus.
– Pati dirbate sporto sektoriuje, kaip vertinate Prienų krašto sporto infrastruktūrą?
– Esu jogos ir kūno rengybos („fitneso“) instruktorė, asmeninė kūno rengybos trenerė. Sąlygos sportui Prienuose išties puikios. Mūsų Vilius lanko krepšinio trenerio Manto Jančiausko treniruotes Prienų kūno kultūros ir sporto centre. Treneriui galiu pasakyti ne vieną komplimentą: vaikų treniruotės tikslingos, įdomios, jis dirba tikrai profesionaliai, nuoširdžiai ir motyvuojančiai bendrauja su vaikais. Aš pati nuolat lankausi Prienų arenoje įsikūrusiame sporto klube. Nors klubas ir nėra toks didelis, kaip Impuls sporto centrai, kuriuose dirbau Kaune, jame treniruotėms visko pakanka. Vasarą taip pat džiugina prie arenos esantis modernus sporto stadionas. Netgi norint tiesiog pabėgioti, Prienuose tai daryti smagu: graži gamta, grynas oras. Vasarą sportuodavau lauko aikštelėje, esančioje prie paukščių stebėjimo vietos, iš kurios atsiveria nuostabi panorama į Nemuno vingį, taip pat šalia yra aikštelė vaikams pažaisti.
– O kultūriniai renginiai ar sulaukia Jūsų šeimos dėmesio?
– Kai tik atsikraustėme į šį kraštą ir laikinai gyvenome Birštone, mane sužavėjo diskusijų festivalis „Būtent“, kuriame dalyvavome su vaikais, tačiau ir Prienuose yra daug įdomių renginių. Tiesą sakant, net nesuspėju sudalyvauti visur, kur norėčiau. Prienuose nuolat vyksta spektakliai, paskaitos įvairiomis temomis. Su vyru keletą kartų buvome kine Prienų kultūros ir laisvalaikio centre – nenusivylėme. Taip pat buvome sužavėti ten vykusio „Ąžuolo“ progimnazijos pradinukų kalėdiniu renginiu. Tokio šaunaus ir taip kruopščiai bei sklandžiai organizuoto vaikų pasirodymo nebuvau stebėjusi.
– Jūsų nuomone, ar šis miestas patrauklus jaunoms šeimoms?
– Manau, kad Prienai patrauklūs jaunoms šeimoms dėl puikių ugdymo įstaigų, gražios gamtos, netoliese įsikūrusio Birštono kurorto, kuriame begalė užsiėmimų ir lankytinų objektų. Esu labai patenkinta ir medicinos paslaugomis: visa mūsų šeima lankosi Vita Simplex Šeimos klinikoje. Man, kaip daugiavaikei mamai, tenka neretai užsukti dėl vieno ar kito mažylio sveikatos. Kaune tekdavo daug laiko praleisti eilėse, kiekvienos išvykos į medicinos įstaigas metu tekdavo apsišarvuoti geležine kantrybe, net jei būdavome užsiregistravę. Paradoksalu, bet Prienuose viskas vyksta kur kas greičiau ir netgi kokybiškiau, labai greitai atliekami tyrimai, nesu poliklinikoje užtrukusi ilgiau nei pusvalandį. Mūsų šeimos gydytoja Julija Stanionė yra labai atidi ir rūpestinga. Susirgus mažyliams teko apsilankyti ir Prienų ligoninės Priėmimo skyriuje, jo darbu taip pat buvau patenkinta. Iškilus rimtesnei bėdai esame siunčiami į Kauno klinikas ar pas kitus specialistus, esančius Kaune.
Nepaminėjau dar vieno tėveliams svarbaus dalyko: Prienų darželiuose nėra tokių ilgų eilių kaip didmiesčiuose – atėjus laikui, be didelio vargo į darželį išleidome abu darželinio amžiaus broliukus. Manau, tai tikrai svarbu jaunoms šeimoms.
– Sakoma, jog visi mes turime trūkumų, tai kurgi galėtų pasitempti Prienai?
– Nors Prienai vis labiau puošiasi ir atsinaujina, mūsų šeimą, beje, kaip ir kaimynystėje gyvenančius Tartoko seniūnaitijos gyventojus, nuliūdino (tikimės, jog tik kol kas) nutrūkęs dviračių ir pėsčiųjų tako tiesimas Kęstučio gatvėje. Dviračių takas turėtų tęstis bent iki lankytino objekto – paukščių stebėjimo vietos, esančios Bagrėno kalno papėdėje. Ten yra vaikų žaidimų aikštelė, lauko treniruokliai, nuostabi panorama. Šiltuoju metų periodu čia nuolat eina žmonės, bet nėra jokio šaligatvio, todėl tai yra labai pavojinga.
Mūsų gatvė atrodo lyg užmiesčio kelias, todėl ne šios gatvės gyventojų automobiliai šioje zonoje važiuoja dideliu greičiu, visai nesitikėdami, jog keliu gali eiti žmonės. Deja, čia yra žuvusių bei sužeistų žmonių. Kaimyniniuose namuose taip pat gyvena nemažai jaunųjų prieniškių ir mums, mamoms, neramu dėl vaikų saugumo. Juk kartais taip norisi nueiti į taip netoli esančią žaidimų aikštelę, o gražiu oru pėstute pasiekti miesto centrą, mokyklą, treniruotes. Šiltuoju metų laiku keliu nuolat bėgioja sportuojantys vaikai ir suaugusieji, vyksta pėsčiųjų ir dviratininkų žygiai. Todėl mano didžiausias noras yra, kad kaip įmanoma greičiau būtų pratęstas pėsčiųjų ir dviratininkų takas, ir mes visi šioje kelio atkarpoje būtume saugesni.
– Pastaraisiais metais visuomenė vis daugiau diskutuoja apie mažų miestelių likimą, kaip manote, kas laukia Prienų ateityje?
– Aš manau, kad Prienai plėsis būtent dėl savo patogios geografinės padėties (Kaunas, Alytus ir Marijampolė yra nutolę vos trisdešimt kelių kilometrų atstumu), gražios gamtos, nedidelio atstumo nuo Kauno miesto, iš kurio, kiek teko girdėti, keliasi nemažai šeimų.
– Ar Jūs ir Jūsų šeima jaučiatės laimingi čia gyvendami?
– Iš pradžių mes tesvajojome apie patogesnį ir erdvesnį būstą, bet… Gavome nuostabius namus, pro kurių langus matosi ne pilkos daugiabučio sienos, o Nemunas, kuris kasdien vis kitoks. Plaukia gulbės, antys, kitoje upės pusėje – Žvėrinčiaus miškas. Praėjus metams, vis dar pagaunu save stovinčią virtuvėje ir tiesiog besigrožinčią vaizdu pro langą. Kartais, nuvežusi vaikus į mokyklą, einu prie upės pasižiūrėti, kaip šiandien atrodo gamta. Viena mano prie namų daryta nuotrauka net laimėjo žvejų puslapio konkursą! Kartais būna, kad važiuodama į parduotuvę tiesiog sustoju ir einu pasigrožėti upe, saule, mėnuliu, medžiais, voratinkliais, besidraikstančiais rudens žolėje, rūku virš upės, tačiau tai ne viskas…
Per metus mūsų šeima susirado draugų. Gyvendama Kaune, laiptinėje, kurioje buvo dvidešimt septyni butai, pažinojau tik keletą kaimynų, o, gyvendama Prienuose, labai greitai sužinojau, kas yra tikri kaimynai, su kuriais smagu susibėgti puodeliui kavos, kurie visada pagelbės, pasidomės, kaip sekasi, kaip sakoma, ir varge, ir džiaugsme geri, draugiški kaimynai – didelis turtas.
Man, kaip mamai, širdį glosto, kai matau, kad šiuo gyvenimo pokyčiu patenkinti vaikai: noriai eina į mokyklą ir darželį, dalyvauja įvairiose veiklose, lanko treniruotes, meno mokyklą. Mums nebereikia skubėti, gaišti laiko ir erzintis kamščiuose, eilėse. Mano artimieji noriai apsilanko svečiuose, o uošviai, drąsiai butą Kaune, kuriame gyveno didžiają gyvenimo dalį, iškeitė į erdvesnį ir patogesnį Prienuose, o ir anūkėliai šalia, kas gali būti geriau?! Mudu su vyru turim tikriausiai pačias geriausias sąlygas savo darbui ir hobiams: šiame regione sveikatingumo, sporto specialistai visada bus naudingi. Taigi, manau, jog tai buvo drąsus, bet labai geras žingsnis mūsų šeimos gyvenime, džiuginantis mus kasdien.
Rimantė Jančauskaitė