Kaunietis verslininkas įvertino socialinių dirbtuvių lankytojų darbą: „Matome jų pastangas atlikti darbą kuo geriau“

Jei jums yra tekę žvalgytis rankdarbiams skirtų priemonių ar aksesuarų, tikriausiai atkreipėte dėmesį į „Decoday“ ženklu pažymėtas prekes. Nuo praėjusių metų rugpjūčio jas kruopščiai pakuoja Lietuvos samariečių bendrijos Kauno skyriaus socialinių dirbtuvių lankytojai.

Viena iš „Samariečių dirbtuvėlių“ įkūrėjų Sonata Sinkevičienė ir rinkodaros vadovė Rasa Lukšaitytė prisimena, kad ieškodamos medžiagų dirbtuvėms pastebėjo, jog „Decoday“ prekės supakuotos Lietuvoje. Abi tada pagalvojo: juk tokį nesudėtingą darbą galėtų atlikti ir socialinių dirbtuvių lankytojai. Susiradusios UAB „Gidus“ vadovą ir „Decoday“ parduotuvės savininką Egidijų Duobaitį, pasiūlė jam dirbtuvių paslaugas. Verslininkas geranoriškai sutiko pabandyti.

„Taip jau sutapo, kad tuo metu planavome rekonstruoti dalį parduotuvės ir keisti prekių išdėstymą, – pasakoja E. Duobaitis. – Mums reikėjo papildomos darbo jėgos, turėjom supakuoti didelį prekių kiekį, tad gavę pasiūlymą ilgai nesvarstėme ir sutikome. Žmonėms reikia darbo, o mes jo turime. Taip ir prasidėjo mūsų bendradarbiavimas.“

Paklaustas apie paslaugos kokybę pašnekovas sako neturintis prie ko prikibti: „Prekės supakuotos lygiai taip pat kaip ilgamečių mūsų darbuotojų.“

Darbas – lyg terapija

E. Duobaitis sako, jog „Samariečių dirbtuvėlių“ lankytojams stengiasi parinkti vis kitas prekes, kad nebūtų monotonijos: „Tai labai džiugina dirbtuvių dalyvius. Įvairios spalvos, formos, medžiagos, skirtingi pakavimo būdai – visa tai jų darbą daro įdomų. Kaskart atvežus prekes jie mus pasitinka ir domisi, kas nauja bus šį kartą.“ 

R. Lukšaitytė pritardama pasakoja, kad gavus naują užduotį dirbtuvių lankytojų emocijos veržiasi per kraštus. Be to, likusius nebereikalingus karoliukus, aksesuarus verslininkas leidžia pasilikti dirbtuvėse, tad merginos džiaugiasi galėdamos pasipuošti savo rankų darbo papuošalais.

S. Sinkevičienė priduria, kad toks darbas lankytojams yra ir tam tikra terapija – čiupinėdami, tyrinėdami karoliukus, kitas smulkias detales, jie lavina savo motoriką.

,,Samariečių dirbtuvėles“ lanko 20 sutrikusio intelekto negalią turinčių žmonių, nuolat dirba 10. Vieniems sekasi lengviau, kitiems sunkiau, bet kiekvienam atsiranda veiklos pagal jo galimybes.

Laikosi pačių sugalvotų taisyklių

Pašnekovės neslepia – prireikė nemažai laiko, kol lankytojai priprato prie nuolatinės dienotvarkės. „Teko ilgai aiškintis, kad jie į dirbtuves ateina ne dėl to, kad mums padėtų, o atvirkščiai, mes jiems padedam, nes jie čia dirba, už tai jiems mokami pinigai“, – sako S. Sinkevičienė. Jos nuomone, šiems žmonėms neigiamą įtaką daro artimųjų hipergloba – dažnai namiškiai už juos viską daro, neleidžia būti savarankiškiems.

Dirbtuvių meistrė kartu su kitomis darbuotojomis prižiūri, kad užduotys būtų atliekamos nepriekaištingai. Palaikyti tvarką padeda ir pačių lankytojų demokratiškai išrinkta dirbtuvėlių tarybos pirmininkė Renata ir jos pavaduotoja Agnė.

Renatos pasiūlymu atsirado dirbtuvių elgesio taisyklės. „Sugalvojom 10 taisyklių. Pavyzdžiui, darbo vietoje nevalgom, negeriam kavos – tam skirta speciali vieta. Taip pat negalima keiktis, imti svetimų daiktų, darbo vietą turim palikti švarią, neprišiukšlintą“, – vardija Renata. 

Agnės tvirtinimu, dauguma stengiasi laikytis taisyklių, bet kartais jas reikia priminti.

Karantinas nuvargino

Socialinių dirbtuvių dalyviai, nuolat dalyvaujantys dirbtuvių veikloje, iš projekto kas mėnesį gauna po 38 eurų kompensaciją, taip pat atlygį už savo atliktą darbą, kuris gali siekti iki 200 eurų per mėnesį.

Renata sako, kad už darbą gaunami pinigai – didelis paskatinimas: „Pasitaupau, galiu sau leisti nusipirkti gražesnę suknelę.“

Labiausiai Renata džiaugiasi tuo, kad nebereikia sėdėti užsidarius tarp keturių sienų ir kad kitiems galėjo įrodyti, jog turint negalią galima dirbti. „Dirbtuvėlėse pratinamės dirbti, išbūti darbo laiką. Tai pravers vėliau ieškant darbo. Be to, čia galiu pabendrauti su draugais ir žinau, kad niekas iš manęs nepasišaipys“, – prisipažįsta Renata.

Agnė sako, kad visiems prailgo užsitęsęs karantinas – dirbtuvėse vienu metu galėjo dirbti tik du žmonės, kiti užduotis atlikdavo namuose. „Labai laukiam, kada pagaliau vėl visi galėsim susirinkti ir bendrauti, nusibodo bendrauti tik per internetą“, – sako Agnė.

Jos žodžiams pritaria ir rinkodaros vadovė: „Šiems žmonėms būtina bendrauti, susitikti gyvai, todėl per karantiną jie jautėsi uždaryti, daugumos emocinė būklė suprastėjo. Kai kurie neiškentę ateidavo iki dirbtuvių ir prašydavosi į vidų, tad eidavom kartu pasivaikščioti.“

Dienos centras virto dirbtuvėlėmis

S. Sinkevičienė  pasakoja, kad socialinės dirbtuvės įsikūrė ne tuščioje vietoje. Prieš keletą metų Lietuvos samariečių bendrijos Kauno skyriuje privačia iniciatyva buvo įsteigtas neįgaliųjų dienos centras. Sonata kaip tik yra viena iš jo įkūrėjų. Jos teta turi intelekto negalią – tai paskatino įsteigti dienos centrą ir į jį suburti daugiau panašią negalią turinčių žmonių.

Savanorystės principais veikusio dienos centro įkūrėjus pradžiugino Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kvietimas dalyvauti Institucinės globos pertvarkos antrojo etapo projekte. Nuspręsta kurti socialines dirbtuves. Sonata pasakoja, kad pirminė idėja buvo pinti gaminius iš vytelių: „Kai buvau maža, Kaune veikė meno dirbinių fabrikas „Žilvitis“, ten kaip tik dirbo mano teta. Ji viename iš cechų kartu su kitais negalią turinčiais žmonės gamino gėlių krepšelius.“

Vis dėlto patyrinėjus rinką šios idėjos atsisakyta – tokius gaminius būtų nelengva parduoti, o dirbtuvėlių tikslas – užsidirbti. Imtasi realizuoti kitą idėją – pradėti gaminti interaktyvūs kilimėliai šunims. Be to, nuolat ieškota partnerių, kuriems galima būtų pasiūlyti dirbtuvėlių paslaugas.

Suteikime galimybę dirbti

„Apsidžiaugėm gavę pirmąjį užsakymą, – prisimena Rasa Lukšaitytė. – Užduotis buvo nesudėtinga – reikėjo sutvirtinti, varžtukais susukti kelias detales. Turim lankytojų, kurių galimybės ribotos, bet šią operaciją jie atliko puikiai. Norėtume gauti daugiau panašių užsakymų.“

Rinkodaros vadovė sako, kad stebina kai kurių verslininkų požiūris: „Jie sako galintys mums duoti darbo, bet sužinoję, kad už paslaugą reikės mokėti, nustemba – juk čia projektas, turėtume dirbti nemokamai. Versle galioja taisyklė – už kokybiškas paslaugas turi būti mokama, o mes stengiamės darbą atlikti kokybiškai. Be to, pinigai yra mūsų lankytojų darbo įvertinimas, jiems tai labai svarbu. Norėtųsi, kad atsirastų daugiau verslo atstovų, kurie tai suprastų.“ 

E. Duobaitis nusiteikęs optimistiškai – jis mano, kad visuomenė keičiasi, tampa vis supratingesnė negalią turinčių žmonių atžvilgiu: „Jie nuoširdūs, draugiški, paslaugūs žmonės. Pastebėjome jų atsidavimą ir pastangas darbą atlikti kuo geriau. Tad tikrai nereikia jų bijoti ir vengti, priešingai – reikia jiems suteikti šansą dirbti.“

S. Sinkevičienė tiki, kad visuomenės požiūrį gali keisti ir socialinių dirbtuvių veikla: „Jų nauda neabejotina – šie žmonės vėl pasijuto reikalingi, pagerėjo jų emocinė būklė. Darysim viską, kad mūsų dirbtuvės neužsidarytų net ir projektui pasibaigus.“