Kaunas turi sprendimą dėl apleistų pastatų – trūksta tik Vyriausybės pastangų

Kaip apsikuopti nuo miestus darkančių pastatų vaiduoklių? Per paskutinius kelerius metus Kaune sutvarkyta šimtai tokių „piktžaizdžių“, tačiau toli gražu dar ne visos. Pasak miesto vadovų, tai lemia kelios priežastys: „kreivi“ įstatymai, ženkliai per maži nekilnojamojo turto mokesčiai, neefektyvus jų taikymas ir ydinga apskaičiavimo metodika. Negana to, savivaldybė neturi priėjimo prie duomenų, ar išvis mokama už neprižiūrimus objektus. Kaunas siūlo teisės aktų pakeitimus, bet ministerijos jų iki šiol negirdi.

Įstatymų kūrėjai netaiso klaidų

Sutvarkyti seni pastatai, restauruoti fasadai vis ryškiau matomi Kaune. Prie pokyčių stipriai prisideda ir pats miestas, skiriantis dalinį finansavimą tokių objektų atnaujinimui.

Vis dėlto dabartinė situacija savivaldybės vadovų netenkina – gatvėse vis dar užsilikę pavieniai „vaiduokliai“, metų metus bjaurojantys miestą ir keliantys realų pavojų aplinkiniams. Kuo daugiau aplink tvarkingų, tuo labiau akį rėžia neprižiūrimi.

Vieni jų – privačiose rankose, kitus valdo valstybinės institucijos. Esama ir kuriozinių situacijų, pavyzdžiui, religinei organizacijai priklausantis nekilnojamasis turtas naudojamas komercinei veiklai – įrengtas automobilių servisas.

Kauno meras Visvaldas Matijošaitis pripažįsta, kad šiandieniniai įstatymai nenumato instrumentų, kuriais būtų taikoma griežtesnė atsakomybė apleistų statinių savininkams: „Pagrindinė drausminanti priemonė turi būti padidintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas. Kol kas jis gerokai per mažas, o dabartiniai teisės aktai yra tokie skylėti, kad daugelis randa sau naudingas spragas, kaip šio mokesčio išvengti. Seniai kreipėmės į Premjerę, atsakingas ministerijas, bet jų kadencija jau baigiasi, o rezultato – jokio.“

Jis rodo pirštu į Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymą. Dar 2021 metų vasarį Kauno miesto savivaldybė teikė siūlymus su galimais šio teisės akto pakeitimais, tačiau per pusketvirtų metų iki šiol nieko naudingo nenuveikta.

Skylėti net kariuomenės stogai

„Vien per Paveldotvarkos programą savivaldybė dalinai finansavo dviejų šimtų pastatų atnaujinimo darbus. Norisi, kad visas miestas būtų tvarkingas, jaukus, bet kol kas kauniečiai turi taikytis prie akį rėžiančių kontrastų: vienur išgražėję, puošnūs pastatai traukia žvilgsnius, sulaukia komplimentų, o kitur stovi kone šiukšlės – apsileidėlių „paminklai“. Šitiems vienodai šviečia, nes įstatymai neleidžia jų bausti. Atrodo, lyg kažkas tyčia stengiasi, kad tik netaptų Kaunas per daug gražus“, – pasakoja Kauno meras.

Vienas dažnesnių būdų, kaip apleistų pastatų šeimininkai išsisuka nuo padidinto NT mokesčio – „nesibaigiančių statybų“ imitavimas. Pavyzdžiui, Vilijampolėje, ties Jurbarko ir Panerių gatvių žiedine sankryža stūkso dešimtmečiais nejudintos „amžinos statybos“ – savotiškas monumentas neveiksnumui.

Tokių atvejų mieste galima pastebėti kur kas daugiau. Antai vadinamosios Žydų ligoninės Kauno senamiestyje pastatų komplekso valdytojai irgi turi statybos leidimą ir jau kuris laikas vis žada pradėti darbus, tačiau situacija iki šiol nė kiek nepajudėjusi iš mirties taško.

„Net Lietuvos kariuomenė, kuriai priklausytų rodyti pavyzdį visuomenei, turi pastatą skylėtu stogu Karo ligoninės gatvėje. Kiek kartų teiravomės apie tai, tiek vis naujus pasiteisinimus išgirsdavom“, – neūkiškumo pavyzdžius mieste vardijo V. Matijošaitis.

Dabartinei valdžiai – „dzin“

Nekilnojamojo turto mokestis netaikomas ir mokslo paskirties statiniams, todėl Karaliaus Mindaugo prospekte iki šiol trūnija tentais uždangstytas Vilniaus universiteto pastatas, Gimnazijos gatvėje iš tolo šviečia apgriuvęs Vilniaus dailės akademijos „turtas“. Grožio miestui neprideda ir aptriušusios Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo akademijos sienos Maironio gatvėje.

Analogiška situacija ir su religiniais objektais: vienas toks, formaliai laikomas sinagoga, stovi Birštono gatvėje, o jo patalpose nuo seno veikia automobilių remonto dirbtuvės.

„Kiekvienas pritars, kad šie pavyzdžiai bjauroja miesto veidą. Dar liūdniau pasidaro, kai supranti, jog tai yra vertybė, galbūt net paveldo objektai, kurie palikti sunykti. Tuo metu jų savininkai gali ramiai sėdėt ir dėl nieko nesukt galvos – mokėti padidinto tarifo už tokį turtą nereikia, nes taip veikia įstatymų grimasos.

Dabartinė šalies valdžia jau parodė, kad jiems visiškai dzin: lengviau verkauti, koks tuščias biudžetas, kaip trūksta finansų gynybai, negu elementariai pirštą pajudinti. Ne kartą siūlėme tiesiog susirinkti po nosimi gulinčius pinigus. Tai būtų ne tik realios pajamos valstybei, bet ir didelė pagalba savivaldybėms, bandant išsivaduoti nuo siaubingo vaizdo gatvėse. Pažiūrėsime, kas ir kaip bus po Seimo rinkimų rudenį“, – abejingai svarstė V. Matijošaitis.

Racionalūs universitetų sprendimai

Vis dėlto, anot mero, paskutiniu metu mieste būta sėkmingų pavyzdžių, kuomet kelios aukštosios mokyklos nusimetė naštą nuo pečių ir nenaudojamus pastatus Kauno centre pardavė aukciono būdu. Vieni jų šiandien jau tapę patraukliais būstais bei administracinėmis patalpomis, kitur pradedami remontai ar rekonstrukcijos darbai.

„Galima pagirti Kauno universitetus už tai, kad ėmėsi racionalių sprendimų – surengė aukcionus ir pardavė nenaudojamus pastatus. Dabar ten gyvena kauniečiai, biurus įsikūrę verslai. Gaila, kad mūsų mieste veikiantys Vilniaus aukštųjų mokyklų fakultetai to nesugeba ir laiko įsikibę į nykstančius griuvėsius. Lietuvos nepriklausomybės laikotarpis skaičiuoja ketvirtą dešimtmetį, bet kai kam ir tiek neužtenka, kad susiprastų“, – kritiškai vertino V. Matijošaitis.

Jis pateikė konkretų pavyzdį: prieš šešerius metus Kauno technologijos universitetas išsipardavė pastatus miesto centre ir gautas lėšas tikslingai investavo į savo veiklų vystymą, o buvę fakultetų rūmai dabar iš pagrindų atnaujinti puošia miestą arba kaip tik šiuo metu yra restauruojami.

„Logika paprasta: jeigu turi brangų nekilnojamą turtą, būk mielas ir rask lėšų jam sutvarkyti, kad vaizdas žmonėms nebadytų akių, o trupantis tinkas ar byrančios plytos nekristų praeiviams ant galvų. Jeigu to nesugebi, parduok pastatą, kad juo rūpintųsi ir prižiūrėtų kiti, kurie tą išgali. Deja, kol kas tokių principų laikosi mažuma“, – pastebi V. Matijošaitis.

Mokesčiai – po paslapties šydu

Kauno meras atkreipė dėmesį ir į kitas ne mažiau opias problemas. Pasak jo, savivaldybių kovoje su piktybiniais apsileidėliais meškos paslaugą atlieka klaidinga nekilnojamojo turto mokesčio apskaičiavimo metodika: „Visur vadovaujamasi „Registrų centro“ atliktu masiniu vertinimu, o jis dažniausiai net iš tolo neprilygsta realiai objekto kainai. Yra pavyzdžių, kai pastatai prestižinėse vietose perkami už milijonus, o dokumentuose jų vertė tesiekia kelis šimtus tūkstančių. Tada net ir padidintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas – tie įstatymo maksimaliai numatyti trys procentai – visiškai neduoda efekto, susimoka kelis tūkstančius per metus ir toliau nesitvarko.“

Pašnekovas ironizuoja, kad dabar galiojantis Nekilnojamojo turto įstatymas, užuot sudrausminęs aplaidžius pastatų šeimininkus, veikiau apsaugo juos nuo didesnių išlaidų ar kitokios atsakomybės.

Maža to, šiandieninė mokesčių reguliavimo tvarka miestui net neleidžia gauti tikslių duomenų, ar už konkretų apleistą pastatą apskritai yra mokamas padidintas NT mokesčio tarifas.

Valstybinė mokesčių inspekcija negali pateikti detalios informacijos apie kiekvieną individualų objektą – VMI informacinė sistema geba sugeneruoti tik bendrus kiekvieno juridinio asmens įmokų skaičius už visą valdomą nekilnojamąjį turtą, bet ne atskirus jo vienetus.