„Kau­bo­jiš­ka odisė­ja“ – įkvėpi­mas lau­rus ski­nan­čiam fil­mui (vaizdo įrašas)

Prieš sep­ty­ne­rius me­tus „Etap­lius“ straips­nis „Kau­bo­jiš­ka odisė­ja – ne­įga­liam sūnui“ abe­jingų ne­pa­li­ko. Straipsnį per­spaus­di­no ša­lies ži­niasklai­da, kon­kur­se „Ag­ro­me­di­ja 2014“ jis bu­vo pri­pa­žin­tas ge­riau­siu metų naujųjų me­dijų žur­na­lis­to dar­bu. Ak­menės r. gy­ve­nan­čio Gied­riaus Sas­naus­ko, Kau­ka­zo avi­ga­nių kin­ki­niu ve­žio­jan­čio ne­įgalų sūnų, is­to­ri­ja įkvėpė ir re­ži­sie­rių Rai­mondą Ka­va­liauską. Do­ku­men­ti­nis fil­mas „Kau­bo­jus“ jau ski­na lau­rus pa­sau­lio ki­no fes­ti­va­liuo­se.

„Ovacijomis buvome palydėti“

2014-ųjų kovo 14 d. numeryje „Etaplius“ (tuomet „Šiauliai plius“, – aut. past.) rašė: „Vilkas silpnesnis už liūtą, bet cirke jis nevaidina“, – būtent toks apibūdinimas tinka Kalniškių kaimo (Akmenės r.) gyventojui Giedriui Sasnauskui. Kiekvieną rytą jis prie savadarbio vežimėlio pritvirtina neįgalaus 15-mečio sūnaus Laimono „ratukus“ ir pasuka kaimo bendruomenės namų link. Kelis kilometrus iš vienkiemio vežimėlį tempia ne arklys, o devyni kudloti Kaukazo aviganiai.

Ne tik akiai neįprastas šunų kinkinys atimą žadą. Ir pats vadeliotojas atrodo neįprastai – galvą pasidabinęs kaubojiška skrybėle, odinę striukę puošia storos odos antpečiai, riešų apsaugos, o prie diržo kabo peilis. Neįgaliam sūnui sukūręs kaubojišką pasaką Giedrius, trykšdamas optimizmu, sako vienkiemyje atradęs taip trokštamą tikrą gyvenimą toli nuo civilizacijos. Čia jis – gaujos vadas.“

Straipsnyje pasakota apie vyrą, kuris, žmonai atsitraukus, pats vienas ėmėsi globoti raumenų distrofija sergantį sūnų. Yra žmonių, kurie tik geba skųstis sistema, nieko nedaro, o Giedrius į civilizaciją numojo ranka ir pasirinko laisvę. „Kaubojai – nepažaboti žmonės. Gyvenimas kaime vienam sunkumai, o man – laisvė. Čia, vienkiemyje, jaučiu pilnatvę, jaučiu, kad iš tikro gyvenu“, – sakė jis.

Istorija apie Giedrių sužavėjo jauną režisierių R. Kavaliauską. Įmonę „Wide Wings“ su draugais įkūręs vyras 2015-ųjų rudenį susirado Giedrių ir ėmė kurti dokumentinę juostą. Pradžioje manė sukursią trumpą pasakojimą, tačiau istorija taip sukrėtė, kad kūrėjai ėmėsi didesnio projekto.

Taip Giedrius tapo pernai metų pabaigoje išleistos dokumentinės juostos „Kaubojus“ herojumi. 37 minučių trukmės pusiau animuota, pusiau filmuota juosta jau sulaukė pripažinimo ir pasaulyje. Dokumentinis filmas pelnė net kelias nominacijas Los Andželo kino festivalyje, o Rygos tarptautinio trumpo metro filmų festivalyje „2Annas ISFF“ jis vienbalsiai išrinktas geriausiu vidutinės trukmės filmu.

„Buvome peržiūrose, matėme, kaip žiūrovai reaguoja. Galvojome, kad filmas bus aktualus tik Lietuvai, bet ir užsieniečiai suprato, apie ką jis yra. Ovacijomis buvome palydėti“, – džiaugiasi režisierius.

Giedriaus istorija palietė visus

– Kaip sužinojote apie neįprastai gyvenantį vyrą iš Akmenės r.?

– Ieškojome įkvepiančių žmonių, nes turėjome tikslą sukurti kelias pasaulį keičiančių asmenybių istorijas – nekomercines juostas patys dėl savęs. Klausinėjome klientų, ar pažįsta įdomių žmonių, o Šiauliuose mums apie Giedrių ir papasakojo, persiuntė „Šiauliai plius“ straipsnį.

Nufilmavome 2015-aisiais, bet įsisukome į kitus darbus ir juosta buvo padėta į lentyną. Tačiau neišėjo ji man iš galvos, neleido miegoti, tad nutarėme vieną kartą padaryti iki galo. Filme norėjome parodyti ir priešpriešą – kaimo gyventojus, kurie keistuolį smerkia, nes mato tik išorinę pusę. O kas ten slypi po tuo kiautu, odiniais rūbais, mažai kas gilinasi. Mes dažnai matome tik išorę, patys įsikeliame savęs besišypsančio nuotrauką į feisbuką, nors gal ir nelabai gerai jaučiamės.

– Kiek žmonių kūrė filmą?

– Keturiese. Aš buvau režisierius, prodiuseris, bet ir montavau. Daug laiko atėmė animacija. Animatorius Martynas Auz kiekvieną kadrą atskirai perpiešė, animacija suteikė filmui tikrumo, organikos. Kompozitorius Jonas Jurkūnas kūrė muziką – jį labai sužavėjo ši istorija. Ir garso dizaineris Justas Levickas daug įdėjo širdies. Manau, rezultatas todėl toks vykęs, kad istorija palietė visus – visi joje kažką rado sau. Vieno komandos nario tėvas yra palikęs šeimą dėl gėrimo. Jis kartą net pasakė: „Norėčiau, kad mano tėvas būtų kaip Giedrius.“ Jam ši vieta buvo artimiausia. Net nesuvokiama, kiek Giedrius visko patyrė gyvenime...

– O kokie lietuviškojo kaubojaus gyvenimo momentai labiausiai palietė jūsų širdį?

– Filmo pagrindinės temos yra dvi – tėvo ir sūnaus santykis ir paties Giedriaus asmenybė. Man pačiam tai tarsi etalonas palyginti, gyvenu gerai ar blogai. Kartais dėl smulkmenų pradedi galvoti, kad negerai gyveni, slegia problemos, bet, palyginimas su Giedriaus gyvenimu, kiek jis visko patyrė, bet sako, kad gyvenimas yra harmoningas, kad jo sūnus silpnas, bet šunys stiprūs, viską sustato į vietas.

Giedriaus sūnaus liga tokia, kad retas sulaukia pilnametystės. Dabar Laimonui jau per 20 metų, manau, kad tėviška meilė jį saugo, stiprina. Giedrius su sūnumi daug keliauja, susimeistravęs namelį, apkeliavo visą Lietuvą, lankėsi Latvijoje.

– Kur filmą galima išvysti?

– Turėjome planą apkeliauti šalies kino teatrus, bibliotekas, bet karantinas visus planus sujaukė. Spėjome tik mano gimtajame mieste – Tauragėje – parodyti. Norėjome parodyti Akmenės bendruomenei, pasikviesti Giedrių į aptarimą. Filmą parodysime žiūrovams, kai jau bus galima, o kol kas jis įkeltas į platformą  www.zmonescinema.lt.

Giedrius filmą jau matė, buvo patenkintas, tik atviravo besiilgintis savo šunų. Vyras jų dabar nebelaiko – nuo 2017-ųjų su Laimonu gyvena Akmenėje socialiniame būste, kuris buvo pritaikytas neįgaliems asmenims.

Akmenės rajono kaubojus Giedrius 20210210 - YouTube