Kati Marton „Kanclerė Angela Merkel“: vienos ryškiausių šių dienų lyderių politinė apybraiža

Jeigu reikėtų įvardyti reikšmingiausius Vakarų pasaulio lyderius, viena jų, neabejotinai būtų Angela Merkel. Daugiau kaip penkiolika metų politinėje Vokietijos viršūnėje išsilaikiusi moteris tapo ne tik Vokietijos, bet ir viso Vakarų pasaulio demokratijos simboliu.

Žinoma biografė Kati Marton ir leidykla VAGA pristato naujieną – „Kanclerė Angela Merkel“ ir kviečia skaitytojus iš arčiau susipažinti su vienos žinomiausių šių dienų moterų politiniu ir asmeniniu gyvenimu.

„Ši knyga – labiau žmogaus nei politikės portretas, kuriuo norima atskleisti, kaip pastoriaus iš Rytų Vokietijos dukra tapo galingiausia pasaulio moterimi. Rašydama knygą ieškojau Angelos Merkel interviu nuo 1990-ųjų, kai trisdešimt penkerių fizikė pasirodė politikoje, iki 2005-ųjų, kai Angela Merkel tapo pirmąja Vokietijos kanclere moterimi, daugelis jų niekada nebuvo publikuoti anglų kalba. Juos papildžiau asmeniniais pokalbiais su politikės mentoriais, draugais, kolegomis, suteikusiais knygai daugiau charakterio ir spalvų. Apeidami kanclerės norą viską kontroliuoti, su manimi sutiko pasikalbėti keletas žmonių iš jos artimųjų rato, kurių vardai aiškiai nenurodyti. Prie mano asmeninio kanclerės pažinimo ir supratimo prisidėjo ir trumpi mudviejų susitikimai pradedant 2001-aisiais, nors tai nebuvo oficialūs interviu. <…>

Tik žlugus Sovietų Sąjungai Merkel pasirodė viešumoje kaip politikė. Atsiradus galimybei tarnauti žmonėms ir kurti gėrį, kaip liepia liuteronų tikėjimas, ji pasinaudojo šia galimybe. Kaip sužinosime, tam ši įvairiapusė asmenybė turėjo įvairių motyvų. Ji norėjo gyventi ir gyveno intelektualių iššūkių kupiną ir įdomų gyvenimą, kurio jai trūko trisdešimt penkerius metus, kol tebebuvo nuleista geležinė uždanga,“ – sako autorė.

Kati Marton aprašo buvusios Vokietijos kanclerės gyvenimo detales ir politinio kelio peripetijas nuo asmeninio pasitenkinimo neteikusios fizikos moklininkės karjeros iki geležinės uždangos subyrėjimo ir kanclerės pareigų pabaigos. Neįtikėtina asmeninė drausmė, kanrybė ir sunkus darbas – tai pagrindinės savybės, kuriomis pasikausčiusi moteris sugebėjo įveikti ne vieną varžovą ir sulaužyti vyravusius standartus apie vyrų dominavimą valstybės valdyme.

„Į politiką Merkel atėjo be didelio triukšmo. Daugelis Rytų vokiečių, keturiasdešimt metų lenkę galvas prieš komunistus, o prieš tai dvylika metų kentę nacių terorą, dabar norėjo kurti ar jungtis į naujas politines partijas. Angela Merkel nebuvo išimtis. „Žinojau, kad atėjo laikas aktyviai įsilieti į politiką“, – pasakoja ji. Ilgą laiką nuobodžiavusią prie nesibaigiančių laboratorinių darbų, ją džiugino galimybė prisidėti prie ką tik išlaisvintos šalies kūrimo ir kur kas turiningiau gyventi. <...> Jos kaip mokslininkės gyvenimas baigėsi. „Aš buvau gera fizikė, bet ne tokia, kad kada nors būčiau pelniusi Nobelio premiją“, – vėliau prisiminė ji. Šis komentaras daug pasako: ji norėjo dirbti tik toje srityje, kur galėtų pasiekti pačią viršūnę, ir buvo pasirengusi to laukti ištisus dešimtmečius. Vis dėlto laikas moksle nenuėjo tuščiai. „Mano mąstymą suformavo mokslinis išsilavinimas, – pasakoja ji. – Aš bet kokią diskusiją pakreipiu racionalia linkme. Daugelį vyrų tai stebina, jie mano, kad moteris to negali.“ 1990-ųjų pavasarį Merkel oficialiai atsistatydino iš pareigų Mokslų akademijoje, kad visą laiką galėtų skirti politikai. <...> Netrukus Merkel politiniame kelyje išryškėjo dar vienas dėsningumas. Dešimtajame dešimtmetyje vienas po kito krito galingi vyrai, įskaitant jos mentorius, o ji judėjo į priekį. Tiesiogiai niekada nesiekė pašalinti savo priešininkų, tačiau ir nebėgo ieškoti ugniagesio žarnos, kai šie neatsargiai žaidė su degtukais. Ji tiesiog stovėjo ir laukė. Iš prigimties atsargi, ji vis dėlto turėjo instinktą, kai prireikdavo, veikti drąsiai.“

Biografijoje Kati Marton daugiausia dėmesio skiria Angelos Merkel kaip politikės gyvenimui, nes asmeninį gyvenimą lyderė visada stengėsi saugoti po devyniais užraktais. Nei būdama valdžios tribūnoje, nei kada nors vėliau, Angela Merkel nesiekė kalbėti apie save ar apie savo šeimą viešai. Tikėtina, kad tokia laikysena buvo viena iš priežasčių, nulėmusių aukšto lygio pagarbą, kurią jai jautė žmonės Vokietijoje ir kitose Europos šalyse.

Nebūdama perdėm iškalbinga ar charizmatiška, negalėjusi pavergti aplinkinių išskirtiniu grožiu, Angela Merkel visada buvo labai kantri ir atkakli. Aiškus ir svarbiausias gyvenimo tikslas – dirbti dėl Vokietijos gerovės visomis išgalėmis tapo jos raktu į ilgametį pripažinimą ir įtakingų asmenų paramą.

„Kissingeris suprato, kad jo naujoji globotinė turi kažką ypatingo. „Ji niekada nebuvo patekusi į daugumos vokiečių politikų, kurie žaidžia įvairius žaidimėlius ir kalbasi tik tarpusavyje, spąstus“, – pasakoja jis. Kissingeris pats ėmėsi atsakomybės supažindinti Merkel su įtakingais amerikiečiais, bet nenumanė, kokia ateitis laukia šios kuklios, ypatinga charizma nepasižyminčios politike tapusios mokslininkės, kaip ir visi kiti, išskyrus galbūt pačią Merkel. 2005-ųjų birželį ji priėjo prie Berlyne viešinčio Tonio Blairo ir išrėžė: „Turiu kelias problemas: aš – moteris, ne itin žavi ir neiškalbinga.“ Ji klausė britų premjerministro patarimo, kaip kompensuoti šiuos trūkumus, o Blairo komandos vadovas pamanė: „Ji pasitiki savimi ir neprapuls.“ Būdama jauniausia Vokietijos istorijoje ministrė (trisdešimt šešerių) ir iš Rytų Vokietijos kilusi moteris, Merkel žinojo esanti visų stebima. Net ir jai, puikiai gebančiai prisitaikyti prie naujų aplinkybių, kelias iš Rytų Vokietijos į Vakarus nebuvo visiškai lygus.“

Autorė biografijoje skaitytojams pristato ir kitas puikiai žinomas politines figūras bei jų ryšį su Vokietijos kanclere. Kaip Angela bendravo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, ar JAV prezidentu Donaldu Trampu. Kokie sunkumai užklupo stojus pasaulinei pandemijai, ir kaip noras padėti tūkstančiams pabėgėlių paveikė jos politinę karjerą. Apie visa tai ir dar daugiau – leidyklos VAGA politinėje apybraižoje.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką

Lygiai taip, kaip Berlyno siena griuvo be jokio pasirengimo ir fanfarų, į Vokietiją staiga buvo įleisti tūkstančiai migrantų. Daugiausia iš Vidurio Rytų, bėgančių nuo barbariško karo Sirijoje, bet daug ir iš Irako, Afganistano, sprunkančių nuo JAV pradėtų ir neužgesintų karinių konfliktų. Vokietija paliko savo sieną atvirą, tačiau įprastą pabėgėlių skirstymą į ekonominius ir politinius migrantus trikdė didžiulė pabėgėlių gausa, taip pat nebuvo lengva pritaikyti kokias nors įleidimo kvotas. 1989-aisiais, kai griuvo Berlyno siena, Angela nuėjo į sauną, tačiau šįkart jai teko viskam vadovauti. Ji neliepė uždaryti Vokietijos sienos, kai rugsėjo ir spalio mėnesiais kasnakt ją kirsdavo po septynis tūkstančius migrantų. Rudeniui baigiantis prieglobsčio Vokietijoje jau buvo paprašę du šimtai tūkstančių atvykėlių, iki metų pabaigos jų skaičius išaugo iki milijono. Kanclerė nesistengė slėpti situacijos, su kuria jos šalis susidūrė, rimtumo, ji atvirai įvardijo, jog tai buvo „didžiausias iššūkis po Vokietijos susivienijimo“.

Pabėgėlius Vokietijoje pasveikino ne tik Merkel. Traukiniams atvykus į ryškiai apšviestą Miuncheno stotį, išsekusius vyrus, moteris ir vaikus pasitiko gausybė plakatų su užrašais „Sveiki atvykę į Vokietiją“, plevenančių virš galvų ant platformos nusidriekusiai ir džiugiai nusiteikusiai miniai. Savanoriai dalijo šiltus gėrimus ir gėles. Vėliau padėjo parduotuves ir mokyklas paversti gyvenamosiomis patalpomis, klijavo skelbimus, raginančius padėti atvykėliams, rengti kalbos ar muzikos pamokas.

Miuncheno pavyzdžiu pasekė ir kiti Vokietijos miestai. Tempelhofo oro uostas, kuriame leidosi JAV lėktuvai, 1948–1949 m. išgelbėję Berlyną nuo sovietų blokados, greitai buvo paverstas didelio masto pabėgėlių centru. Bavarijos kaimuose trečią valandą ryto buvo surasta šimtai nenaudojamų lovų. Nepaprastas vokiečių dosnumas stebino daugelį, dažnai net pačius vokiečius. „Įsitraukė visi. Net „Porsche“ vairuojantis ir golfą žaidžiantis mano dantistas“, – pasakoja Merkel atstovas spaudai Steffenas Seibertas, pats į kanclerės spaudos tarnybą priėmęs praktikai tris jaunus sirus. Patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Christopheris Heusgenas prisimena: „Mano draugas, gydytojas iš Miuncheno, pasakojo, kad jiems teko gydyti šimtus inkstų akmenligės atvejų dėl pernelyg mažo vandens vartojimo prieš atvykstant į Vokietiją.“ Šalis didžiavosi pademonstravusi tokį humanizmą, koks anksčiau niekada su Vokietija nebuvo siejamas, ir ji tai darė tokiu metu, kai net Jungtinės Amerikos Valstijos, istoriškai laikomos pabėgėlių prieglobsčiu, kratėsi šio vaidmens. Vokietija norėjo priimti teisingą sprendimą ir keistis. Merkel aiškiai išreiškė savo poziciją: „Jei negalime padėti pabėgėliams, ši šalis nėra mano!“, bet ne visi tautiečiai jai pritarė.

Krizės padeda atsiskleisti gerosioms lyderių savybėms. Ne kartą taip nutiko ir Angelai Merkel, tačiau šios krizės akivaizdoje išryškėjo du blogiausi jos, kaip lyderės, bruožai. Pirmiausia ji nepakankamai aiškiai išdėstė, kuo jos vykdoma politika naudinga Vokietijai. Antra, kai įprastai viską apgalvojanti kanclerė jaučiasi dėl ko nors visiškai tikra, ji mano, kad kiti būtinai turi su tuo sutikti.

Dėl abiejų šių savybių ji jau buvo turėjusi nemalonumų savo politiniame gyvenime, bet jie nebuvo tokie rimti kaip šį kartą. Galbūt todėl, kad pabėgėlių priėmimą visų pirma vertino kaip moralinę pareigą, jai neatrodė būtina aiškinti, kuo tai naudinga šaliai ir kaip tai padės šalies pasauliniam įvaizdžiui. Pavyzdžiui, daugiau nei pusė pabėgėlių yra jaunesni nei dvidešimt penkerių metų ir, Vokietijos populiacijai senstant, darbdaviams buvo naudingas jaunos, naujų įgūdžių įgyti trokštančios darbo jėgos papildymas. Taip pat kanclerė nepaaiškino, kuo ekonominiai migrantai skiriasi nuo pabėgėlių, kurie traukiasi iš savo šalies, nes tai vienintelis kelias išlikti gyviems, – galbūt tai būtų padėję vokiečiams regėti situaciją taip, kaip ją regėjo Merkel. Kartais ji tiesiog šluote nušluodavo visus ją kankinančius klausimus nerūpestingai tardama: „Tie, kurie bijo pabėgėlių, turėtų bent su vienu iš jų susipažinti.“ Vis dėlto jos pačios partija kanclerę labai palaikė, o daugelis konkuruojančios Socialdemokratų partijos narių ne tik palaikė, bet ir nuoširdžiai žavėjosi naująja Willkommenskultur politika, – taip buvo pavadintas Vokietijos palankumas pabėgėliams.

<...> Po pirmųjų džiaugsmingo sutikimo vaizdų žiniasklaidoje netruko pasirodyti informacija apie nevaldomą situaciją pasienyje, kurią vokiečiai priėmė ypač nerimastingai. Laimei, į pagalbą atėjo savanoriai, kurie palyginti greitai prisitaikė ir padėjo susitvarkyti su šalį užgriuvusia biurokratine našta. Šimtai tūkstančių, įskaitant Reem Sahwil, gavo neribotą prieglobstį Vokietijoje. 2018-ųjų pabaigoje, praėjus trejiems metams nuo naujosios pabėgėlių politikos pradžios, pusė atvykusių asmenų jau turėjo darbus arba lankė užimtumo tarnybų kursus. Visi privalėjo mokytis vokiečių kalbos, mokyklinio amžiaus vaikai – lankyti mokyklą, gyventi jiems paskirtoje vietoje. Merkel stengėsi nesukurti didelės imigrantų koncentracijos židinių, kaip nutiko Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje. 2015-ųjų rudenį paklausta, kaip ketinanti situaciją suvaldyti, ji vis kartojo: „Wir schaffen das.“ „Mes susitvarkysime.“ Ši prėska frazė – tobuliausia pačios Merkel išraiška, – jokios dramos, tik ramus užtikrintumas. Ji vylėsi, kad kaip ir per patį euro krizės piką žmonės patikės jos ramiu užtikrintu tonu, kuris skelbė, kad jų santaupos saugios. Vis dėlto ramų Merkel toną sutrikdė prieš imigrantus nusiteikusi radikalioji dešinė.

2010-aisiais, siaučiant euro krizei, susikūrė judėjimas „Alternatyva Vokietijai“, suvienijęs prieštaraujančiuosius Graikijai teikiamai Vokietijos finansinei pagalbai. Šią euroskepticizmu grįstą partiją ne be pagrindo galima vadinti vyrų judėjimu – už ją balsuoja tik 17 proc. moterų. Kai kurie jos nariai anksčiau priklausė KDS, bet ilgainiui jiems tapo nepriimtinas Merkel propaguojamas ekonominis ir socialinis liberalizmas. Vis dėlto nuo pat pradžių „Alternatyva Vokietijai“ reiškėsi kaip labiausiai nacionalistinė ir prieš imigraciją nusiteikusi politinė jėga Vokietijoje po Antrojo pasaulinio karo.

<...> Su „Alternatyva Vokietijai“ Merkel kovojo nepalikdama jiems jokių galimybių sulaukti dėmesio. „Netoleruosime abejojančiųjų kito žmogaus padorumu“, – kategoriškai tvirtino ji ir ragino tautiečius greta vokiečius puošiančio skrupulingumo atrasti savyje ir vokiečiams nebūdingą bruožą – lankstumą.

Kati Marton „Kanclerė Angela Merkel“, iš anglų kalbos vertė Vilma Kačerauskienė, leidykla VAGA, 2023.