Katėms alergiškas Egidijus Jankauskas savo gyvenimo be šių gyvūnų neįsivaizduoja

Daugeliui šiauliečių gerai pažįstamas radijo stoties „Saulės radijas“ laidų vedėjas, renginių organizatorius Egidijus Jankauskas jau porą metų neįsivaizduoja savo gyvenimo be gyvūnų – kartu su žmona Silvija globoja tuos, kurie gimė gatvėje, sunkiai serga ar tiesiog neranda nuolatinių namų. Nors darbas su beglobiais gyvūnais sunkus, pora stengiasi kiekvieną bėdulį pastatyti ant kojų ir užtikrinti laimingą gyvenimą.

„Namukas gatvinukui“ nėra gyvūnų prieglauda – tai tik laikina stotelė svečiams iš gatvės. Tai pirmieji namai randant gyvūnams tikrus namus. Egidijus sako nebeskaičuojantis, kiek katinų yra padovanojęs, bet šis skaičius siekia jau nebe dešimtis, o šimtus.

Apie tai, kodėl katėms alergiškas Egidijus sako, kad šie gyvūnai jį išgelbėjo – atvirame pokalbyje su Etaplius.lt.

– Nuo ko prasidėjo ši Jūsų veikla?

– Viskas prasidėjo nuo žmonos. Dar prieš mums susipažįstant ji dirbo su „Šiaulių letenėle“ ir kaip savanorė laikydavo gyvūnus. Kai susipažinome mes, ji pradėjo ir mane kalbinti prisijungti prie šios veiklos. Lygiai prieš dvejus metus buvo pirmas kartas, kai nuvažiavau į „Šiaulių letenėlę“. Beje, aš pats katėms esu alergiškas. Prie katinukų tada nėjau, tik su šunimis susipažinau, bet po truputį ir įsiliejau į šią veiklą.

– Kaip atrodo tas „namukas gatvinukui“?

– Tai yra įrengtas ūkinis pastatas mūsų kieme. Ten yra krosnis, žiemą jungiame šildytuvus ir t.t. Turime vieną mažesnę patalpą, kurioje laikome mamas su mažyliais. Dar yra du kambariai, kiekviename jų stovi po du narvus. Bet į narvus labai stengiamės kačiukų nedėti.

Pirmasis gyventojas namuke atsirado praėjusią vasarą. Ir būtent katinas. Pažįstami pamatė išmestą kačiuką, o Silvija man ir sako – „paimam jį“. Aš dar iš pradžių spardžiaus truputį, kam mums to vargo reikia. Man savanorystė tada buvo visiškai nesuprantamas dalykas. Aš neįsivaizdavau, kaip žmonės gali tam skirti savo laiką. Taip, aš paremdavau finansiškai „Šiaulių letenėlę“, esu ne kartą parėmęs ir Šiaulių kūdikių namus, bet tuo viskas ir užsibaigdavo. Pervesdavau tam tikrą pinigų sumą ir tarsi užsidėdavau sau „varnelę“. Tyliai gerus darbus darydavau. O savanorystė man tada atrodydavo kažkokia kvailystė! Kaip galima aukoti savo laiką ir negauti už tai visiškai jokių pinigų? Man tai atrodė absurdas.

– Kada šis požiūris pasikeitė?

– Nuo pirmo kačiuko. Ėmiau gerti vaistus nuo alergijos. Iš tikrųjų tai žmona čia „sužaidė“. Ji leido vardą išrinkti. Iškart jausmas – čia jau mano (juokiasi – aut. past.). Tuo pat metu ir toliau dalyvavau „Letenėlės“ veikloje, padėjau jiems organizuoti paramos koncertą ir kt.

Mes patys niekada iš nieko neprašėme pinigų – viskas tik iš asmeninių lėšų. Pasirinkome būti šiek tiek išskirtiniais. Tiesa, būna, kad žmonės per vestuves suaukoja maisto, o kartą per gimtadienį surinko pinigus ir atnešė mūsų namukui, tačiau to tikrai neprašome.

Dažniausiai į namuką patenka labai ligoti, atstumti gyvūnai, kuriuos stengiamės išgydyti. Mūsų tikslas – parodyti, kad įmanoma juos išgelbėti. Ne visada tai pavyksta – labai daug sergančiųjų miršta. Nuo to atsiriboti neįmanoma.

Pačioje pradžioje aš labai bijojau… išprotėti. Buvau nustojęs vartoti alkoholį. Tie, kurie visiškai atsisako alkoholio, dažnai atranda religiją, kiti tampa lektoriais, pradeda paskaitas vesti, koks gyvenimas yra gražus ir geras. O aš atradau gyvūnus. Jie užpildė tuštumą.

– Namukas turi ir nuolatinį gyventoją – katiną Belzebubą.

– Galima sakyti, viskas nuo jo ir prasidėjo. Skelbime pamatėme, kad Kuršėnuose yra sergantis katinas. Niekam nieko nesakę šokom į mašiną. Kuršėnuose paskambinome duotu numeriu, ir mums pasakė, kad jo nebėra – pasiėmė komunalinis ūkis. Pradėjome stebėti tą katiną komunalinio ūkio puslapyje, bet jis neatsirado. Po dviejų savaičių žiūrime – yra nuotrauka. Kuršėnų komunalinis ūkis turi žodinį susitarimą su „Šiaulių letenėle“, kad praėjus dviejų savaičių laikotarpiui atiduoda visus gyvūnus prieglaudai, o būtent Belzebubo, kuris tada dar neturėjo vardo, atiduoti nenorėjo. Važiavau į vietą pats, kreipiausi į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą… Rezultate sergantis katinas mėnesį prabuvo komunaliniame ūkyje, kuriame sąlygos tuomet buvo kraupios.

Belzebubo išgydymas mums kainavo apie 200 eurų. Kiekvieną dieną statėme lašelines, nes buvo labai nusilpęs. Pačią pirmą dieną, kai atvažiavau, jis priėjo prie manęs ir pradėjo letenomis minkyti. Ir supratau, kad viskas, niekam neatiduosiu. Buvo visas purvinas, murzinas, ausis atplyšusi... Gydymas truko maždaug mėnesį. Dabar jis gyvena namuke ir yra terapinis katinas. Jis neturi visiškai jokios agresijos, nieko negalėtų nuskriausti.

– Pakabėkime apie logistiką. Kaip kačiukai iš gatvės atsiranda jūsų globoje?

– Prieglaudos yra perpildytos, jos nebegali visų priimti. Mes stengiamės priimti tiek, kad mums nereikėtų prašyti pinigų. Turime tam tikrą kiekį gyvūnų. Aišku, būna, kad kartais persiskaičiuojam (juokiasi – aut. past.). Žiūri, kad daugiau nėra kam paimt, bet yra motina su penkiais mažyliais, o ateina šalnos. Tada galvoji, kaip tuos narvus perstatyti, ką su kuo gali suleisti, su kuo negali… Bandai gelbėti.

– Kiek gyvūnų namuke turite šiuo metu?

– Neseniai šeši mirė. Trys kačiukai peršalo parke ir nebeatsigavo. Ir mirė dar trys, kuriuos parsivežėme prieš šalnas, bet įtariame, kad irgi buvo peršalę. Globoje, šiltoje vietoje, atsipalaiduoja jų imunitetas ir išlenda kitos ligos.

Mano svajonė – kad Lietuvos mastu būtų priimtas įstatymas ir būtų privaloma sterilizuoti kates. Jau dabar yra kačių perteklius. Sudėtinga rasti šeimininkus. Tie, kurie gali, jau augina po du, tris katinus, o tie, kurie negali, niekada ir nelaikys kačiukų. Ir mes patys nedovanojam bet kam. Žiūrime į žmones, kalbamės. Pas mus nėra taip, kad sakytume „jūs tik paimkit, išsineškit“.

Dabar turime vieną nuostabią katytę Baiką, kurią padovanoti galime jau porą mėnesių, ir nors buvo susidomėjusių, nedavėme, nes žmogus atrodė nepatikimai arba nesuprato, kodėl ją reikės sterilizuoti...

– Kur toliausiai gyvenantiems žmonėms esate padovanoję katiną?

– Į Alytų dabar vežiau. Esam vežę ir į Kauną, Plungę, Telšius... Dažnai vežu pats, arba susitariame su žmonėmis susitikti pusiaukelėje.

Kartą mama katė žmonėms atnešinėjo kačiukus Kelmėje. Gamtoje motina, jeigu pamato, kad kačiukas suserga, neša jį žmonėms – matyt, jaučia, kad galės išgydyti. Per vieną dieną ten vykome du kartus. Pirmą kartą važiavau per pietų pertrauką, antrą kartą – vakare. Kitą dieną paskambino, kad dar du kačiukus atnešė. Vėl sėdome į mašiną ir į kelią. Iš viso atnešė penkis kačiukus. Paskutinį uošvis atvežė, nes mums nebebuvo galimybės važiuoti.

– Kaip randate laiko suderinti šią veiklą su darbu?

– Planuojame. Iš veterinarų praktiškai neišeiname. Gerai, kad jie dirba visai šalia. Va ir šiandien prieš darbą bėgau statyti lašelinės. Kai ateinu su mažiuku, jau pats sakau – penkias dienas iš jūsų neišeisiu. Man sako – „pasvajok… ilgiau“. Jeigu nenueinu kokią savaitę laiko, klausia, gal už mūsų pinigus atostogauju (juokiasi – aut. past.). Didžiausia padėka Pauliaus veterinarijos kabinetui!

– Kiek vidutiškai laiko pas jus prabūna kačiukai, kol surandate namus?

– Labai įvairiai. Pavyzdžiui, turėjome laukinukų, kurie žmonių nematę, neprisileidžia, šnypščia. Tuomet turi su jais dirbti, glostyti specialiomis pirštinėmis ir taip toliau.

– O kiek visa tai kainuoja finansiškai?

– Jau nebeskaičiuojame. Iš pradžių skaičiuodavome, kad įsitektume į šimtą eurą, po to – į porą šimtų eurų per mėnesį. Dabar, kol turime galimybę, tol padedame.

– Į ką turėtų atkreipti dėmesį žmonės prieš paimdami gyvūną?

– Būna, kad žmonės paskuba. Turi nusiteikti, kad gyvūnas – ne žaisliukas, kad kačiukas nėra šuo, komandų neišmoks. Jis gali ir sudaužyti kažką, ir taip toliau. Visą laiką stengiamės apie tai kalbėti, bet būna, kad atneša atgal. Žinoma, džiaugiesi, kad bent jau atnešė, o ne į gatvę paleido. Tik labai gaila būna kačiuko, kuris turėjo namus ir vėl grįžta į tą pačią terpę.

– Ačiū už pokalbį.

„Namuką gatvinukui“ rasite socialiniame tinkle „Facebook“ – https://www.facebook.com/namukasgatvinukui/