„Kas naujo, mokytojau?“

Marijampolės Jono Totoraičio progimnazijoje įvyko respublikinė pradinio ugdymo mokytojų konferencija „Kas naujo, mokytojau?“. Atostogų metas – gera proga patobulinti kvalifikaciją, pasidalinti patirtimi su kolegomis. Konferencijos organizatorius – Lietuvos pradinio ugdymo pedagogų asociacijos Marijampolės skyrius, partneris – Marijampolės Meilės Lukšienės švietimo centras.

Gausiai susirinkusioms pedagogėms (buvo svečių ir iš Punsko) pirmą plenarinio posėdžio pranešimą perskaitė psichologė, edukologė, Kauno „Vaikų linijos“ koordinatorė, mokymų vadovė Asta Blandė. Ji kalbėjo apie mokinių tėvų ir mokyklos partnerystę, naujosios kartos tėvų poreikius ir kaip juos atliepti bendradarbiaujant su pedagogais. Apibūdindama šiuolaikinius mokinių tėvus ji minėjo tokias savybes: aktyvūs, turintys daug informacijos, testuojantys, skubantys, pavargę, savo sunkumus bandantys užkrauti mokyklai, kupini lūkesčių, paklydę auklėjimo tiesose.

Psichologė patarė pedagogams pirmiausia pasistengti tėvus pažinti. Labai svarbu nesipykti ir nekonfliktuoti, o išklausyti. Nepamiršti pagirti vaiką. A. Blandė kalbėjo apie tai, jog tėvai gali daug, o mokytojui svarbu tai išnaudoti, neužsikrauti visko tik ant savo pečių. „Mokytojai per daug teisinasi nuleidę galvas. Juk jie yra profesionalai, žinantys, ką daro, tai ir reikia pademonstruoti tėveliams. Aišku, tėvai mokyklą gali rinktis, bet jeigu jau pasirinko, būtina priminti jiems, jog privalu eiti kartu koja kojon, o ne pulti vieniems kitus.“

Ji pateikė sąrašą, ką tėvai turėtų žinoti: mokytojai yra profesionalai; mokykla – vieta mokytis ir nereikia bijoti suklysti; nepersistengti vaikus globojant; mokymosi įgūdžiams išugdyti reikalingas nuolatinis darbas; mokytojas netaiso tėvų auklėjimo klaidų, gali tik padėti augti tėvams ir vaikams. „Mokytojas gali padėti, prisidėti bendrai kuriant, bet jokiu būdu ne sukurti vienas kažką visiškai plyname lauke. Kaip skatinti tėvų pagarbą mokyklai ir mokytojui? Ogi pasakyti tėvams, kad negalima prie vaiko blogai kalbėti apie mokyklą ir mokytoją! Jeigu vaikas supras, kad tėvams mokytoja nepatinka, jis nesistengs, nežiūrės į mokymąsi rimtai“, – tiesiai šviesiai kalbėjo psichologė. Taigi vieningas tėvų ir pedagogų požiūris į ugdymą, tikėjimas vaiku, kad jis gali, davimas jam iššūkių (ypač berniukams), atviras bendravimas (pasisakymas mokytojui, jeigu šeimoje yra problemų, nes tai gali atsiliepti vaiko elgesiui) – tai tos sąlygos, kurios padeda pasiekti visų trokštamo rezultato.

Antrą pranešimą „Vaikai pasitinka ateitį: kokių supergalių jie turės?“ perskaitė leidyklos „Šviesa“ direktorė Jurgita Nacevičienė. Ji sakė pastebėjusi, kad pradinių klasių mokytojai – toji grupė, kuri labiausia linkusi mokytis. „Tikiu, kad viskas ateina iš šeimos, bet 1–4 klasėse tėvai nueina į antrą planą, o autoritetu Nr. 1 tampa mokytojas“, – sakė J. Nacevičienė. Ji apžvelgė ne vieną praėjusio amžiaus švietimo pranašystę, bet pasirodo, kad nė viena jų neišsipildė. Tai todėl, kad ugdymas nėra mechaninis procesas, kurį galima kažkaip automatizuoti, čia labai svarbu žmogiškas kontaktas, vaiko asmenybės pažinimas ir supratimas, o tai gali tik gyvas žmogus – mokytojas. Ji pacitavo Džeko Ma mintį: „Nemokyti to, ką gali atlikti kompiuteriai ir robotai“. Ateities žmogui bus itin svarbu kūrybiškumas, o ne informacijos gausa.

Po plenarinio posėdžio pedagogės pasiskirstė po kabinetus, kur vyko darbas grupėse, buvo dalijamasi skandinaviško ugdymo patirtimi, analizuojamas aukštesniųjų mąstymo gebėjimų ugdymas, aptariamos probleminio mąstymo strategijos pamokoje, sėkmingų integruotų pamokų pavyzdžiai. Keturias darbo grupes moderavo pedagogės iš Marijampolės, o patirtimi dalijosi mokytojos iš Klaipėdos Maksimo Gorkio, Kauno Dainavos, Panevėžio „Vilties“ progimnazijų ir Kauno Erudito licėjaus.

Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos