Kas mums vadovauja: vienišas klajoklis, padegėjas, o gal kelmas?

„Kuris pirštas svarbiausias? Atsakymas labai paprastas: viena pagrindinių rankos funkcijų – sugriebti, o be nykščio tai padaryti labai sudėtinga. Tai štai: kiekvienoje organizacijoje turi būti tas nykštys, tas lyderis“, – sako Šiauliuose viešėjęs pokyčių valdymo organizacijose konsultantas ir profesionalus koučingo specialistas Rolandas Juraitis. Jis išskiria penkis lyderystės stilius, priversiančius nusišypsoti ir padėsiančius atpažinti savo vadovus, kolegas ar pačius save.

Sunki ir vieniša klajonė biure

Tiesa, R. Juraitis iš anksto pastebi, kad spalvas šiek tiek sutirština. „Realybėje tokių žmonių, apie kuriuos pasakosiu, galbūt net nėra. Tai – šaržuoti personažai, kuriuos pasitelkus, lengviau įsisąmoninti lyderystės stilius“, – sako jis.

Pirmasis lyderio tipas, anot koučingo specialisto, yra vienišas klajoklis. Tai žmogus, kuris labai sunkiai dirba: į darbą ateina anksčiausiai, išeina vėliausiai. Jeigu jis užima vadovo postą, paprastai neturi pavaldinių – tik pasiuntinukus, kurie paklūsta jo paliepimams.

„Vienišas klajoklis neturi laiko nei pats mokytis, nei mokyti kitų. Jis tik greitai duoda trumpalaikes instrukcijas ir išsiuntinėja darbuotojus atlikti įvairių užduočių. Dėl to turime užburtą ratą: toks žmogus labai daug dirba, neša už visus sunkesnį kryžių, o pamainos jam nėra, nes jis neturi laiko tos pamainos paruošti“, – pasakoja R. Juraitis.

Vienišas klajoklis neturi strateginio mąstymo. Jis sprendžia šios dienos problemas, negalvoja apie ateitį, jam būdingas trumpalaikis planavimas. Dėl tos pačios priežasties vienišas klajoklis paprastai nemato nei grėsmių, nei galimybių. O jei jau pamato, jo atsakymas abiem atvejais būna vienodas: „Ką čia prigalvosi, tiesiog reikia daugiau dirbti...“

Svarbu, kad organizacija šuniui ant uodegos eitų tvarkingai

Jeigu vienišas klajoklis į darbą ateina pirmasis, antrojo tipo lyderis – biurokratas – savo kabineto duris atidaro griežtai pagal grafiką, ateina ir išeina laiku. Jeigu vienišo klajoklio stalas toks, kad velnias koją nusisuktų, pas biurokratą viskas surikiuota, sudėliota.

„Ir tai nereiškia, kad biurokratas turi mažiau darbų, problemų. Tiesiog problemas jis yra surašęs, tvarkingai sudėliojęs į aplankus“, – šypteli R. Juraitis.

Biurokratas vadovauja taip, kaip parašyta vadovėlyje. „Jo organizuojami susirinkimai turi vykti pagal tvarkaraštį ir pagal dienotvarkę, kuri išsiunčiama iš anksto. Jeigu kas nors svarbaus ir skubaus įvyksta prieš pat susirinkimą, ką padarysi – teks palaukti kito. Gal aš šiek tiek perdedu, bet noras būti tvarkingam ir teisingam padaro žmogų kampuotą, nelankstų“, – sako koučingo specialistas.

Jeigu biurokratas negali atlikti darbo taip, kaip parašyta, geriau nedarys nieko. O jeigu atsiranda laisvo laiko, jį skiria ne idėjų generavimui, bet procedūrų, tvarkų tobulinimui.

„Biurokratas kažkodėl galvoja, kad likę žmonės taip pat kaip ir jis mėgsta skaityti popierius, į juos gilintis. Dėl to dažnai jaučia didelį nepasitenkinimą: parašė, nusiuntė, bet niekas neskaitė, niekas nedarė taip, kaip parašyta. Jeigu vienišam klajokliui svarbiausia atsakyti į klausimą „Ką reikia daryti?“, biurokratui esminis klausimas – „Kaip tai daryti?“. Nesvarbu, kad visa organizacija eina šuniui ant uodegos, svarbu, kad ant tos uodegos ji eitų tvarkingai“, – šypsosi R. Juraitis.

Blogiausia, kai grįžta po mokymų

Kitas lyderio tipas vadinamas padegėju. Ne veltui, mat tai žmogus, kuris sugeba įžiebti ugnį – idėjas. Problema ta, kad tos idėjos labai greitai keičiasi ir dažniausiai lieka neįgyvendintos. „Ypač pavojinga, kai padegėjas sugrįžta po atostogų arba dar blogiau – po mokymų. Tuomet jis parsiveža krūvą idėjų, kurias reikia tuoj pat įgyvendinti“, – sako R. Juraitis.

Kada toks žmogus ateis į darbą, nežino niekas. Paprastai ir pačiam padegėjui ši informacija yra iš anksto nežinoma – juk darbotvarkė, esanti jo galvoje, gali kaipmat pasikeisti. Padegėjas mėgsta, kai jo klausomasi, kai jam pritariamai linkčiojama.

„Jeigu jis ateina į organizaciją ir pastebi, kad žmonės dirba nepakeldami akių, padegėjui tampa neramu. Tuomet jis sako: „Nematau žiburėlių akyse, trūksta ugnelės – mums reikia pokyčių! Birute, Onute, Petrai – pas mane!“ Ką tai reiškia? Kad jau geriau Birutė, Onutė ir Petras su savimi pasiimtų visus įmanomus popierius, nes niekas nežino, ko padegėjas gali paklausti. O jeigu jis kažko paklaus ir negaus atsakymo, bus blogai: vadinasi, darbuotojas nepasiruošęs“, – padegėją apibūdina koučingo specialistas.

Kelmai pritraukia kelmus

Superpasekėjas – dar vienas lyderio tipas. Jį R. Juraitis lygina su katinu Leopoldu. „Superpasekėjas nori gyventi draugiškai. Žodis, kuris tokį žmogų iš karto išmuša iš pusiausvyros, yra „konfliktas“. Jis iš karto jaučiasi blogai“, – sako R. Juraitis.

Jeigu superpasekėjas tampa vadovu, jis ne vadovauja, o stebi. „Superpasekėjas žiūri, kur norėtų nueiti kolektyvas, ir sako: „Jūs apsispręskite, o aš jus nuvesiu, palydėsiu.“ Jis visuomet eina į kompromisus, nes bet koks kompromisas yra geriau už nuomonių išsiskyrimą. Susirinkimų metų kalba visi, tik ne jis. Kodėl? Todėl, kad tuo metu superpasekėjas gali pamatyti, kas ką pasakė, kas nutylėjo, kas su kuo susižvalgė. Patys geriausi jo darbuotojai – informatoriai, kurie visuomet atskleis, kokia nuotaika tvyro kolektyve, kas apskritai vyksta. Tuomet superpasekėjas gali jaustis bent šiek tiek pasiruošęs“, – sako R. Juraitis.

Toks žmogus yra geras ir empatiškas klausytojas, jam itin svarbi harmonija kolektyve. Šios savybės vertingos, tačiau tais atvejais, kai reikia priimti greitą ir konkretų sprendimą, superpasekėjas nėra tas žmogus, kuris turėtų būti už organizacijos vairo.

Paskutinysis lyderio tipas – kelmas. Pats pavadinimas pasako daug, tad R. Juraitis nelinkęs plėstis. „Jis visada kuo nors užsiėmęs, visada kažką dirba. Vis tik rezultatai lieka neaiškūs, neapibrėžti. Kelmas beveik niekuomet neprieštarauja naujoms idėjoms ar pokyčiams, nes žino – suras tūkstantį būdų, kaip pasiaiškinti, kodėl negalėjo atlikti to ar ano. Tad kam apskritai kelti audras?“ – sako R. Juraitis ir priduria, kad didžiausia problema su tokio tipo lyderiais yra ta, kad vieni kelmai pritraukia kitus kelmus.

Tobulų nebūna

Anot koučingo specialisto, geram lyderiui reikia viso pluošto savybių. Motyvacijos dirbti čia ir dabar, kuria pasižymi vienišas klajoklis. Gebėjimo generuoti idėjas – ką puikiai sugeba padegėjas. Kurti harmoningą aplinką kolektyve, kaip tai daro superpasekėjas.

Vis tik žmonių, kuriuose sutilptų aprašytų lyderių savybės ir pranyktų trūkumai, mažuma. „Todėl geriausia burti tokią komandą, kurios nariai vieni kitus papildytų ir visos reikiamos savybės būtų užtikrintos“, – pataria R. Juraitis.

Pokyčių valdymo organizacijose konsultantas ir profesionalus koučingo specialistas apie lyderystę ir lyderiavimo stilius pasakojo Šiaulių jėzuitų mokyklos bendruomenės surengtoje respublikinėje švietimo konferencijoje „Dora lyderystė. Iššūkis sau ir esančiam greta“. Konferencija, skirta jėzuitų misijos Lietuvoje 450 metų jubiliejaus paminėjimui, vyko Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje.