Kas buvo tas Merfis, kurio vardu pavadintas dėsnis?

Vienas žmogelis visą gyvenimą juodai dirba, o miršta nepalikęs jokio pėdsako. O kitam kartais užtenka vienos frazės, kad taptų įžymus ir net nemirtingas. Tokiu laimės kūdikiu reikėtų laikyti amerikietį aviacijos inžinierių Edvardą Merfį (Murphy).

1949 metais jis, turėdamas kapitono laipsnį, vadovavo tyrimui, kaip staigus stabdymas (sakykim, leidžiantis ant lėktuvnešio denio) veikia lakūnų kūnus, kokius pakitimus juose sukelia. Tai buvo prielaidos tolimesniems tyrimams – kokios lakūnų galimybės keisti situaciją kritiniais momentais, kaip tai vėliau atsiliepia lakūnų sveikatai ir pan.

Kapitonas Merfis pats sukonstravo specialų kombinezoną bandymams. Iš jo driekėsi šešiolika sensorių su laidais, kurių vienas galas buvo tvirtinamas prie bandytojo kūno, o kitas – prie atitinkamo matavimo prietaiso.

Buvo sukonstruotos ir specialios rogės. Ant jų įsitaisydavo ir būdavo pritvirtinamas bandytojas. Rogėms suteikdavo didelį greitį, o po to jas staigiai stabdydavo.

Buvo atrinkti savanoriai. Tačiau pirmąją dieną kruopštus pasirengimas tyrimams nedavė vaisiaus – prietaisai rodė, kaip sako paprasti žmonės, kažkokias nesąmones.

Kapitonas Merfis patikrino – matavimo prietaisai nebuvo sugedę.

Gal kur įplyšę laidai? Tačiau tuomet turėjo neveikti kuris nors vienas prietaisas, o ne šešiolika!

Kapitonui šovė į galvą patikrinti ar teisingai prie savanorio kūno pritaisyti sensoriai. Taip ir yra – juos pritvirtinti galima dviem būdais, iš kurių tik vienas teisingas, ir pritvirtinta būtent neteisinguoju!

Tuomet, pasikrapštęs pakaušį, jis ir ištarė lemtingąją frazę: „Jei yra du ar daugiau būdų kažką padaryti ir vienas iš jų veda į katastrofą, tai kažkas taip ir padarys“. Ši frazė nuskambėjo ir netrukus įvykusioje spaudos konferencijoje, ją paskelbę žurnalistai pavadino „Merfio dėsniu“ ir – PRASIDĖJO!

Panašiai kaip gniūžtė, risdamasi nuo kalno, tampa sniego rutuliu. Po visą JAV spaudą paplito Merfio dėsnis, daug kas suskato kurti jo „priedus“: papildomus „dėsnius“ (jie buvo pavadinami siūlytojų pavardėmis), „išimtis“, „postulatus“, „komentarus“, „teiginius“, „posakius“, „išvadas“, „principus“, „teoremas“, „taisykles“ ir t. t. Kaip galite pastebėti, humoras, šmaikštūs pastebėjimai buvo velkami į tariamai mokslinę formą.

Ta visa gyvenimiškoji išmintis, kurios skiriamasis bruožas – pesimizmas, pradėta rinkti į vieną vietą ir pavadinta „merfiologija“.
Ir dabar dar kartas nuo karto išleidžiami jos rinkiniai su senais ir naujais „dėsniais“, „principais“, „teoremomis“.

Kas lėmė tokį didelį „Merfio dėsnių“ populiarumą, sėkmę? Prielaidos šiai humoro krypčiai radosi jau prieš kelis šimtmečius. 1786 metais škotų poetas Robertas Bernsas rašė: „Geriausią planą sudarai – likimas sužaidžia savaip...“

O britų satyrikas Džeimsas Peinas maždaug prieš šimtmetį skundėsi, kad jam sumuštinis ant nešvarių grindų dažniausiai nukrenta sviestu žemyn.

Ką jau kalbėti apie korifėjus ir juos cituoti, jei jau Smetonos laikais Lietuvoje buvo paplitęs „Ubago ant kryžkelės dėsnis“: „Nors persiplėšk – ir čia atlaidai, ir čia!“

Kiek griozdiška pirminė frazė netrukus (panašiai kaip juokingi atsitikimai, virsdami anekdotais) supaprastėjo ir dabar „Merfio dėsnis“ skamba taip: „Jei tik kas nors gali nepasisekti, būtinai nepasiseks“. Kai kuriuose leidiniuose užtinkami dar ir tokie jo vertimo į lietuvių kalbą variantai: „Jei kažkas bloga gali atsitikti, tai ir atsitiks“, „Jei ką galima sugadinti, tai būtinai bus sugadinta“ ir pan.
O pats Edvardas Merfis? Jis ir toliau dirbo aviacijoje ir (ar ne likimo ironija?) – prie tokių darbų, kur reikia žiūrėti „kad kas blogo neatsitiktų“. Jis rūpinosi lakūnų, o vėliau ir astronautų skrydžių saugumu, dirbo toje srityje ir prie „Apollo“ projekto.

Apžvelgdamas Merfio gyvenimo credo, jo sūnus, irgi Edvardas, rašė: „Krintančio sumuštinio atveju tėvas nebūtų stovėjęs ir žiūrėjęs, kaip sumuštinis nukrinta medumi į grindis; jis būtų sugalvojęs būdą, kad tas sumuštinis arba nekristų, arba kristų medumi į viršų“.

Pabaigai dar keletas „merfiologijos“ perlų:

Iš visų įmanomų nemalonumų įvyks būtent tas, kuris pridarys daugiausia bėdos (Loginė išvada iš Merfio dėsnio).

Reikalai blogėja tiesiog proporcingai jų svarbai (Merfio konstanta).

Visada tenka atsisakyti to, ko nori, dėl to, ko labiau nori (štai jums ir „Ubago ant kryžkelės dėsnio“ atitikmuo!)

Woltero dėsnis: Jei turi laiko, neturi pinigų. Jei turi pinigų, neturi laiko.

Hofferio dėsnis: Kai žmonės laisvi ir gali daryti ką tik nori, jie mėgdžioja vienas kitą.

Atvykimo dėsnis: Tie, kurie gyvena arčiausiai, atvyksta vėliausiai.

O‘Brajeno pastebėjimas: Greičiausias būdas ką nors rasti – pradėti ieškoti ko nors kito.

Winfrydo kelio nurodymo dėsnis: Tikimybė paklysti yra tiesiog proporcinga žmonių, papasakojusių kaip rasti kelią, skaičiui.

Brombergo automobilių remonto dėsnis: Kad ir koks paprastas būtų gedimas, po taisymo būsi purvinas ir alyvuotas.

Viskas, kas gyvenime yra malonu, yra arba nelegalu, arba amoralu, arba didina svorį.

Tėra tik trys patikimi dalykai: pinigai, šuo ir sena moteris.

Katiniško nerimo taisyklė: Vos tik katė užmiega ant tavo kelių ir atrodo patenkinta bei miela, tau prireikia nueiti į tualetą.

Baracho taisyklė: Alkoholikas yra tas, kuris geria daugiau, negu jo gydytojas.

Kaco dėsnis: Žmonės ir tautos racionaliai elgsis tik tada, kai neturės kitos išeities.

Rudino dėsnis: Krizių metu, kai žmogus priverstas pasirinkti kaip elgtis, dauguma žmonių pasirenka patį blogiausią variantą.

Misterio Koulo aksioma: Nors gyventojų skaičius auga, išminties suma nekinta.