Kas bendro tarp gido ir medicinos seselės, arba Kodėl Šiaulius atrandame miške?

Ir juokais, ir rimtai lietuvis nuo seno myli mišką. Protėvių genai? Kasdien įsisukę į darbų sūkurį, jie atgaivą randa gamtoje. O ten ištrūkti bando vos ne kas savaitgalį – išsikepti gardų kąsnį, pakvėpuoti grynu oru ar tiesiog pabūti ramumoje. Bet kiek iš jų miške bando ką nors atrasti? Ekskursijos miške – tai akibrokštas miestui. O gal miestas prasideda miške? Kaip ir ką, kur ir kada – šiame interviu su profesionalia gide Audrone Grosiene. Beje, ar žinote, ką bendro turi gidai ir medicinos seselės?

Miestas prasideda miške

Pasak profesionalio gidės Audronės Grosienės, vietinių ekskursijų maršrutai vingiuoja po miesto centrą, istorijos kartojasi, tik ekskursijų pavadinimai keičiasi: „Bet kaip tu ką bekeisi, kaip tu ką bedarysi, vis tiek atsimuši į tuos pačius objektus, galiausiai į bažnyčią.“ Todėl gidams reikia pasukti kartais pakiemiais, pagrioviais ar į Pietinį (mikrorajoną), paieškot tarpukario istorijų ar kitokių paslapčių. O su miesto svečiais reikia labai gerai padirbėti, kad juos sudomintum, ypač tuos, iš sostinės. Mūsų miesto vizuali istorinė atkarpa labiausiai reiškiasi 100 metų, neskaitant katedros. Taigi esame Šimtmečio Šiauliai. Gal tai ir paskatino A. Grosienę patraukti už ežero, paieškoti, iš kur Šiaulių „kojos dygusios“.

Mėgstanti ieškoti ir atrasti A. Grosienė, bevaikštinėdama Talkšos ežero pakrantėmis ir šalia žaliuojančio parko takais, sumanė sukurti aktyvų alternatyvų maršrutą. O kad būtų naudingiau ir įdomiau – ekskursantus ji kviečia kartu žygiuoti su šiaurietiškomis lazdomis.

„Alternatyvi ekskursija-žygis „Šiapus ir anapus“ yra sukurta žmonėms, kad jie išeitų iš miesto šurmulio ir atrastų gamtą. Vokiečių literatūros klasikas J. V. Gėtė rašė: „Geriausios mintys į galvą ateina vaikštant.“ Vaikščiojau dvejus metus po Salduvės parką su šiaurietiškom lazdomis, visus takelius išvaikščiojau. Taip gimė mintis apie žygį-ekskursiją. Bet miškas – ne miestas. Nuo ko pradėt? Nuo Šiaulių pradžios, nes ji šiapus ir anapus ežero. Be to, esu šiaurietiško ėjimo instruktorė, tai sujungiau viską maršrute: teisingą judesį, ėjimo techniką, istorijas, paslaptingą medžių gyvenimą. „Sutikau“ ir Vingaudą Šaulį, ir grafą Zubovą, ir signatarą Steponą Kairį, ir Aldoną Pupkį. Radau didžiausią akmenį, keistai „šokantį“ medį, ir „Tylos“ zoną ir net „sporto sales“. Ekskursijų metu stebiu žmones. Iš pradžių jie ateina su nuostata, kad viską žino, o po ekskursijos jų paklausiu – tik nesakykit, kad nieko naujo nesužinojot. Neretas keliautojas prisipažįsta sužinojęs daug įdomių dalykų, nors sako, kad jie ir pravažiavę, ir praėję pro tą vietą ne kartą“, - pasakojo gidė A. Grosienė.

Sukurti maršrutą – ne vienos dienos darbas

Prieš dešimtmetį gavusi gidės pažymėjimą A. Grosienė sako, kad galbūt ji yra vienintelė iš savo grupės, kuri rašo maršrutus ir jais veda ekskursijas. „Aš jau veteranė“, - su šypsena tarsteli moteris.

O kaip gimsta maršrutai? Būsimi gidai, baigdami dailės ir architektūros programą, turi pasirinkti architektūros objektą ir jį išanalizuoti. „Pastebėjau, kad objektus jie renkasi tuos, kurie kažkaip palietė juos pačius. Ar tėviškės takai pravingiavo, ar svajonėse užsiliko, ar gyvenimo akimirka ten užfiksuota buvo… Vienas vyriškis rinkosi pasakoti apie bažnyčią iš žmonos gimtojo miestelio, kita mergina pasirinko vietą, kurioje jai įteiktas diplomas, o dar viena mergina pristatė tolimą svajonių objektą, į kurį norėtų nuvykti.

Lygiai taip ir aš sudarau ekskursijų maršrutus. Pamenu, kad pirmąjį tolimesnį maršrutą rašiau į tėviškę Krekenavą. Pavadinau jį „Aukštaičių lygumos ratu“. Bet ir antras buvo pro Krekenavą į Kėdainius – „Abipus Nevėžio“. Reikia daug skaityti, daug domėtis ir tą savo maršrutą „išblusinti“. Galbūt iš knygos, kurią perskaitei, tu panaudosi tik vieną sakinį, bet tu jausies geriau, tvirčiau ir netikėti keliautojų klausimai nebaugins. Yra toks anekdotas – eina dvi seselės daryti klizmos. Viena žino kaip, kita žino kur. Tai gidas turi žinoti ir kur, ir kaip“, - pasakojo A. Grosienė.

Paprašyta prisiminti savo pirmąją ekskursiją Šiaulių mieste, moteris pasakojo, kad jos dėstytoja Judita Stulpinaitė iš karto nuspėjo pirmojo maršruto likimą – ilgai negyvens.

„Mano pirmoji ekskursija buvo „Ką slepia Trakų gatvė. Nuo dešrų fabrikėlio iki varškės pyrago“. Išstudijavusi visą gatvę pagal senąją Šiaulių istoriją, sužinojau, kad ten veikė ir mėsinė, ir skerdykla, ir dešrų fabrikėlis, ir pirtis. O varškės pyragą kepdavo „Šiaulių duona“. Mano vadovė Judita mokė, kad neruoštume maršrutų, kurių „neparduosime“, reiškia – bus nepaklausus. Ji buvo teisi, nes maršrutas buvo tik apie vieną nepopuliarią gatvę. O ir mados tokios nebuvo kviesti savaitgaliais miestiečius į ekskursijas. Bet dabar laikai pasikeitė. Išpopuliarėjo siūlomos savaitgalio ekskursijos. Žmonės mielai renkasi į jas“, - prisiminimais dalijosi profesionali gidė.

Nauji keliai – jau ne miesto teritorijoje

Ir nors pati gidė išvaikščiojo turbūt visus Šiaulių kampelius ir pažįsta ne vieną gatvę, jos galvoje jau sukasi naujos idėjos ir maršrutai.

O naujausias net 9 kilometrų maršrutas sukasi apie Aleksandriją, kurioje visko per akis: nykstantis dvaras, laisvamanių kapinaitės, istorinių gegužinių vieta, plytinė. Gidė pasakojo, kad lankantis tose vietose apima liūdesys – Šiaulių ir Lietuvos istorijai reikšmingos vietos apleistos, mažai kas žino, kad ten vykusiose gegužinėse lankėsi prezidentai K. Grinius ir A. Smetona, Zubovai, rašytoja Žemaitė, kalbininkas J. Jablonskis ir daug kitų didžių žmonių. „Miškininkai patvarko aplinką, o kapinaičių vartai išgriuvę. Čia palaidotas Lietuvos miškininkystės pradininkas profesorius P. Matulionis, poetas V. S. Janavičius, parvežtas iš Australijos 1995 metais“, - pasakojo gidė.

Naujos ekskursijos maršrutas jau išbandytas: „Buvo labai šalta pavasario diena, mažai žmonių žygiavo, bet jie sakė, kad patiko. Aplankyti paminėtas vietas galima ir be gido, bet su gidu juk įdomiau“, - baigdama pokalbį džiaugėsi A. Grosienė.

Vasara – geriausias laikas iš naujo atrasti savo miestą ir jį parodyti svečiams. Nesvarbu, kad Šiaulių miesto gatvės išraustos – miestas tvarkosi. Miško keliai žygiams pasiruošę.

1. Geriausia vieta pasimatymui: Pasimatyti kviesčiau ten, kur galima pasivaikščioti, kur daugiau gamtos, mažiau miesto šurmulio.
2. Patinka tie barai, kur galiu užsukti su augintiniu Arčiu. „Cask“ ir „Čin čin“.
3. Geriausia vieta pasitikti saulę: Saulė gražiai pateka anapus ežero. Yra tokia vieta prie Šimšos upeliuko – „Tylos zona“, va ten.
4. Kada paskutinį kartą lankėtės:

Teatre – Vilniaus City Opera spektaklyje „Faustas“ vasario mėn.

Muziejuje – parašiau maršrutą „Į svečius pas prezidentą A. Smetoną“. Su grupe svečiavomės gegužio mėn. Užugiryje, prezidento rezidencijoje.

Koncerte – choro „Bel Canto“ koncerte gruodžio mėn.

1. Šiaulių pasididžiavimas: šventės „Ant rubežiaus“ ir „Saulės žiedas“.
2. Skaniausia Šiauliuose: namie gamintas maistas.
3. Aktyvūs šiauliečiai renkasi: pagal savo asmeninį aktyvumo interesą.

Šiaulių turizmo informacijos centro inf.