„Kartais net užmigti iš to džiaugsmo negaliu“

„Tik daug apie mane neprirašykite“, – kuklinasi Kairiuose gyvenanti Ona Glazauskienė. Prieštarauju: juk namuose ji saugo pačios sudarytą gimtojo Mumaičių kaimo metraštį ir rankomis siuva tautinius rūbus, kuriais puošia ne tik šeimos narius, draugus, bet ir Kairių pagrindinės mokyklos mokinius. „Aš myliu žmones. Jeigu galiu jiems ką nors gero padaryti, taip šilta, taip džiugu širdyje pasidaro. Kartais net užmigti iš to džiaugsmo negaliu“, – šypsosi Ona.

Eilėraštį dedikavo gimtajam kaimui

Į Kairius O. Glazauskienė atsikraustė po vyro mirties ir įsidarbino priešais namus stovinčioje mokykloje. Anksčiau Ona gyveno Mumaičių kaime. „Ten gimiau, augau, bet dabar iš kaimo nieko nebeliko. Tik kelios trobos...“ – sako ji.

Užtat daug liko Onos atmintyje ir segtuve, kuris yra savotiškas Mumaičių metraštis. Segtuvą ji padarė pati: surinko buvusių kaimo gyventojų nuotraukas, aprašė žmonių likimus, o tuo pačiu ir kaimo istoriją. O. Glazauskienė netgi yra nupiešusi detalų Mumaičių planą ir dedikavusi kaimui eilėraščių. „Mumaičių kaimeli, Mumaičių / Švelnus rūpestėli širdy / Kvieti tu mane, kad ateičiau / Paguosti tave liudesy“, – padeklamuoja vieną jų.

Gimtojo kaimo, pasak Onos, būta didelio, o vietinių gyventojų – draugiškų. Tad nenuostabu, kad 1988 m., suorganizavus pirmąjį mumaitiškių susibūrimą, jų susirinko ne vienas ir ne du. „Su Lietuvos vėliava žygiavome iš bažnyčios, ant seno kaštono, augusio netoli mano kiemo, pritvirtinome lentelę, kad čia – Mumaičių kaimas. Tik vėliau ji kažkur pradingo“, – prisimena Ona, viena pagrindinių sambūrio iniciatorių.

Buvusių kaimo gyventojų susitikimai vykdavo reguliariai, tačiau 2001-aisiais nutrūko. „2001 m. išvykau į užsienį. Reiktų mums vėl susirinkti – gal kitąmet? Nedaug tikrų mumaitiškių ir bėra – gal 6, gal 8. Bet atvažiuoja jų vaikai, anūkai“, – sako Ona. Būtent dėl jaunosios kartos ji ir veda metraštį – nori, kad jaunimas žinotų, kur įsišakniję kiekvieno jų istorija.

Svetimas kraštas nesuviliojo

Kuomet Ona kalba apie Mumaičių kaimą, jos balse girdėti nostalgija. O štai metai, praleisti užsienyje, kelia šiek tiek kitokius prisiminimus. Į Angliją
O. Glazauskienė išvyko padėti ten gyvenusiam sūnui ir marčiai. Jiedu susilaukė sūnaus – auklės vaidmuo atiteko močiutei. „Oj, kaip man tada pailgo Lietuvos... Kiek eilėraščių prirašiau ir kaip aš laukiau tos dienos, kol galėsiu sugrįžti“, – sako ji.

Ir sugrįžo. Iš pradžių Ona, o vėliau jos sūnus su šeima. Artimieji surengė neeilines sutiktuves. Ant sienos pakabino trispalvę, prisegė Lietuvos žemėlapį ir užrašė: „Sveiki, sugrįžę namo!“

Sutiktuvininkus Ona papuošė savo siūtais tautinių rūbų akcentais, pati irgi apsirėdė tautiniu kostiumu. Sutiktuvėse buvo ir duona su druska – Ona sako, kad ne vienas šventės dalyvis išspaudė ašarą.

Į Lietuvą sugrįžęs sūnus su šeima įsikūrė Šiauliuose. Kitas sūnus gyvena Kairiuose kartu su Ona. „Nors po vienu stogu, labai gerai visi sugyvename. Su marčiuke nesipykstame – rūpestinga ji, darbšti“, – džiaugiasi pašnekovė.

Tautinis kostiumas – dovanų

Darbšti ir Ona. Iš mažučio, bet jaukaus savo kambarėlio atneša parodyti pačios siūtas tautines karūnėles, prijuostes, liemenes, sijonus ir palaidinukes. Tautinius kostiumus Ona, visų pirma, pasiuvo savo ir dvynės sesers anūkėms.

Yra jų padovanojusi ir, rodytųsi, visiškai svetimiems žmonėms: Kairių pagrindinės mokyklos, kurioje dirbo, mokiniams, Kairių seniūno pavaduotojai Almai Macijauskienei. „Dalyvaudavau įvairiuose renginiuose ir pastebėjau, kad visi su tautiniais rūbais, o Almutė ne. Pasakiau, kad pasiūsiu jai tautinį kostiumą. Kai atnešiau gatavą, ji pradėjo juoktis – negalėjo patikėti, kad iš tikrųjų pasiuvau“, – prisimena Ona.

Už gerus darbus pinigų ji neima. Klausiu: kaip gi bus, jeigu po šio straipsnio prie durų išsirikiuos nemokamų tautinių rūbų užsisakyti norinčiųjų eilė? Ona numoja ranka: kad ir kaip norėtų, visų aprengti negalėtų. Amžius – kitais metais O. Glazauskienė minės 75-ąjį jubiliejų.

„Singer“ ir „Zinger“

Savo tautinį kostiumą Ona ne pasisiuvo, bet taip pat gavo dovanų. „Tuo metu dirbau siuvėja senelių globos namuose. Susipažinau su tokia moteryte, kuri atidavė man savo tautinius rūbus. Ji manimi pasitikėjo. Žinojo, kad nešiosiu ir saugosiu“, – sako pašnekovė.

Beje, svajoti apie nuosavą tautinį kostiumą O. Glazauskienė pradėjo sulig ta diena, kai pirmą kartą juo pasipuošė. Buvo tuomet 16 metų ir, apsirengusi skolintą tautinį kostiumą, dalyvavo mamos sesers vestuvėse. „Tais laikais buvo priprasta, kad pamergės vilki tautinius rūbus, o nuotaka – vestuvinę suknelę“, – paaiškina mumaitiškė.

16-ieji gyvenimo metai įsiminė ir dar dėl vienos priežasties: tėvas Onai padovanojo siuvimo mašiną, kurią ji iki šiol turi. Tiesa, vaikai mašiną buvo netyčia išmetę, bet Ona ją parsinešė ir dabar laiko savo kambaryje, užklojusi linine, mamos austa staltiese. „Mašina mano „Singer“. Jeigu būtų „Zinger“, gal kas jau būtų nupirkęs“, – nusijuokia. Sūnūs mamai siūlė nupirkti naują siuvimo mašina, bet Ona atsisakė. „Nežinia, kiek manęs čia dar bus“, – teatsakė.

Mumaitiškės siūti tautiniai kostiumai – stilizuoti. Juose yra tradiciniams drabužiams nebūdingų spalvų – kad ir ryškiai oranžinių. Mėgsta Ona ir blizgius audinius. „Autentiškas neautentiškas – tam didelės reikšmės neteikiu. Leidžiu žmogui pačiam pasirinkti, kokių spalvų, kirpimo jis nori“, – prisipažįsta ji.

Kokiam kraštui priklauso jai dovanotas tautinis kostiumas, O. Glazauskienė nežino. Spėja, kad greičiausiai bus dzūkiškas – prijuostė kažkuo panaši. Šiuo tautiniu rūbu Ona puošiasi tik išskirtinėmis progomis. Mieliausia jai – Mindaugo karūnavimo dienos šventė, kuomet giedamas Lietuvos himnas. Būryje žmonių, pasipuošusi tautiniu kostiumu, jį visuomet gieda ir Ona. „Esu patriotė – myliu Dievą ir Tėvynę“, – pokalbį užbaigia ji.