„Kartais mano receptai gimsta tiesiog atidarius šaldytuvą“

Septyniolikmečio Mantvydo Riškaus virtuvėje šįvakar garuos antienos ir namuose gamintų ramen makaronų sriuba. Neeilinius patiekalus moksleiviui ruošia ne mama ar tėtis – savo šeimos narius jais stebina pats Mantvydas. Kuršėnuose gyvenantis jaunuolis ne per seniausiai buvo atrinktas dalyvauti laidoje „Svajonių šefas“ ir netgi pateko į finalą, kuriame varžėsi dėl Baltijos šalių svajonių šefo titulo.

„Norėčiau, kad Kuršėnuose būtų šviežios žuvies“

– Dėl minėtojo titulo kovojote trise: tu, Latvijos atstovė Monta Meiere ir estė Helene Pihl, kuri ir tapo nugalėtoja. Nenusiminei, nenusivylei?

– Dalyvaudamas finale, iškėliau sau užduotį: pasirodyti geriausiai, kaip tik galiu. Manau, kad tą užduotį įvykdžiau – buvau patenkintas savo patiekalu. Gal tik pagailėjau druskos, todėl skoniui pritrūko išraiškingumo. Bet vien tai, kad patekau į šią laidą ir į finalą, man buvo didžiulis pasiekimas, o patirtis ir nauji draugai svarbiau už laimėjimą.

– Finalas ir buvo tas momentas, labiausiai įsiminęs, dalyvaujant „Svajonių šefo“ projekte?

– Tiesą sakant, labiausiai įstrigo pati atranka. Kai vienas mano draugas pasiūlė dalyvauti projekte, pasakiau, kad nors tai ir beprotiška, bet pabandysiu. Iki tol nelabai mėgau išeiti iš savo komforto zonos. O dabar suprantu, kad tai daryti reikia, nes tik taip gali patirti kažką įdomaus. Atrankos dieną kėliausi labai anksti, gal penktą valandą ryto, nes devintą jau reikėjo būti Vilniuje. Gaminti pasirinkau vieno kąsnio lašišos užkandėles – tai buvo saugus, bet užtikrintas variantas, kuris, žinojau, tikrai pavyks. Nepaisant to, buvo daug streso, įtampos.

– Tarp dvylikos projekto dalyvių buvo ir vaikinų, ir merginų. Kaip manai, kulinarija – vyriška ar moteriška sritis?

– Ir vyriška, ir moteriška. Ir tikrai nelengva. Kelias savaites stažavausi Vilniuje, bistro tipo restorane „Džiaugsmas“, kuris šių metų geriausių Lietuvos restoranų sąraše užėmė antrąją vietą. Virtuvėje tekdavo išstovėti nuo vienuoliktos ryto iki vienuoliktos vakaro, dar tas karštis... Tikrai ne kiekvienas gali tai ištverti. Bet man labai patiko. Įsitikinau, kad savo ateitį siesiu su kulinarija – norėčiau studijuoti Ispanijoje, Prancūzijoje, galbūt Jungtinėse Amerikos Valstijose.

– Net pavydu – toli gražu ne visi tavo metų jaunuoliai žino, ką nori veikti. Kaip kulinarija apskritai atsirado tavo gyvenime?

– Mačiau, kaip gamina mano mama ir auklė. Gaminti mane iš dalies paskatino ir mano dėdė Entonis (Anthony) iš Malaizijos. Kai jis su šeima atvykdavo į Lietuvą, visuomet organizuodavo pasibuvimus ir ta proga ruošdavo azijietiškus patiekalus, o aš jam šiek tiek padėdavau. Iš dėdės nemažai sužinojau apie azijietišką virtuvę, jis man padovanojo kelias kulinarines knygas. Vėliau su draugu pradėjome kepti picas, duoneles. Nė nepajutau, kaip „įklimpau“ į maisto gaminimą (šypsosi).

Man patinka sukurti kažką iš nieko. Patinka mėgautis tuo maistu, kurį pagaminu. Patinka matyti, kaip juo mėgaujasi kiti (šypsosi). Be to, mažame miestelyje nėra daug veiklos. Buvimas virtuvėje man tos veiklos suteikia.

– Ko pasigendi to mažo miestelio, t. y. Kuršėnų, parduotuvių lentynose?

– Labai norėčiau, kad Kuršėnuose būtų šviežios žuvies. Dabar jos tėra tik vienoje parduotuvėje ir tai ne visuomet kokybiškos... Pasvajoju ir apie jūros gėrybes.

„Man patinka gaminti su muzika“

– Gamindamas orientuojiesi į sveiką mitybą?

– Orientuodavausi anksčiau, nes, tiesą sakant, buvau apkūnesnis. Tada atsirado problemų dėl nugaros, todėl pradėjau prisižiūrėti, sportuoti, sveikiau maitintis. Dabar, kai viskas susitvarkė, į maistą žiūriu laisviau. Man svarbiausia, kad įgyčiau žinių, praktikos. Iš kitos pusės, gamindamas stengiuosi naudoti kuo mažiau pirktinių produktų – net ir majonezą darau pats. Patiekalai išeina sveikesni, gal ir kalorijų, juos ruošdamas, išdeginu daugiau (šypsosi).

– Kas dažniausiai šeimininkauja tavo namų virtuvėje?

– Aš aš (šypsosi). Man labai patinka sukiotis virtuvėje, norisi kiekvieną dieną gaminti skirtingai ir įdomiai. Kitaip juk netobulėsi. Bet tėvai kartais paprašo pagaminti ką nors paprastesnio – pavyzdžiui, košės. Išverdu.

Su šeima pradedu valgyti ne iš karto – patiekalą dar turiu nufotografuoti. Socialiniuose tinkluose stebiu tam tikrus žmones, kurie manyje išugdė patiekalo pateikimo estetiką. Dėlioju, kaip akiai atrodo gražiau, panaudoju šviesos reflektorius, kuriuos pats pasidariau iš kepimo popieriaus, kartono ir folijos. Dažniausiai užtrunku 3–5 minutes, kol nufotografuoju.

– Smalsu: ką gaminai vakar ir ką gaminsi šiandien?

– Tiesą pasakius, šiandien gaminsiu beveik tą patį, ką ir vakar – sriubą su azijietišku sultiniu, antienos ketvirčiais (vakar buvo krūtinėlė) ir naminiais ramen makaronais. Juos darau
pats – turiu specialią mašiną, ją gimtadienio proga padovanojo tėtis. Taip suplanavau, nes rytdienai reikia iškepti pyragą. Jį pardavinėsiu mokykloje, o visi sukaupti pinigai atiteks labdarai.

– Mokyklos valgykloje apsilankai?

– Ne, bet ne todėl, kad man ten nepatiktų. Tiesiog neturiu laiko. Dažniausiai įsidedu ko nors užkąsti. Pavyzdžiui, šiandien įsidėjau duonos ir lašinių. Labai skanu!

– Kaip tavo pomėgį priima bendramoksliai?

– Man atrodo, kad tie, kurie žino, palaiko. Dažnai ir pajuokauja. Pavyzdžiui, kad nori būti mano draugai, nes tuomet labai skaniai valgytų (šypsosi).

– Koks tavo pagrindinis patarimas kulinarijos entuziastams?

– Reikia būti laisviems, drąsiems, nesuakmenėti ir neišsigąsti. Jeigu nėra kokio nors produkto, žiūrėti kūrybingai, stengtis jį pakeisti kitu ir neužstrigti ties receptu. Kuo dažniau taip gaminsite, tuo daugiau laisvės įgysite virtuvėje, labiau savimi pasitikėsite. Aš pats receptų anksčiau ieškodavau internete, bet dabar nebijau improvizuoti – kartais mano receptai gimsta tiesiog atidarius šaldytuvą.

– Gamindamas turi kokių nors ritualų?

– Man patinka gaminti su muzika. Taip pat negalėčiau gaminti be aštraus peilio, nes virtuvėje mėgstu greitį. Visai neseniai išsirinkau Damasko plieno 32 sluoksnių peilį. Labai juo džiaugiuosi.