Karščiavimas – ne liga

Susirgus įprasta kūno temperatūra pakyla. Ypač ji padidėja atėjus vakarui. Vieni iškart skuba kviestis greitosios medicinos pagalbos ekipažą, kiti užsiima savigyda – skuba į vaistinę pirkti temperatūrą malšinančių vaistų ar net antibiotikų. Kaip galime padėti sau pakilus temperatūrai, kalbamės su greitosios medicinos pagalbos felčere Jurgita Jurgaitiene.

Karščiavimas – normali gynybinė reakcija

Vos tik pakilus temperatūrai, jokiu būdu nesistenkite „numušti“ jos iki „normalios“. Nei suaugusiojo, nei vaiko kūno temperatūra niekada nebūna pastovi. Kūno temperatūra 0,8–1,2 °C svyruoja pagal paros metą, judėjimą, aplinkos temperatūrą, aprangą ir kt. Žemiausia kūno temperatūra būna, kai sulėtėja medžiagų apykaita, t. y.
2–4 val. nakties bei apie 6 val. ryto, o aukščiausia:
18–22 val. vakaro, taip pat po valgio ar daugiau pajudėjus.

Prisiminkite, kad karščiavimas – tai organizmo gynybinė funkcija. Taip jau gamtos sudėliota, kad žmogaus organizmas tuoj pat pastebi nepageidaujamus svečius – bakterijas arba virusus ir nedelsdamas pajungia į darbą stiprų ir gerai organizuotą imuninio atsako mechanizmą: aktyvuoja vadinamas „karines pajėgas“, t. y. apsaugines ląsteles: makrofagus, leukocitus ir limfocitus. Be to, organizme nedelsiant išauga apsauginių antikūnų, baltymų ir interferono kiekis, kurių tiesioginė paskirtis – kovoti su atėjūnais.

Žmogaus apsauginė organizmo jėga – interferonas – geriausiai susidaro esant 39–39,5 °C.
Specialus baltymas interferonas neutralizuoja virusus. Interferono kiekis tiesiogiai yra susijęs su kūno temperatūra: kuo ji aukštesnė, tuo daugiau interferono. Maksimalus jo kiekis pasiekiamas antrą, trečią temperatūros pakilimo dieną, todėl daugelis peršalimo ligų sėkmingai baigiasi būtent trečiąją dieną.

Jeigu retai sergantis žmogus sukarščiuoja iki 39–40,5 °C,gaminasi antikūnai. Taip organizmas tarsi švarinasi, sveiksta. Todėl geriau pakentėti ir temperatūros nemažinti. Jei karščiavimas nedidelis, iki 38 °C ir daugiau temperatūra nekyla, nereikėtų gerti jokių temperatūrą mažinančių vaistų.

Kita vertus, „nemušti“ temperatūros pravartu ir todėl, kad ji yra tikras infekcijos liudininkas. Yra temperatūra, vadinasi, infekcija gyva ir sveika. Panaikinsime temperatūrą, pražiopsosime ir pačią infekciją su jos komplikacijomis.

Kai peršalimas yra virusinio pobūdžio, aukšta temperatūra yra geras ženklas. Jei virusas pateko į organizmą ir ten vyraujanti temperatūra yra 35–36 °C laipsniai, tuomet jam tokia aplinka yra komfortiška dauginimuisi. Kai temperatūra pakyla iki 38 °C ir šiek tiek daugiau, dauginimosi procesas baigiasi, o esant 39 °C laipsnių temperatūrai virusas žūva.

Kiekvienas organizmas individualiai reaguoja į pakilusią temperatūrą. Vieni žmonės gali būti pakankamai judrūs ir darbingi temperatūrai pakilus iki 39 °C, o kiti negali pasikelti iš lovos esant 37,5 °C laipsniams.

Reikėtų nepamiršti, kad temperatūros skirtumas priklauso nuo to, kokiu būdu ją matuojame: pažastyje, burnoje ar išeinamojoje angoje – rodmenys gali skirtis. Matuojant temperatūrą burnoje, ji paprastai būna 0,5 °C mažesnė nei matuojant tiesiojoje žarnoje ir 0,5 °C didesnė nei matuojant pažastyje.

Angliškai kalbančiose šalyse vyrauja paprotys matuoti temperatūrą burnoje. Reikėtų žinoti, kad tokiu būdu negalima matuoti temperatūros vaikams iki 4–5 metų amžiaus bei sergantiesiems psichinėmis ligomis. Lietuviams įprasta temperatūrą matuoti pažastyje.

Nevartoję temperatūrą mažinančių vaistų po ligos nejausite silpnumo (ką neretai patiriame geriant temperatūrą malšinančių vaistų tris kartus per dieną), nuovargio.

Du reikalavimai, kuriuos būtina išpildyti

Pirmas dalykas, kurį sukilus temperatūrai būtina padaryti – maksimaliai išlaisvinti karščiuojantį žmogų iš drabužių, nukloti nuo sergančiojo visas antklodes ir visus pledus. Taip organizmas sparčiau į aplinką atiduos sukauptą karšį. Taip pat ne ką mažiau svarbu dažnai vėdinti patalpas.

Karščiuojantis organizmas daug skysčių išgarina per odą, jų netenkama kvėpuojant ir kt., todėl prarastą skysčių kiekį būtina atgauti. Jei pakilus temperatūrai negersite pakankamai skysčių, prasidės organizmo dehidratacija, tuomet savijauta dar labiau pablogės. „Paklausus ligonio, kada paskutinį kartą gėrė skysčių, neretai išgirstu pauzę, kurios metu bandoma prisiminti, kada iš tikrųjų jis gėrė vandens ar arbatos“, – pasakoja felčerė, primindama, jog praktiškai gerti reikia nuolat su nedidelėmis pertraukomis ir pakankamai daug, tol, kol pasveiksite. Sirgdami rinkitės ne kavą, o liepžiedžių arba aviečių lapų arbatą su medumi. Avietės, juodieji serbentai, spanguolės, bruknės, liepų žiedai, medus sustiprina prakaito išsiskyrimą ir tuo pačiu slopina karščiavimą bei drebulį. Kartu su jais į organizmą patenka vitaminai – mineralai, tikrai reikalingi šiomis sunkiomis minutėmis. Paprasta, jūsų mėgiama arbata – taip pat vaistas: joje daug tiamino, kuris stimuliuoja imunitetą.

Vietoj vaistų rinkitės vaisius ir daržoves

Ne veltui sakoma, kad miegas gydo visas ligas, todėl daugiau laiko praleiskite miegodami arba tiesiog ilsėdamiesi. Ypač kai liga sparčiai progresuoja, tuomet išvengti lovos režimo gali ir nepavykti, nes aukštai pakilusi temperatūra sukelia bendrą organizmo silpnumą bei negalavimą.

Esant aukštai temperatūrai, lydimai galvos skausmo bei raumenų spazmų, užmigti nėra paprasta. Tokiu atveju galima ją sumažinti vaisių ir daržovių pagalba. Itin veiksmingai pasitarnauja citrinos. Jų sulčių galima išspausti į vandenį: 1 valg. šaukštas 1 stiklinei vandens, galima įdėti ir medaus. Šis gėrimas itin veiksmingas – savijauta pagerės jau po 30 min.

Efektyvu suvalgyti greipfrutą, kelis apelsinus ar nedidelę citriną – karščiuojantis organizmas, staiga gavęs tikrą vitamino C bombą, suskubs stimuliuoti interferono gamybą. Šiam tikslui tinka ir šermukšnio, spanguolių, putino uogos.

Karščiuojant padeda ir rauginto kopūsto lapas. Jį reiktų pridėti prie riešo – ten, kur plaka pulsas.

Nepamirškite morkų – sutarkuokite jas smulkia tarka ir išspauskite sultis. Gerkite pašildytas kas pusvalandį.

Nepelnytai pamiršti vandens kompresai

Žiūrėdami anksčiau kurtus filmus ar skaitydami praeito laikmečio knygas, neretai susiduriame su šių laikų žmonėms primirštu epizodu, kaip karščiuojančiam žmogui temperatūra mažinama dedant vandens kompresą ant kaktos.

Tais laikais, anot felčerės, tai buvo įprasta pagalbos priemonė aukštos temperatūros simptomams palengvinti. Beje, temperatūrą mažinantį kompresą galima uždėti ne tik ant kaktos, bet ir pažastų bei kirkšnių srityse. Taip pat kūną vėsinti efektyvu pridedant kompresus prie kaklo šoninių dalių, alkūnių linkių, pakinklių, kur į kūno paviršių išeina stambios kraujagyslės.