Kariuomenėje dirbanti prieniškė Edita: „Pasirodo, galiu daugiau, nei pati įsivaizduoju“

Prieš penkerius metus, Lietuvoje grąžinus šauktinių kariuomenę ir devynių mėnesių privalomąją karo tarnybą, į kariuomenę vėl buvo pašaukta tūkstančiai vaikinų. Dar vėliau nedrąsiai pradėta diskutuoti ir apie merginų šaukimą. Šia tema nuomonių būta visokių: vieni nori lygybės, kiti teigia, jog kariuomenėje moterims – ne vieta. Nepaisant to, vis daugiau merginų bei moterų, pamindamos visus įsišaknijusius stereotipus, renkasi tarnauti Tėvynei. Viena iš jų – iš Prienų rajono kilusi Edita Drūlytė.

Kadaise Editai teko paragauti ir emigranto duonos, grįžusi į Lietuvą, ji dirbo apskaitininke, vėliau – transporto vadybininke, tačiau šiltą ir jaukų ofisą jauna moteris nusprendė iškeisti į poligoną, o taip mėgstamas sukneles – į kariškės uniformą. Ir kaip pati teigia, šioje srityje ji jaučiasi geriausiai.

– Edita, atlikti karo tarnybą nusprendėte kiek vėliau nei dauguma Jūsų bendraminčių: kokia veikla užsiėmėte prieš priimant šį sprendimą?
– Karo tarnybą pradėjau 32-ejų metų, o po mėnesio čia sutikau savo 33-ąjį gimtadienį. Iki tol 7-erius metus gyvenau užsienyje, buvau sukūrusi šeimą. Nesusiklosčius šeiminiam gyvenimui, grįžau į Lietuvą, kurioje metus dirbau transporto įmonėje apskaitininke, vėliau dar pusę metų transporto vadybininke vienoje Amerikos įmonėje. Dirbdama ir turėdama išties neblogas pareigas bei pajamas, giliai širdyje jaučiau, kad einu ne ta linkme ir kad nesijaučiu gerai. Visi pasirinkti darbai neteikė tokio džiaugsmo ir pasitenkinimo, kokį pajutau tarnaudama kariuomenėje.
– Kaip apskritai kilo mintis tarnauti Tėvynei?
– Nuo pat jaunystės svajojau būti naudinga visuomenei ir prisidėti prie Lietuvos saugumo, tvarkos bei pagalbos kitiems. Baigusi vidurinę planavau stoti į Lietuvos policiją, tačiau koją pakišo medicininė patikra, tad šios idėjos taip ir neįgyvendinau. Vėliau gyvenimas pasisuko kita linkme – išvykau į užsienį, sukūriau šeimą. Grįžusi į Lietuvą vis bandžiau atrasti save, bet sunkiai sekėsi, nes bet koks pradėtas darbas kėlė neigiamas emocijas. Vieną dieną susitikau su pažįstamu, kuris dirba karinėje sistemoje, jis mane ir padrąsino savo jėgas išbandyti kariuomenėje, atliekant savanorišką nuolatinę privalomąją karo tarnybą. Tas žmogus man daug papasakojo apie kariuomenės veiklą, tad supratau, kad visa tai norėčiau patirti pati. Visuomet maniau, kad kariuomenė – tik jauniems žmonėms, todėl labai bijojau šio pasirinkimo ir dvejojau dėl savo amžiaus. Visgi „perlipau“ per savo baimes ir išdrįsau save išbandyti šioje srityje. Minėtam žmogui esu labai dėkinga už tai, kad tikėjo ir palaikė mane visą tarnybos laiką.
– Ar visuomet buvote patriotiška mergina, o galbūt meilė ir pagarba Lietuvai atsirado būtent po karo tarnybos?
– Kiek save pamenu, visada buvau patriotiška. Išvykusi gyventi į užsienį nuo pat pirmų gyvenimo dienų ten supratau, kad užsienis, kaip sakoma, ne man, ir kad nenoriu išsižadėti savo šaknų. Lietuvos žemė, jos kalba mane traukė visą laiką. Nors tuomet gyvenau toli nuo Lietuvos, visuomet žinojau ir svajojau, kad grįšiu į Tėvynę ir tolimesnę gyvenimo ateitį siesiu tik su Lietuva. Labai vertinu savo šalį, kalbą, kultūrą, papročius, todėl esu labai laiminga, kad gimiau ir gyvenu tokioje gražioje šalyje. Išties labai nemalonu ir liūdna, kai žmonės, išvykę svetur, išsižada ir savo šaknų. Žinoma, kiekvienas turime teisę rinktis: gerbti ir mylėti savo gimtąjį kraštą ar ne.
– Koks Jūsų nuomone, turėtų būti „tikras“ Lietuvos pilietis?
– Tikras Lietuvos pilietis myli, vertina ir priima savo valstybę tokią, kokia ji yra. Vertina gamtos grožį, kalbą, kultūrą, laikosi papročių bei tradicijų, net ir užklupus sunkumams, bando išlaikyti meilę savo šaliai, didžiuojasi, kad gimė būtent Lietuvoje.
– Savanorišką nuolatinę privalomąją karo tarnybą atlikote J. Vitkaus inžinerijos batalione: kodėl pasirinkote būtent šį batalioną, ir kuo jis skiriasi nuo kitų dalinių?
– Sausio mėnesį, nuėjusi į Karo prievolės centrą užsirašyti į nuolatinę privalomąją karo tarnybą, turėjau du pasirinkimus: tarnybą atlikti Alytuje arba Marijampolėje. Apie Kauną net nesvarsčiau, nes esu girdėjusi nepagrįstų kalbų, neva, Kaune merginoms tarnauti yra sunkiau nei kituose daliniuose. Vis dėlto iš savo patirties galiu drąsiai teigti, jog visai nesvarbu, ar tu esi mergina, ar vaikinas – visiems tarnyba vienoda. Kadangi šaukimai į mano pasirinktus batalionus vyko tik antroje metų pusėje, o tapti savanore norėjau kuo greičiau, nusprendžiau neklausyti minėtų kalbų bei pareiškiau norą tarnybą atlikti J. Vitkaus inžinerijos batalione. O kovo 25 d. trims mėnesiams išvykau į Ruklą, kur atlikau bazinį kursą.
Baigus tarnybą Juozo Vitkaus inžinerijos batalione, nekilo nei menkiausios abejonės, kad pasirinkau netinkamai. Čia įgavau nemažai žinių ir patirties bei turėjau galimybę „paragauti“ ne tik pėstininko, bet ir inžinieriaus „duonos“. Kartais svarstau: ar tarnaudama kitame batalione būčiau išmokusi ir pamačiusi tiek daug įdomių dalykų, kuriuos atlieka inžinieriai?.. Man didelė garbė ir pasididžiavimas, kad teko atlikti tarnybą būtent šiame batalione.

– Papasakokite, su kokiais lūkesčiais atvykote į tarnybos vietą, ir koks buvo pirmasis įspūdis.
– Vykdama į tarnybos vietą buvau nusiteikusi, kad bus nelengva ir fiziškai, ir emociškai. Pirma diena Mokomajame pulke Rukloje atrodė siaubinga. Sudėtingiausia buvo persinešti visą reikiamą amuniciją į savo gyvenamąsias patalpas. Kuprinės buvo sunkios, o aš buvau nepratusi nešioti tokių svorių, be to, ir fiziškai nebuvau stipri. Visur viską reikėjo atlikti greitai ir laiku, visur buvo drausmė, viskas sustyguota, tad negalėjome niekur vėluoti. Pirma diena atrodė kaip baisiausia diena gyvenime… Tada labai norėjau važiuoti namo, dabar, viską prisiminus, ima juokas.
Po 3 mėnesių tarnybos Rukloje atėjo laikas vykti į Inžinerijos batalioną. Viskas buvo paprasčiau, nes jau žinojau tvarką, kas laukia ir kas bus. Neramino tik tai, kad buvome pripratę prie vienų vadų, jų tvarkos ir pan., o čia – šiokia tokia nežinomybė: kokie bus vadai, su kokiais žmonėmis gyvensime ir pan. Dabar savo tarnybą ir tai, kas pradžioje gąsdino bei neramino, prisimenu su didele nostalgija ir ilgesiu, nes per tuos metus sutikau ir susipažinau su daugeliu ir išties įdomių žmonių.
– Taigi lūkesčiai atitiko realybę?
– Eidama tarnauti tikėjausi griežtos tvarkos, disciplinos, pastovios dienotvarkės bei drausmės, todėl galiu drąsiai teigti, jog lūkesčiai atitiko realybę.
– Ne paslaptis, jog kariuomenėje egzistuoja griežta tvarka: kaip pasikeitė Jūsų kasdienė rutina?
– Kasdienė rutina pasikeitė kardinaliai. Tarnyboje buvo viskas sustyguota ir vykdoma pagal tam tikrą dienotvarkę. Negalėdavome veikti bet ką ir bet kada. Kiekvieną rytą keldavomės 6 val. ir eidavome į rytinę mankštą. Vėliau turėdavome pusę valandos iki pusryčių pasiruošti savo darbo dienai: pasikloti lovas, susitvarkyti gyvenamąsias patalpas bei pasiruošti patiems, kad atrodytume, kaip tikri kariai. Iš pradžių nieko nespėdavome, būdavo sunku, tačiau po keleto mėnesių išmokome viską atlikti laiku ir tinkamai. Po pusryčių vykdavo rytiniai patikrinimai, o po jų – paskaitos bei užsiėmimai. Vakarais (po vakarienės) atlikdavome įvairius darbus, kurių nespėdavome padaryti per dieną, tvarkydavome savo gyvenamąsias patalpas. Laisvu laiku mokiausi, skaičiau knygas, daug sportavau. 21 valandą vykdavo vakariniai patikrinimai ir vėliavos nuleidimas, o 22 val. turėdavome visi būti lovose ir ilsėtis.
– Ar nebuvo momentų, kai norėjote viską mesti?
– Minčių, jog noriu mesti tarnybą, ar abejonių, kad pasirinkau netinkamai – tikrai nebuvo. Tiesa, kartais trūkdavo privatumo, norėdavosi pabūti vienai, viską apmąstyti ar nusiraminti po sunkios dienos, kokių nors nesėkmingų momentų. Buvo akimirkų, kai norėdavosi įlįsti į kokį kampelį ir pabūti su savimi, tačiau tai padaryti buvo sudėtinga. Todėl dažniausiai atsipalaiduodavau skaitydama knygas ar sportuodama. Kartais, grįžus namo, norėdavosi užsidaryti vienai, atsiriboti nuo visų ir pailsėti nuo žmonių bei bendravimo, bet tokie momentai būdavo labai reti.
– Beje, ar yra tokia galimybė pasitraukti, jeigu supranti, kad tai ne tau?
– Asmeniškai man to nebuvo. Nuo pat pirmų tarnybos dienų stengiausi pasiimti viską, kas tik įmanoma. Į tarnybą žiūrėjau pozityviai ir su dideliu užsidegimu bei noru. Visai neseniai, bendraudama su vienu kolega, sužinojau, kad buvau vadinama „motyvatoriumi trys tūkstančiai“. Visuomet stengdavausi palaikyti ir padrąsinti tarnybos kolegas, būrio draugus. Tikrai ne iš vieno teko girdėti, kad tarnyba ne jiems ir kad savo nuomonę pakeitė. Manau, kad kiekvienas turime teisę rinktis tai, ko norime, jei nepabandysime, tai niekuomet ir nesužinosime, ar tai skirta mums, ar ne. Todėl galimybė rinktis tikrai yra.
– Karo tarnybą baigėte su paaukštinimu: už kokius nuopelnus suteikiamas paaukštinimas, ir ką Jums tai reiškia?
– Taip, tarnybą baigiau su kariniu paaukštinimu. Man šis įvertinimas yra labai svarbus ir reikšmingas. Eidama į nuolatinę privalomąją karo tarnybą, svajojau ir labai tikėjausi ją baigti su įvertinimu. Už ką buvau įvertinta? Į šį klausimą tikriausiai geriausiai galėtų atsakyti mano vadai. Manau, kad buvau įvertinta už savo darbus ir pastangas, nes labai stengiausi. Dar būdama Rukloje gavau padėką už gerus mokymosi rezultatus, parodytą iniciatyvą ir aukštą motyvaciją bei sėkmingai ir sumaniai įvykdytas užduotis taktinėse lauko pratybose. Tiesa, paaukštinimas buvo labai netikėtas, bet jau po kelių mėnesių supratau, kad galiu pasiekti labai daug ir toli nueiti. Labai stengiausi gerai mokytis, teigiamai išlaikyti visus testus, pavestas užduotis atlikti gerai ir greitai. Išties buvau įsijautusi į savo veiklą. Į viską žiūrėjau labai atsakingai bei su dideliu atsidavimu, todėl stengiausi būti pavyzdinga ir atsakomybę jaučianti karė. Manau, kad už šias pastangas ir sunkų darbą ir buvau įvertinta.
– Koks jausmas užplūdo baigus tarnybą?
– Baigus tarnybą, užplūdo keistas, galbūt net ir nerimą keliantis jausmas. Devyni mėnesiai prabėgo išties labai greitai. Buvo gaila atsisveikinti su kolegomis ir išeiti į naują gyvenimo etapą. Kilo klausimų, ką veikti toliau, nuo ko viską pradėti, kuria linkme judėti. Nuo pat pradžių žinojau, jog norėsiu pasilikti ir dirbti kariuomenėje kaip privalomos karinės tarnybos karė, todėl dar tarnybos metu užpildžiau dokumentus likti kariuomenės sistemoje. Prioritetą kėliau Juozo Vitkaus inžinerijos batalionui.
– Nuolatinės privalomosios karo tarnybos pabaiga buvo tik nauja pradžia – pasilikote dirbti kariuomenėje, ar taip ir planavote iš pradžių?
– Taip, kaip ir minėjau, nuo pat pirmos iki paskutinės tarnybos dienos žinojau, kad noriu savo ateitį sieti su darbu kariuomenėje. Labai apsidžiaugiau, kai po mėnesio paskambino iš Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono ir pasiūlė prisijungti prie jų komandos. Buvo smagu, kad atsirado galimybė savo įgytas žinias ir patirtį panaudoti tolimesnėje tarnyboje. Tai, kad iš daugelio norinčiųjų pasilikti tarnyboje jie pasirinko mane – man didelis gyvenimo įvertinimas.
– Kokias pareigas šiuo metu užimate kariuomenėje?
– Apie savo darbą nemėgstu daug kalbėti, galiu pasakyti tik tiek, kad esu ABC būrio žvalgybos technikė. Kol kas dar ieškau, ką norėčiau veikti ir kokias pareigas užimti. Labai džiugu, kad turiu galimybę save atskleisti ir parodyti tai, ką moku geriausiai ir ką sugebu.
– O kaip atrodo Jūsų darbo diena?
– Mūsų darbo dienos visuomet prasideda rytinėmis rikiuotėmis, pirmadienis – vėliavos pakėlimu ir Lietuvos Respublikos himno giedojimu. Tai vienas iš pilietiškumo bruožų, kai atiduodi pagarbą vėliavai ir Tautiškai giesmei. Vėliau laukia įprastinė (8 valandas trunkanti) darbo diena: įvairių darbų atlikimai, paskaitos bei užsiėmimai. Profesinėje karo tarnyboje taip pat turime nuolatos mokytis, atnaujinti turimas žinias ir įgyti naujų. Taigi darbo diena būna užimta ir kupina veiklos.
– Kariuomenės tema, o ypač moterų padėtis joje, visuomenėje vis dar kelia aštrias diskusijas: ar sulaukėte kokių nors stereotipinių nuomonių iš aplinkinių?
– Asmeniškai aš apie save nesu girdėjusi nieko blogo. Neteko susitikti su tokiu žmogumi, kuris būtų pasakęs, kad kariuomenėje man ne vieta. Visgi, jeigu atsirastų žmogus, norintis pateikti argumentų, kodėl kariuomenėje moteriai yra ne vieta, aš mielai tuos argumentus išklausyčiau. Šį mano pasirinkimą labai palaikė šeima, artimieji bei draugai. Visi skatino ir labai didžiavosi mano sprendimu, o artimų žmonių palaikymas man suteikė jėgų ir stiprybės tarnybą paversti kuo lengvesne. Manau, dauguma vyrų galvoja, kad mes esame per silpnos, iš to ir susidaręs toks stereotipas. O gal priešingai: galbūt kalba tie, kurie bijo stiprių ir savimi pasitikinčių merginų. Mes esame tokios pačios, kaip ir kitos moterys, užsiimančios kitokia veikla. Mes nesakome nieko, kai vyrai pasirenka virėjo specialybę, ir negalvojame, kad vyrams virtuvėje – ne vieta. Todėl, jei po šio straipsnio atsiras taip manančių žmonių – būtų įdomu šiuo klausimu padiskutuoti.
– Tenka pastebėti, jog neigiamą nuomonę apie merginas kariuomenėje neretai formuoja vyrai, kaip manote, kodėl?
– Jei atvirai, tikrai nežinau, kodėl kai kurių vyrų nuomonė apie moteris kariuomenėje yra neigiama. Galbūt jie nemėgsta stiprių, savimi pasitikinčių ir galinčių už save pakovoti moterų, o galbūt mano, kad mes per silpnos tokiam pasirinkimui? Tikrai nesuprantu. Tokie vyrai tikriausiai įsivaizduoja moterį tik kaip trapią, švelnią namų šeimininkę, auginančią vaikus ir stovinčią prie puodų. Visgi darbą kariuomenėje taip pat galima suderinti su šeima. Taip, kartais tarnyba atima iš šeimos laiko, ypač kai vyksta įvairios pratybos, bet, manau, jei labai nori, viską gyvenime galima suderinti.
Aš esu tokia pati moteris, kokia buvau ir prieš tarnybą. Gaminu, skalbiu, tvarkausi namuose, esu moteriška, švelni ir trapi būtybė. Taip, šiek tiek pasikeitė kasdienis aprangos stilius – savo mėgstamas sukneles, kurias anksčiau dėvėdavau kasdien, dabar iškeičiau į karinę uniformą – tačiau esu ta pati moteris, tik pasirinkusi vyriška laikomą specialybę. Juk kiekvienas renkasi, ką gyvenime nori veikti. Aš pasirinkau kariuomenę, ir dėl to nė kiek nesigailiu.
– O kokia Jūsų nuomonė apie vaikinus, kurie vengia atlikti karo tarnybą?
– Mano nuomone, kiekvienas vyras turėtų atlikti karo tarnybą, nes čia išties išmokstama savarankiškumo, pasitikėjimo savimi. Manau, jog, baigę tarnybą, žmonės sustiprėja ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Jos vengimas man yra labai nevyriškas bruožas, nes vaikinas iš karto parodo savo silpnumą ir nepasitikėjimą savimi. Suprantu, kad yra išimčių, kai negali atlikti tarnybos dėl sveikatos, bet jei vyras yra sveikas, jis neturėtų vengti atlikti pilietinę pareigą. Devyni mėnesiai yra gana trumpas laikas, ir jis prabėga iš tiesų greitai, tad tikrai nėra reikalo bijoti. Tarnaudama mačiau, kokie vyrai atėjo ir kokie išėjo – pasitikintys savimi, pasportavę, labiau suvyriškėję ir stipresni psichologiškai.
– Ar turite kokių nors „moteriškų“ užsiėmimų?
– Galiu puikiai atlikti visus moteriškus darbus, tačiau nesu iš tų, kurios užsiima kokia nors viena vadinama moteriška veikla. Kai turiu laiko ir noro, mielai gaminu, mėgstu eksperimentuoti, išbandyti naujus receptus. Man patinka keliauti, skaityti knygas, žygiuoti. Šiais metais jau teko dalyvauti net keliuose žygiuose, iš kurių vienas vyko Latvijoje. Tarnyba išmokė sportuoti, todėl daug laisvo laiko skiriu sportui. Įpratau taip, kad jeigu keletą dienų nepasportuoju, jaučiuosi išties blogai ir dėl to save graužiu. Kadangi šiuo metu studijuoju, nemažai laisvo laiko atima ir mokslai. Keletą kartų per metus tenka porą mėnesių visą savo laisvalaikį paaukoti studijoms. Šiemet esu užsibrėžusi išbandyti naują sporto šaką, tad tikiuosi, kad man pavyks įgyvendinti savo tikslą.
– Užsiminėte, jog sukneles iškeitėte į uniformą: ką ji Jums reiškia?
– Visų pirma – tai didelė atsakomybė, nes karys visada ir visur turi būti pavyzdys. Dėvėdama uniformą jaučiuosi atsakinga ne tik už save, bet ir už savo šeimą. Būdama kare turi visą laiką galvoti apie veiksmus, apie tai, kur ir ką kalbėti, kaip elgtis. Turiu būti pavyzdys žmonėms. Dėvėdama uniformą, visuomet turiu atrodyti tvarkinga ir pasitempusi. Uniformos ir beretės dėvėjimas man didelė pagarba Tėvynei ir batalionui.
– Ką Jums, kaip asmenybei, davė patirtis kariuomenėje?
– Patirtis kariuomenėje davė la-bai daug: įgavau pasitikėjimo savimi, išmokau ir sugebėjau įveikti baimes, „perlipti“ per save. Būdavo akimirkų, kai galvodavau: „viskas, pabaiga, daugiau nepajėgsiu, neįveiksiu“, tačiau klysdavau. Pasirodo, galiu daugiau nei pati įsivaizduoju.
Labai sustiprėjau fiziškai bei emociškai. Išmokau valdyti emocijas, neparodyti, kad bijau, esu silpnesnė ar ką nors skauda. Savo šaukime buvau vyriausia pagal amžių, bet niekada nesijaučiau nei vyresnė, nei silpnesnė už kitus. Išmokau disciplinos. Gyvendama su daugybe skirtingų žmonių, išmokau priimti kritiką, išsakyti savo nuomonę bei „pastovėti“ už save. Į daug ką gyvenime pradėjau žiūrėti kitaip, pradėjau vertinti gyvenimą ir juo džiaugtis.
– Atskleiskite, kokie Jūsų tolimesni planai tarnyboje?
– Tarnyboje vis dar stengiuosi atrasti save ir pasirinkti tą kryptį, kurioje būsiu reikalinga ir galėsiu realizuoti save. Planuoju iki 39-erių metų pakilti dar bent pora laiptelių, įdedant daug darbo ir pastangų. Net jei ir ne viskas susiklostys taip, kaip planuoju, esu pasilikusi ir antrą variantą gyvenime. Jei atsitiks taip, kad teks išeiti į atsargą, iš savo tarnybos išsinešiu patirties bei žinių, kurias galėsiu panaudoti. Visgi esu didelė optimistė ir tikiu, kad antro varianto neprireiks, todėl iš visų jėgų stengiuosi bei stengsiuosi atskleisti save ir pasiekti tai, ką esu užsibrėžusi.
– Ačiū už pokalbį.
Rimantė Jančauskaitė