Kariuomenėje daugiau nei pusę gyvenimo praleidęs G. Mauricas: „Toli į priekį nužygiavome nuo tų laikų, kai vaikščiojom ginkluoti „kalašais“

Kovo 29 dieną Lietuva įpusės antrąjį narystės Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje dešimtmetį. Šiuo metu Lietuvos kariuomenės Juozo Lukšos mokymo centre tarnaujantis viršila Gintautas Mauricas bene visą savo tarnybos laikotarpį vienaip ar kitaip dirbo su sąjungininkais Lietuvoje, tarptautiniuose štabuose ir misijose. Lietuvos narystės NATO 15-os metų sukakties išvakarėse vrš. G. Mauricas sutiko papasakoti, kaip savo tarnybos metu jam teko dirbti su įvairių NATO (ir ne tik) šalių kariais ir ką reiškia paprastam Lietuvos kariui būti stipriausio pasaulyje karinio aljanso dalimi.

Kada ir kur pradėjote savo kario kelią?

Savo kario kelią pradėjau 1995 metais, Pasienio policijos prie VRM mokymo centre Visagine. Po baigtų kursų buvau paskirtas į Rusnės pasienio užkardą ir ten atlikau privalomąją karo tarnybą kaip pasienietis. Saugojome gana ilgą pasienio su Kaliningrado sritimi ruožą. Sekėsi gerai, todėl gana greitai užsitarnavau pirmąjį seržanto laipsnį. Po privalomosios tarnybos nutariau rinktis profesinę tarnybą ir nuo 1997 m. iki dabar, t.y. beveik 22 metus tarnauju Lietuvos kariuomenėje.

Koks buvo pirmasis realus sąlytis su NATO kariais/struktūra?

Pirmasis realus sąlytis su NATO kariais buvo pačioje mano profesinės tarnybos pradžioje, 1997 m. pavasarį, kuomet patekau į Taikos palaikymo pajėgų (TPP) mokymo centrą. Mes buvome apmokomi kaip Danijos kuruojamos BALTBAT LITCOY (Baltijos bataliono Lietuvos kuopos) rezervas, mus rengė NATO instruktorių parengti karininkai ir puskarininkiai. TPP mokymo centre buvome labai gerai aprūpinti, turėjome naujas vakarietiškas uniformas, avalynę, gavome M16A1 automatinius ginklus.

TPP mokymo centre, be lietuvių, mūsų instruktoriais buvo vienas britų ir du Nyderlandų karališkieji jūrų pėstininkai, kurie sąžiningai stengėsi išspausti iš mūsų paskutines „sultis“. Puikiai prisimenu, kaip instruktoriai mus su ypatingu užsidegimu „droždavo“ fiziškai penktadieniais ir pirmadieniais. Juokaudavome, kad penktadienį mus nualina tam, kad savaitgalį net minčių nekiltų apie alų, o pirmadienį – tam, kad gailėtumėmės, jei visgi to alaus paragaudavome. Buvome jauni ir stiprūs, bet buvo išties nelengva.

2004 m. kovo 29 d. Lietuva tapo NATO nare. Kokį laipsnį tuomet turėjote ir kur tarnavote?

Tuo metu jau dirbau Mokymo ir doktrinų valdyboje, Individualiojo rengimo skyriuje, ir turėjau tuometinį puskarininkio laipsnį (pagal dabartinę laipsnių sistemą – vyr. seržanto). Kaip minėjau, mano asmeninis sąlytis su NATO įvyko gerokai anksčiau, bet nuo tos dienos atėjo aiškus suvokimas – mes patys tapome NATO dalimi, viena iš NATO kariuomenių. Todėl dabar, kai kas nors klausia ar NATO mus gins, aš sakau, kad tai neteisinga formuluotė. Ne NATO mus gins, o mes visi ginsimės kaip NATO. Tam mes kartu mokomės, dalyvaujame kolektyvinėje gynyboje, vykdome atgrasymo priemones kartu su mūsų sąjungininkais.

Kaip klostėsi jūsų tarnyba toliau? Papasakokite apie savo darbą ir misijas užsienyje.

2008 m. buvau atrinktas tarnauti NATO Sausumos pajėgų komponento štabe Heidelberge, Vokietijoje. Kartu su dabartiniu plk. ltn. Eugenijumi Lastausku ir vrš. Dariumi Rakučiu turėjom pakeisti Heidelberge tarnaujančius kolegas lietuvius. Tačiau mano tarnyba šiame štabe prasidėjo nuo... misijos Afganistane. Vos tik susitvarkę dokumentus darbui Heidelberge, buvome išsiųsti į Kabulą. Ten aš buvau paskirtas į NATO Specialiųjų operacijų pajėgų (SOP) kontrolės komponento štabą, kuriam buvo pavaldūs visi Afganistane veikiantys SOP vienetai, taip pat ir mūsų legendiniai „Aitvarai“. SOP štabe dirbau analitiko darbą, t.y. priimdavau ir analizuodavau visą gaunamą informaciją, visus raportus ir pateikdavau ataskaitas štabo vadui, kuris tuo metu buvo Australijos spec. pajėgų brigados generolas. Tarnyba Kabule buvo nelengva, nes informacijos kiekis buvo didelis, mano anglų kalbos įgūdžiai dar nebuvo tokie išlavinti, kaip norėtųsi. Iki tol nebuvau susidūręs su SOP, nežinojau, kaip veikia tos struktūros, kokią terminologiją naudoja, pačiam trūko pasitikėjimo, todėl pradžioje streso buvo daug. Bet ilgainiui įsidirbau. Įvairių šalių kariai supranta, kad visi dirba vardan vieno bendro tikslo, todėl visi labai geranoriškai padeda ir pataria. Ypač daug man padėjo štabe dirbęs civilis specialistas iš Kanados, kuris visą savo karjerą dirbo žvalgybos struktūrose.

Po pusmečio tarnybos SOP štabe juokavau, kad ten išmokau net kelias anglų kalbas – itališką, britų karališkąją, australišką, norvegišką, amerikietišką... Kiekvienos šalies kariai angliškai kalba su savo akcentu, savo specifiniais žodžiais, ypač kai kalba eina apie specifinius tarnybos dalykus.

Iš tarnybos Afganistane liko ir skaudus prisiminimas – mūsų Lietuvos kario Arūno Jarmalavičiaus žūtis Goro provincijoje. Mums teko važiuoti pasitikti jo palaikų į Bagramo oro bazę. Iš Kabulo jo šeimai parvežėme Lietuvos Respublikos vėliavą, kuri buvo iškelta prie ISAF štabo kaip mūsų dalyvavimo šioje misijoje ženklas būtent tuomet, kai žuvo seržantas A. Jarmalavičius.

Po pusmečio tarnybos Afganistane grįžau į Vokietiją, NATO Sausumos pajėgų komponento štabą, kur teko tarnauti dar beveik dvejus metus dviejose pozicijose karinio protokolo skyriuje ir operacijų skyriuje. Iš tų laikų norėčiau paminėti pratybas Armėnijoje, į kurias buvo išvykęs beveik visas mūsų štabas. Ten vykdėme karinius mokymus tiek Armėnijos, tiek kitų NVS šalių kariams.

Mūsų skyrius šiose ir vėlesnėse pratybose buvo atsakingas už oficialiąją, t.y. protokolo dalį, dažniausiai konferencijų organizavimą. Teko garbė dirbti didelėje konferencijoje Kanadoje, Kvebeko mieste, į kurią pirmą kartą istorijoje buvo susirinkę visų NATO šalių bei partnerių Sausumos pajėgų vadai. Puikios tarptautinės komandos dėka pavyko konferenciją suorganizuoti labai sklandžiai, todėl, jai pasibaigus, gavau labai gerą įvertinimą ir padėką iš štabo vado. Apibendrinant galiu pasakyti, kad tarnyba Heidelberge man taip pat davė labai daug naujos patirties, teko dirbti su įvairių šalių kariais ir daug ko išmokti.

Jūsų nuomone, kaip pasikeitė Lietuvos kariuomenė per šiuos 15 metų, kai esame NATO nariai?

Skaitydamas straipsnius apie kariuomenę, ypač apie kariuomenėje gaunamą „blogą“ aprangą, ekipuotę, maistą, bandau apžvelgti savo daugiau nei dviejų dešimtmečių tarnybą kariuomenėje. Ir matau, kaip toli į priekį mes esame nužygiavę nuo tų laikų, kai, kokiais 1997-aisiais, visi vaikščiojom ginkluoti „kalašais“, gyvendavom kambariuose po penkiasdešimt ar šimtą žmonių, o aplink netrūko vadų dar su „telniaške“ širdyje. Šiandieninė Lietuvos kariuomenė visais aspektais, pradedant nuo aprangos ir ekipuotės, yra aukšto lygio ir niekuo nenusileidžia lyginant su kitų NATO šalių kariuomenėmis, o kai kurias net ir gerokai lenkia. Aš jau net nekalbu apie mūsų kariuomenėje tarnaujančius vyrus ir moteris, kurie, bent jau mano sutikti, yra motyvuoti, profesionalūs ir kompetentingi.

Ko mes dabar galime dar pasimokyti iš NATO, o gal jau ir mes sąjungininkus galime ko nors pamokyti?

Bendrai – mes esame viename lygyje su NATO partneriais. Mes patys esame NATO kariuomenė ir tuo viskas pasakyta. Visgi, galbūt skamba kurioziškai, bet šiandien kai kuriose srityse dėl labai objektyvių priežasčių mes esame net pranašesni – pavyzdžiui, geriau suvokiame grėsmes, nes turime penkių dešimtmečių prievartinio bendravimo su sovietų okupantais patirtį, tad gerai pažįstame tą valstybę, jos intencijas ir jos galimybes.

Matau dar vieną paralelę: kaip kažkada britai ir olandai mokė mus, dar tik svajojančius apie narystę NATO, taip dabar mūsų specialistai vyksta į mokymo misijas ir padeda Ukrainos ir Sakartvelo kariuomenėms kelti jų lygį ir ruoštis narystei NATO. Jei mūsų specialistai neturėtų reikiamos kompetencijos, jie tikrai nebūtų siunčiami mokyti kitų.

Ko norėtumėte palinkėti Lietuvos kariams ir NATO sąjungininkams?

Mano palinkėjimas kai kam gal pasirodys banalus. Vyrauja klaidingas mitas, kad kariai nori karo, nori kariauti, bet yra visiškai priešingai. Neretai tenka aiškinti tą bendraujat su visuomene, moksleiviais, pristatant mūsų kariuomenės vertybes ir požiūrį. Nei vienas karys nenori karo dėl vienos labai paprastos priežasties – karys žino, kas yra karas, kokios yra karo pasekmės ir kokias netektis jis atneša. Nei aš, nei bet kuris kitas karys nenorime laidoti savo draugų, savo ginklo brolių, su kuriais kasdien tarnaujame petys į petį ir tampame labai artimi. Nenorime matyti to, ką tenka dažnai matyti mūsų sąjungininkams amerikiečiams, kurių kariai nuolat žūva įvairiose misijose visame pasaulyje. Todėl noriu palinkėti visiems, kad nebūtų karo.

Lietuva stipriausio pasaulyje gynybinio aljanso NATO nare tapo 2004 m. kovo 29 d., Vašingtone (JAV) deponavus Šiaurės Atlanto sutarties ratifikavimo raštus. Būdama Aljanso nare Lietuva yra kolektyvinio saugumo sistemos, kurioje pabrėžiamas sąjungininkų solidarumas, kolektyvinės gynybos garantijos ir įsipareigojimas vieni kitiems, dalis.

Vrš. Gintautą Mauricą kalbino Lietuvos šaulių sąjungos atstovas Linas Barščevičius