Ka­ran­ti­no vi­ta­mi­nai

Spaus­di­na­me dar ke­lis kon­kur­sui „Ka­ran­ti­no vi­ta­mi­nai“ at­si­ųstus eilė­raš­čius, pri­min­da­mi – šmaikš­čiau­siai apie ka­ran­tiną pa­ra­šiu­sių skai­ty­tojų lau­kia re­dak­ci­jos įsteig­ti pri­zai.

XXX

Karantino laikiausi, kaip dera,

bet korona vis vien pasireiškė:

tai jaučiau, kad krūtinėj negera,

tai kvapus jaust pradėjau neaiškiai.

Naktimis negalėjau užmigti,

kartais nerimą jausdavau keistą,

tad turėjau pas daktarą vykti –

jis man skyrė raminančių vaistų.

XXX

Smagu, kad šventė Valentino

šiemet, kaip reta, išeiginė,

nelinksmas kitas sutapimas –

nepasibaigia karantinas.

Savaitę suko galvą Darius,

kaip, kokią staigmeną padarius,

kuo jam pradžiuginti Austėją...

Gal būtų į kavinę ėję,

bet jų lig šiol neatrakino –

dar laukia galo karantino...

Galbūt į gamtą kur išvykus?

Bet jei kely patruliai tykos?

Austėja gaus iš Dariaus rožių,

klausys gražių, prasmingų žodžių,

namuos prie žvakių, torto, vyno

atšvęs jie šventę Valentino.

Visvaldas Šaltis

Peticija bjaurybei

Esi pažįstamas mums jau iki skausmo.

Girdėjom daug labai apie tave.

Įsisuki į mūs gyvenimą be jausmo,

Gali mus „pasigaut“

net einančius gatve.

Visai tau nesvarbu,

kur gyvenu ar dirbu.

Tau nesvarbu –

aš vyras, moteris, išties...

Tau nesvarbu, ar jaunas, senas, tvirtas.

Čiumpi visus be gailesčio ir iš eilės...

Ir, po perkūnais, iš kurgi tas godumas?

Kam vargini ir gąsdini visus visus?

Juk tiek gyvybių jau

juodais paleidai dūmais,

Netekom artimųjų.

Ne vienas apverkėm draugus...

Esi baisi bjaurybė nelaukta,

nors karūnuota.

Kaip mums tave sutramdyti, išvyti,

pažabot?

Kaip apsisaugot nuo tavęs

ir nepakliūt į tavo puotą?

Teks skiepytis. Šiek tiek namie

dar patūnot...

Bjaurybe nelabasis,

jau nebijau tavęs šiandieną.

Žadu išeiti drąsiai aš į miestą vakare.

Sutiksiu ten, manau, pažįstamą

ne vieną.

Bet nepažinsiu jų:

neleis man kaukė ta juoda...

Aha, matau – jau bėgi tu iš kaimo

ir iš miesto.

Nebėr ką veikti pagaliau pas mus?

Jaučiu, kad baigias tavo dienos,

tavo fiesta...

O mes galėsime išeit laisviausiai

iš savų namų...

Tada jau prasidės linksmybės mūsų.

Gyvensime vėl taip,

kaip ir anksčiau:

Bus šventės, bus paradai,

į pajūrį plūsim...

Tik mūsų bus, kaip gaila,

tada šiek tiek mažiau...

Elena Petrauskaitė-Eidukienė,

Šiauliai, 2021 02 07

Rūpesčiai...

Mūsų medikai – dievai!

Gydo, glosto... semia...

Tik skafandrai nelemti

Įkala į žemę.

O mes, tie broliai lietuviai,

Dieną, naktį ant ausų,

Kad „begėdžiai“ savanoriai

Nenugvelbtų mūs skiepų...

XXX

Kuo ne uoga mūsų Guoga?!

Visi graibsto už skvernų...

– Nekrebždėkite, rinkėjai,

Kur giliau – ten ir neriu!

XXX

Kas kieme mūs atsitiko?

Kas numaustė ratus „brikai“?

Pliekėm virusą – pirmieji!

O kažkas mums mala vėją...

Tas Raguotis vis bujos,

Kol „viršaičiai“... tik dejuos.

XXX

Tai vargšelis mūs Petriukas!

Urduly ir vėlei sukas...

Kad ją galas, tą kultūrą!

Liepia keist jam „garnitūrą“.

Teresė Staražinskyte-Račienė