Karantino dienoraštis. Septinta savaitė. Šviesiosios ir tamsiosios pusės

Karantinas jau tapo įprastu gyvenimo būdu. Kaukę užsidėti įpratome, kaip ir batus užsimauti. Prie dažnų namų durų stovi dezinfekcinis skystis, nuo kurio, kaip ir nuo vienkartinių pirštinių, jautresnių rankų oda suskilinėja, o pasiskųsti nėra kam. Atidarė kavines, kirpyklas, bet medicinos įstaigos, odos gydytojai nedirba. Elektrėnuose dėl tų dviejų šią savaitę vis dar sergančių būtų galima karantiną ir nutraukti. Deja, nors ir maža savivaldybė, bet taisyklės galioja kaip ir visame pasaulyje.

Šviesiosios pusės
Elektrėnuose sužydusios sakuros vienareikšmiškai praskaidrina šias niūrias karantino dienas. Pernai pavasarį Elektrėnų jaunimo pasodintos, klebono Jono Sabaliausko, seniūnijos ir, žinoma, jaunimo, sodinusių medelius, prižiūrėtos japoniškos vyšnaitės šį pavasarį jau džiugina žmones. Parkelį pamėgo tiek fotografai, tiek užsukantys į bažnyčią, tiek einantys pasivaikščioti pėsčiųjų taku. Karantino monotoniją Elektrėnuose, kaip ir visoje Lietuvoje, paįvairino duris pravėrusios bažnyčios, bibliotekos, kirpyklos ir net kavinės. Bet laikraščio skaitytoja, skambinusi į redakciją, piktinasi, kad valdžiai svarbiau kavinės nei žmonių sveikata. Poliklinikos vis dar uždarytos, o susirgusiam žmogui šei­mos gydytojas diagnozę nustatyti turi telefonu. Patys šeimos gydytojai juokauja, kad jie dar ne tokių išbandymų yra patyrę: priversti buvo išmokti gydyti visus galus, išmoks ir diagnozę nustatyti telefonu. Bet kad kas nebūtų medikų pagalbos sulaukęs, informacijos negavome. Atvirkščiai, skaitytoja Albina dėkoja Elektrėnų greitosios medicinos pagalbos ir Elektrėnų ligoninės Intensyvios terapijos skyriaus medikams už jai suteiktą pagalbą. Dėl Covid-19 ligos savivaldybėje masiškai tikrinami medikai, socialiniai darbuotojai, kiti asmenys, sergančių šiuo metu surasta tik 2, ir tie nieko nėra užkrėtę. Bet Abromiškių reabilitacijos ligoninėje gydoma vis daugiau sergančiųjų.
Tamsiosios pusės
Deja, ne viskas savivaldybėje taip šviesu, kaip norėtume nušviesti. Nelabasis slankioja po kampus, ieškodamas sau aukos. Ir vėl surado. Šią savaitę savo noru iš gyvenimo pasitraukė pusamžis vyras, vienos įstaigos vadovas. Kaip sakytų išmintingieji mūsų senoliai, nelabasis pristojo, ne kitaip. Nors per karantino laikotarpį skelbiama daugybė psichologinių pagalbų telefonų li­nijų, nors pamaldos transliuojamos visais galimais kanalais, bet žmonės pagalba nepasinaudoja. Savižudybių savivaldybėje, kaip ir visame pasaulyje, padaugėjo. Belieka tik užjausti likusius artimuosius.
Karantino metu atsipalaidavo ir vairuotojai. Policijos pareigūnai praneša, kad vairuotojai susigrąžino seną tradiciją vairuoti išgėrus. Kita vertus, reikia gi kažkam papildyti dėl krizės tuštėjantį valdžios biudžetą, tai tegul neatsakingi žmonės ir pildo baudomis. Svarbu tik, kad dėl girto vairuotojo nenukentėtų nekalti žmonės.
Šiomis dienomis atsipalaidavo ne tik vairuotojai. Jaunimas, neturėdamas kur išlieti energijos, ieško rečiau žmonių lankomų erdvių. Tad miškuose vėjas draiko maisto pakuočių indus, po medžiais voliojasi net parduotuvių vežimėliai.
Karantinas pasaulyje
Ta nauja liga atėjo tarsi iš kažkokios nuojautos. Jau praėjusių metų pabaigoje visi kalbėjo apie kažkokią pasaulinę krizę, bet niekas nepasakė, iš kur tokios nuojautos. Ir staiga nauja liga, toks virusėlis, kurio išsigando visas pasaulis iššaukė kone visos žmonijos ekonomikos krizę. Mes čia, Lietuvoje, bijome, saugomės, aktyviai reiškiamės įvairiose internetinėse erdvėse, kritikuojame ar giriame valdžią, tarsi ji mums tą virusą būtų užnešusi. O po pasaulį pasklidę elektrėniškiai krizę leidžia svečiose šalyse ir ją stebi tarsi pašaliniai stebėtojai. Pakalbinome keletą elektrėniškių, šį sunkų laikotarpį pragyvenančių skirtingose šalyse.

Ispanijoje
Albina Valiukienė jau dau­giau nei dešimtmetį gyvena Ispanijoje, Navarros provincijoje.
„Ispanija pagal mirusiųjų skaičių nuo Covid-19 beveik pirmauja pasaulyje. Tikrai neramus metas mums visiems. Atsikėlusi rytais nežiūriu ilgai žinių, kad atitolinčiau tą nemalonią ausims žinią, kiek per parą krematoriume žmonių vėl pelenais pavirto… Šalyje paskelbtas aliarmas, niekas negali išeiti iš namų be pateisinamos priežasties. Kas turi dirbti, turi dokumentus, kad važiuo­ja į darbą, kas turi šunį, gali išvesti jį laukan netoli namų. Sustabdžius policijai, turi pateikti šuns dokumentą, kad šuo jo, nevedžioja svetimo šuns… Galima išeiti nusipirkti maisto, bet negali eiti pirktis tik makaronų ar alaus. Turi pirkti daug produktų, nes kitaip skiria baudą… Daug kas užsisako maistą internetu, taip saugiau. Korona kol kas sirgo tik sūnus Vytas. Kadangi nebuvo sunki forma, gydėsi namuose. Tik reikėjo užsidaryti atskirame kambaryje, kad neužkrėstų likusios šeimos. Gydytojas telefonu sekė ligos eigą. Kur pasigavo, nežino, galvoja, kad galėjo užsikrėsti prekybos centre. Po sūnaus Arūno vestuvių, kurios vyko kovo 13 tą dieną, o tą naktį buvo paskelbtas karantinas, saugojomės ir saviizoliavomės. Per vestuves susirgti negalėjo, nes daugiau niekas nesusirgo. Kovo 14 d. jaunavedžiai buvo susiruošę medaus mėnesiui į Egiptą, deja, kelionės teko atsisakyti. Marti dirba senelių globos namuose ir turėjo eiti dirbti. Korona susirgo daug senelių ir dalis personalo. Devyniolika iš jų mirė, kiti su simptomais, keletas reanimacijoje. Reanimacijoje ir marčios bendradarbė. Arūnas pergyvena, kad ji neužsikrėstų, sako: vos spėjau apsivesti ir liksiu našlys…
Šiaip žmonės nelabai pasitiki valdžios institucijomis, kritikuoja sprendimus, suvaržymus…
Viliamės, kad vieną dieną visas šis košmaras pasibaigs, kad vėl galėsime išeiti, bendrauti, apsikabinti savo artimuosius. Tikimės, kad išliksime, kad dar ne pasaulio pabaiga… Žinau, kad Lietuvoje kai kas pyksta ant išvažiavusiųjų, kaltina, kad jie tą virusą parvežė į Lietuvą… Skaitau komentarus ir stebiuosi atsiliepimais, teorijomis, kad tas virusas išgalvotas ir pan. Bet aš jį matau iš arti ir pajutau ant savo artimųjų“.
Už ispano ištekėjusi Albina elektrėniškiams pataria saugotis. „Tas virusas pats į namus neateis,­ jį reikia parsinešti. Todėl svarbu žiūrėti, kur eini, ką lieti… Naudokite kaukes, pirštines ir būkite sveiki“, – rašo elektrėniškė emigrantė ir visiems siunčia oro bučinį.

Filipinuose
Elektrėniškė Aistė Vyšniaus­kaitė su šeima gyvena Filipi­nuose. Filipinai – šalis labai gerai apsisaugojusi nuo naujojo viruso. Ji redakcijai taip rašo:
„Karantinas Filipinuose yra daug griežtesnis nei Europoje ar Amerikoje. Čia žmonės pratę prie griežtesnių taisyklių ir didesnio paklusnumo valdžiai.
Mes gyvename vienoje iš septynių tūkstančių Filipinų salų – Panglao saloje prie Bohol salos. Kiekvienos salos karantino taisyklės gali būti šiek tiek kitokios, bet vis tik turėtų būti panašios. Taigi papasakosime, kaip yra mūsų saloje.
Dar neįvedus karantino, kai dar vaikai ėjo į mokyklas, kai dirbo visos įstaigos, kai keliavo turistai, buvo tam tikri apribojimai. Visų pirma, Filipinai buvo viena iš pirmųjų šalių, kuri neįsileido žmonių iš Kinijos. Nors kinai sudaro didžiąją turistų Filipinuose dalį, nors buvo laukiami didžiuliai kinų srautai iš Kinijos per už kelių savaičių būsimus Kinų Naujus metus (sausio pabaigoje), Filipinų valdžia buvo labai griežta šiuo klausimu ir nuo Kinijos užsidarė.
Jau nuo sausio mėnesio keliaujant tarp salų jūrų keltais, lėktuvais, buvo tikrinama kiekvieno keliautojo temperatūra. Buvo atšaukti visi renginiai, kuriuose būriuodavosi žmonės.
Mokyklose bei kitose įstaigose jau daugelį metų buvo įprasta pirmadieniais iškilmingai, giedant šalies himną iškelti vėliavą, o penktadienį ją nuleisti. Ši ceremonija buvo atšaukta nuo sausio mėnesio.
Mokyklose vaikai privalėjo turėti dezinfekcinio skysčio ir visi, pagal mokytojo nurodymus, dezinfekuodavosi rankas. Kiekvienai klasei buvo paskirtas atskiras tualetas. Neorganizavo jokių renginių bei popamokinių užsiėmimų, tėvams buvo griežtai pasakyta pasiimti vaikus laiku po pamokų, jog kartu nežaistų.
Tikriausiai, tokios taisyklės padėjo Filipinams ilgą laiką neturėti susirgimų nuo Covid-19. Mūsų draugai, pažįstami iš Lietuvos klausdavo mūsų, kaip mes galime ramiai gyventi šalia Kinijos? Tuo metu europiečiai jautėsi gana saugiai nuo viruso, nes jie buvo labai toli nuo šios šalies. O mes jautėmės gana saugiai ir džiaugėmės gana griežtais tuo metu įvestais Filipinų valdžios sprendimais.
Kai virusas pasklido po visą pasaulį ir šalys įvedė karantiną, Filipinai taip pat įvedė karantiną. Uždarė salas, mokyklas, įstaigas ir verslus. Kiekvieną savaitę visą karantino mėnesį mūsų saloje taisyklės buvo griežtinamos. Iki šios dienos turime tokius griežtesnius apribojimus nei Lietuva:
Iš namų negali išeiti vaikai bei senjorai nuo 65 metų;
Vaikai iš skirtingų šeimų negali kartu žaisti;
Ant motorolerio gali važiuoti tik vienas žmogus;
Negali išvykti iš savo barangajaus (čia salos administracinis vienetas, kaip rajonas). Didesnė parduotuvė yra per kelis tokius rajonus nuo mūsų. Taigi yra numatyta kokiomis savaitės dienomis, kokiam rajonui galima vykti į didesnę parduotuvę turintį rajoną. Tokiam išvykimui turi gauti leidimą – vienas leidimas vienai šeimai;
Įvestos komendanto valandos nuo 19 val. iki 5 val.;
Negalima vedžioti savo augintinių, su jais pasivaikščioti visą parą.
Filipinuose šiuo metu yra daugiau kaip šeši su puse tūkstančio sergančiųjų Covid-19. Turint galvoje, jog Filipinuose gyventojų yra daugiau kaip šimtas milijonų, palyginti procentas sergančiųjų yra ne toks jau ir didelis. Mūsų Panglao bei Bohol salose nėra sergančiųjų. Sausio mėnesį buvo du sergantys kinai. Vienas numirė, antras pasveiko.
Taigi dažnai savęs paklausi, kodėl tokios griežtos karantino taisyklės mūsų salose, kai nėra visiškai susirgimų? Mūsų manymu, užtektų tik toliau laikyti uždarytą salą, o viduje lai žmonės gyvena taip, kaip gyveno. Tačiau apie planus švelninti karantiną, negirdėjome.
Gana griežtas karantino taisykles priėmėme teigiamai. Atvykome gyventi į šią šalį, tai turime priimti jų kultūrą, jų įpročius bei valdžios taisykles. Tačiau mums, atvykusiems iš Europos, viduje kyla klausimai, ar tikrai toks griežtumas yra adekvatus ir reikalingas? Daugiau nei mėnesį būti uždarytiems namie – vis tik išbandymas šeimai, kuri mėgo keliones, bendravimą su žmonėmis. Džiaugiamės, jog turime didelę terasą, gerą orą, gyvą gamtą, čiulbančius paukščiukus. Iš tikrųjų dėkojame, jog esame vienoje geriausių vietų, kur galime karantinuotis“.

Anglijoje
Neringa Ivoškaitė-Petri­lovs­kienė, gyvenanti Anglijoje, apie karantiną taip rašo:
„Karantinas Anglijoje mūsų šei­mos gyvenimą pakoregavo nestipriai, kadangi abu su vyru esame „key workers“ (dirbame maisto pramonėje), todėl dirbti privalome ir toliau. Taip pat galime vesti vaikus į mokyklas. Medikų, pareigūnų, pardavėjų vaikai gali toliau lankyti mokyklą.
Darbovietėje atsakingai stengiasi, kad išliktume kiek įmanoma saugūs ir sveiki.
Viešose vietose kaukių dėvėti nereikia, savanoriškai dėvinčių mažai. Su draugais, bent jau mes ir mūsų pažįstami, nebesusitikinėjame, laisvą laiką leidžiame su šeima, dažniausiai, kad ir nedideliuose nuosavuose kiemuose.
Labai džiaugiuosi, kad Lietuva į problemą greičiau sureagavo nei Jungtinė Karalystė ir anksčiau paskelbė karantiną, todėl dabar po truputį jau švelnina sąlygas. Noriu tikėti, kad situacija tik gerės. Ir svarbiausia, manau, kad viskas pri­klauso tik nuo mūsų pačių sąmoningumo. Mūsų šeima yra pasiruošusi grįžti į Lietuvą, todėl mums labai svarbu, kad Lietuva iš tos krizės išeitų su kuo mažesniais nuostoliais ir žmonės galėtų vėl džiaugtis gerėjančiu gyvenimu“.

Elektrėniškis Valdas Kasparavičius, Londone dirbantis statybų sektoriuje pasakoja, kad turėjo pasirašyti dokumento formą, kurioje nurodė, kad statybų vietoje dirbs su apsaugine kauke, laikysis saugaus atstumo. Bet į parduotuvę su kauke eiti neprivaloma. Parduotuvių darbuotojai pirštinių nemūvi, kaukę dėvi vos vienas kitas. Dideli parkai šalyje yra uždaryti, veikia tik mažieji, ir juose būnant reikia laikytis atstumo. Visi autobusai šalyje keleivius veža už dyką, bet kontaktas su vairuotojais visiškai apribotas – keleiviams neleidžiama lipti per autobuso priekines dureles. Pašnekovo žiniomis, tokia pavėžėjimo tvarka vykdoma todėl, kad šalyje nuo koronaviruso numirė per 30 vairuotojų. Didžiojoje Britanijoje visos didelės kompanijos laikinai nedirba, o mažosios veiklą vykdo, bet privalo laikytis saugumo reikalavimų. Valdas pastebi, kad labiausiai karantino nesilaiko rizikos grupėje esantys senjorai, kurie nei patys saugosi, nei kitus saugo. Kaip ir Lietuvoje, Didžiojoje Britanijoje uždaryti restoranai ir kavinės. Greitojo maisto užkandinės veikia, tačiau į vidų leidžiama įeiti tik po vieną. Pašnekovas sako, kad jo aplinkoje žmonės kalba apie koronavirusą, bet didelės panikos ar streso nejaučia.

Austrijoje
Mintimis apie pasikeitimus pasaulyje pasidalino Austrijos sostinėje Vienoje­ gyve­nanti elektrėniškė Roberta Piraškevičiūtė–Haas.
„Dar vasario mėnesį Austrijos gyventojai ir turistai gyveno įprastą gyvenimą ir net negalvojo, kad kažkas gali pasikeisti. Nors vietinėje spaudoje buvo nemažai informacijos apie situaciją Kinijoje ir naująjį virusą Covid-19, sunerimti ir giliau domėtis apie virusą pradėjau paskaičiusi lietuvišką spaudą. Austrijos masinės informacinės priemonės bandė kritikuoti atsargų vietinių elgesį azijietiškos išvaizdos žmonių atžvilgiu. Kai pasaulis pradėjo atidžiau domėtis ir imtis draudžiamų priemonių dėl migracijos į Kiniją, Austrijoje didesniuose prekybos centruose buvo galima pamatyti kinų, kurie neatrodė esą vietiniai. Neteko girdėti apie kokias nors priemones, kurių būtų imtasi oro uostuose, apie nutrauktus skrydžius į Kiniją.
Kitas viruso kelyje į Austriją įvykis buvo Venecijos karnavalo renginių atšaukimas vasario 23 dieną. Toliau sekė įtartini pranešimai apie turistų pamėgtus kurortus Tirolyje – ir pirmuosius užsikrėtusiųjų atvejus. Bet gyvenimas slinko įprasta vaga, vyko masiniai renginiai. Niekur, nei parduotuvėse, nei kokio­je viešoje įstaigoje, neteko pamatyti dezinfekuojančių priemonių. Bet nuo kovo 9 dienos vyriausybė kiekvieną dieną pradėjo skelbti apie priemones, kurios bus būtinos ir pakeis mūsų gyvenimą. Atrodo, kad kiekvieną rytą atsikeliame nau­joje realybėje su naujai galiojančio­mis taisyklėmis. Viešasis gyvenimas buvo išjunginėjamas, uždaromos valstybinės sienos, pirmiausia su Italija, atšaukiami renginiai, uždaromos įstaigos, mokyklos ruošė užduotis mokymuisi namuose, žmonės pirko maisto atsargas. Visi skubėjo sustoti, nors niekas nesisaugojo ir elgėsi įprastai. Kovo 13 dieną į šalies piliečius kreipėsi Austrijos prezidentas, prašydamas supratimo, pakeisti savo gyvenimą. Tą dieną vaikai suvokė, kad bus uždaromos mokyklos. Kovo 14–15 dienomis, savaitgalį, vyko neeiliniai parlamento posėdžiai. Per televiziją stebėjome, kaip buvo priimami neeiliniai įstatymai, reikalingi pakeisti įprastą tvarką. Visus nutarimus vieningai parėmė ir opozicinės partijos, taip sudarydamos parlamentinę daugumą, kuri buvo reikalinga tam tikrų įstatymų pakeitimui. Vyriausybė iš karto skyrė daug dėmesio įvairiems fondams, priemonėms, paremti verslą. Buvo patvirtinta tvarka, kaip įvesti prastovų administravimą ir daug kitų priemonių.
Nuo kovo 16 dienos Austrijoje oficialiai buvo paskelbtas karantinas – judėjimo apribojimai. Nors pradinukai į mokyklą ėjo dar tris dienas, bet jau visi žinojo, kad išeiti iš namų galima tik dėl 4 priežasčių: eiti į darbą, nusipirkti maisto ir būtiniausių prekių, pagelbėti kitiems, eiti pasivaikščioti tik šeimoms ar gyvenantiems tuose pačiuose namuose.
Atrodė, kad viskas šalyje uždaryta. Dirbo tik maisto prekių parduotuvės, paštas ir keli banko filialai. Šalies vadovai bandė raminti, kad maisto tiekimas nesustos. Kad vėl būtų užpildytos parduotuvių lentynos, prekes pristatyti buvo pasitelkta armija. Bankai stengėsi atkreip­ti klientų dėmesį, kad išsigryninti pinigus kliūčių nebus. Nors paskaičius lietuviškus laikraščius, apima apokaliptinės nuojautos, vis dėlto atrodo, kad gyvenimas Lietuvoje aktyvesnis negu Austrijoje. Austrai iki karantino paskelbimo nesiėmė jokių apsaugos priemonių, todėl turėjo kelis viruso užsikrėtimo židinius Tirolyje, iš kurių turistai virusą išplatino po visą Europą. Atrodė, kad viruso banga pradės šluoti žmones, kaip televizijos reportažuose iš Šiaurės Italijos. Bet austrai labai drausmingai sureagavo į valdžios raginimus ir tikrai išnyko iš viešojo gyvenimo. Kur ne kur buvo galima perskaityti apie nelegalų jaunimo vakarėlį. Didmiesčiai ir ypač daugiabučių gyventojai susidūrė su kitomis problemomis, negu gyvenantys provincijose. Jie tapo belaisviai tarp savo keturių sienų.
Naujo gyvenimo atributai tapo dažni policijos patruliai gatvėse. Maisto parduotuvės tapo aktyvaus gyvenimo arterija, kuriose gyvenimas vyko kaip anksčiau. Tik pirkėjai buvo paraginti laikytis atstumo. Dezinfekuojančių priemonių nebuvo nei lentynose, nei pirkėjų apsaugai. Tik po kelių savaičių kai kurios parduotuvės išdidžiai paskelbė, kad dezinfekuos vežimėlių rankenas.
Na, ir vos ne sakralinis dalykas per paskutinius mėnesius – testavimas ir testų kreivė, nulemianti mūsų gyvenimą. Ir Austrija susidūrė su testų įsigijimo problema. Testuojami yra tik žmonės, turintys koronaviruso simptomų. Apie tai informuojama vietinė policija ir savivaldybės.
Daug šurmulio sukėlė Velykų laikotarpis. Per jį dar griežčiau buvo ribojamas judėjimas. Kad geras oras nesuviliotų paiškylauti, buvo uždaryti priėjimai prie ežerų, griežtai už­draustas kopimas į kalnus. Po Velykų prasidėjo naujas nuotolinis mokslo metų semestras. Austrijoje jis kėlė ir kelia daug diskusijų.
Nuo balandžio 6 dienos veido kaukės tapo privalomos viešajame transporte ir parduotuvėse. Jei neturi savo, įeidamas į parduotuvę gauni veido kaukę, vežimėlis naujai perdezinfekuojamas matant pirkėjui. Restoranams buvo leista gaminti maistą išsinešimui, pratęsti statybų darbai, atidarytos tam skirtos parduotuvės. Akivaizdu, kad paprasta veido kaukė neapsaugos nuo viruso. Kadangi dauguma nesame tikri, ar esame užsikrėtę, tai su kauke apsaugome vieni kitus, sumažindami viruso plitimo spindulį. Aprūpinimas kaukėmis vis dar yra problemiškas klausimas. Todėl sakoma, kad jei kaukę dėvime ne ilgiau negu valandą, ji stipriai nesudrėksta, todėl ją galima užsidėti ir antrą kartą.
Austrijos kancleris Sebastian Kurz nuolat dėkojo Austrijos gyventojams už susiklausymą ir taisyklių laikymąsi. Šalies vyriausybė pateisina priimtas priemones. Austrijoje, turinčioje 8,86 milijonus gyventojų, balandžio 23 dieną buvo apie 15000 užsikrėtusiųjų ir 511 mirusiųjų. Dauguma jų senyvo amžiaus. Naujų koronavirusu užsikrėtusiųjų skaičius nuolat mažėja. Įdomu, kad Karintijoje, federalinėje Austrijos žemėje, kurioje gyvena apie 600 tūkstančių gyventojų ir kurios kasdieninis gyvenimas buvo aktyviai supintas su Italija, užsikrėtusiųjų skaičius yra ne pats didžiausias Austrijoje. Ten skelbiami 330 užsikrėtę asmenys, iš kurių 19 mirė.
Viso karantino metu buvo žadama sušvelninti karantino taisykles, priklausomai nuo užsikrėtusiųjų skaičiaus mažėjimo. Kitaip sakant, jei visi būsime drausmingi, sulauksime atlygio. Ir balandžio 22 dieną buvo paskelbtas grįžimo į naująją realybę planas. Pagal jį, žingsnis po žingsnio bus atidaromos įstaigos ir tik gegužės viduryje vėl atidaromos mokyklos. Ne anksčiau bus galima pagaliau nueiti ir į kirpyklą. Įdomu, koks gi bus tas plaukų kirpimo procesas? Juk saugotis ir toliau reikės.
Aišku viena, koronavirusas ne uraganas, kad praūžus jam, galima pradėti naują gyvenimą. Jis yra ir liks. Apie tai Austrijos vyriausybė nuolat taip pat skelbia. Gyventojų izoliacija tik laikina priemonė – pristabdyti viruso plitimą, kad neperkrautų medicinos sistemos. Kolektyvinio imuniteto įgavimas yra sulėtintas, bet tai kol kas vienintelis atsakymas į daugelį nežinomųjų, kol vakcinos ir medikamentai prieš COVID-19 neatrasti.
Na, o tuo metu, kai daugelis tupime namuose, bandome dirbti ir mokytis nuotoliniu būdu, priversti susitvarkyti senus dokumentus ar peržiūrėti rūsyje užmirštus lobius (jei ne dabar, tai kada dar), toliau skaitome įvairius laikraščius, įkišame nosį į kitus informacijos šaltinius, stebime daug diskusijų ir kritikuojančių pasisakymų. Kas yra teisus, kas elgiasi teisingai, bus diskutuojama dar dešimtmečius. Viena aišku, su ekonominio gyvenimo pasikeitimais jau susiduriame dabar. Ir kad daugelio iš mūsų artimiausiu metu gyvenimas nepagerės, yra jau realybė. Tik Lietuvoje žmonės įpratę gyventi tarp krizių ir iššūkių. Jie įpratę ieškoti sprendimų ir vėl pasistengti daugiau negu anksčiau. Sudėtingiau bus Vakarų Europos šalių gyventojams, kuriose krizė prilyginama mylimos futbolo komandos pralaimėjimui ar atšauktam lėktuvo skrydžiui atostogauti. Bet ir jiems teks priprasti prie naujos kasdienybės keistenybių, kai parduotuvėje yra tik vienos rūšies tualetinis popierius, tik keli gabaliukai muilo, visai nėra mielių kepimui ir dezinfekuojančių priemonių.
Nors Lietuva nėra arti Austrijos, bet neapleidžia jausmas, kad Lietuvoje jaučiamas nuolatinis priekaištas valdžiai – pas mus viskas yra daroma ne gerai. Bet priekaištai, diskusijos ir kritika yra ir kitų šalių realybė, tik toli gražu kitos šalys dėl žmonių saugumo neįdeda tiek daug pastangų, kiek įdeda Lietuva“.

Izraelyje
Tel Avive gyvenanti elektrėniškė Irina Pilvinski taip pat sutiko pasidalinti įspūdžiais apie karantino taisykles Izraelyje.
Irina sako, kad ji nuo ryto iki vakaro dirba, todėl politika nesidomi. Jos nuomone, Izraelio karantino taisyklės nesiskiria nuo kitų šalių taisyklių. Izraelyje gerai išvystyta savanorystė, bet savanoriai dirba panašiai kaip Lietuvoje. Tai ji gali palyginti, nes Lietuvoje gyvena ir savanoriauja jos sūnus Maksimilianas. Izraelyje darbo vietose dirbti liko tik apie 20 proc. dirbančiųjų. Kiti dirba iš namų. Į darbą eiti galima turint specialių leidimą judėjimui. Žmonės laikosi taisyklių, visi vaikšto su kaukėmis ir pirštinėmis.
JAV
Niujorke šiuo metu gyvenanti elektrėniškė Regina Vaidogienė nustebo paprašyta pasidalinti informacija apie šią epidemiją ir karantiną Amerikoje: „Tu rimtai manai, kad tai įdomu? Seniai žinių nežiūrėjau, reikėtų vėl pasidomėti.
Nepažįstu, kas serga, tik žinau, kad mūsų name serga 3 žmonės. Informacijos nedaug: niekas neviešina jų pavardžių ir iš kokio aukšto! Darė dezinfekciją 5 aukšte vieną kartą. Gyvenu 10 aukštų didžiuliame name, kur yra tik 4 liftai, bet per karantiną liftu keltis galima tik po vieną žmogų! Visi name drausmingi, dėvi kaukes, apeina vienas kitą ratu. Susirgusių žmonių Amerikoje pagal statistiką artėja prie milijono. Niujorke labai pavojingai tuščios gatvės! Visoje Amerikoje uždaryti visi parkai, uždaryti Brodvėjaus šou, Disneilendas. Kovo 8 d. dar spėjau į Celine Dion koncertą, o kovo 13 d. jau buvo paskelbtas karantinas. Prie Niujorko stovi kruizinis laivas, kuriame gyvena per 1000 žmonių. Į krantą jų neišleidžia – kad neužsikrėstų.
Amerikoje, paskelbus karantiną, kiekvienam gyventojui į sąskaitą buvo pervesta po 1200 dolerių. Pinigus gavo visi, kas turi sąskaitą banke ir yra deklaravę pajamas.
Žmonės sąžiningai laikosi karantino, nes JAV televizija jokių faktų neslepia, kiekvieną dieną informuoja, kiek susirgo, kiek mirė. Vieną dieną rodė, kad senelių namuose mirė 566 žmonės, lavonų nebuvo kur dėti, tai suguldė I aukšte ant grindų.
Karantinas JAV paskelbtas iki gegužės 15 d. Visi laukiame, kada gyvenimas sugrįš į senas vėžes“.

Julija Kirkilienė