Kapitonas Kovas: užklupus audrai, svarbiausia giliai įkvėpti

„Mes esame milžinai“, – sako Paulius Kovas, sausumoje vilkintis kostiumus ir prisistatantis kaip lektorius, koučeris bei krizių valdymo konsultantas. Po tais kostiumais ir pareigomis – jūreiviška narsa ir ryžtas. Besiklausant P. Kovo jūroje patirtų nuotykių, vos neužmiršti kvėpuoti. O kai gyvenime užklumpa audra, giliai įkvėpti, pasak jachtos kapitono, yra svarbiausia.

Gilyn į audrą

Jachtas įprasta matyti baltomis burėmis, tačiau kartais jos nusidažo raudona spalva. „Tai daroma ne šiaip sau. Jūroje apskritai niekas nevyksta šiaip sau – per penkis tūkstančius metų jūreivystės istorijos yra įvykę tiek daug nelaimingų atsitikimų, kad daroma viskas, jog būtų išvengta nelaimių. Audros metu lūžtančios bangos ir vėjo nešami purslai nudažo vandenį balta spalva. Raudonos burės tampa ryškiu gelbėjimo tašku sraigtasparnio pilotui, ieškančiam audroje nelaimės ištikto laivo“, – aiškina P. Kovas.

Tokias bures prieš dešimt metų teko iškelti „Ambersail“ jachtai, kuri į gimtuosius krantus grįžo iš devynis mėnesius trukusios odisėjos aplink pasaulį. P. Kovas buvo vienas iš šios jachtos įgulos kapitonų.

„Turime vienintelį jūrų uostą – patį nesaugiausią Baltijos jūroje, nes jis yra visiškai atviras. Audros metu uostas uždaromas, nes bangos, įsibėgėjusios 300 km nuo Švedijos pakrantės, griūva pro uosto vartus, susitinka su ištekančia kuršmarių Nemuno srove ir formuoja stovinčią vandens sieną. Ir štai, kai „Ambersail“ artėjo namų link, kilo audra. Jachtos kapitonas uosto kapitonui uždavė du klausimus. Pirmasis: kiek truks audra? Atsakymas: parą–pusantros. Antrasis: ką mums daryti? Atsakymas: tai pasisukinėkite kur nors... Sportinis laivas neturi galimybės išmesti inkaro. Dienos metu galima sukinėtis, bet naktį, ypač kai kyla audra, išnešama daug rąstigalių, lentgalių, kurie gali pramušti bortą – laivas paskęs su visa įgula. Ir kapitonas priėmė sprendimą plukdyti laivą į uždarytą uostą“, – pasakoja P. Kovas.

Skęstant – artimųjų sąrašas prieš akis

Tąkart „Ambersail“ jachta į gimtąjį uostą grįžo sėkmingai. Vis tik praėjusių metų rudenį Baltijos jūra pareikalavo trijų buriuotojų gyvybių: per Kapitono Stepono Kudzevičiaus atminimo regatą žuvo jachtos „Defiance“ kapitonas Olegas Zeleninas, jo sūnus Dmitrijus Zeleninas bei kartu plaukusi antrakursė studentė Olesia Orlova.

„Kol kas iki galo nebaigti tyrimai, negaliu komentuoti šios situacijos. Bet galiu pasakyti, kad prieš 31 metus irgi vyko varžybos. Tada nebuvo tokių detalių prognozių ir, laivams grįžtant į Klaipėdos uostą, kilo didesnė audra, negu tikėtasi. Dalis laivų nusprendė laukti rytdienos, kol bus geriau matomos stovinčios bangos. Dalis pasuko į finišo vartus. Vieną laivą pagavo lūžtanti banga. Laivas vertėsi, stiebas trenkėsi į vandens paviršių, lūžo, o tada nevaldomą laivą bangos apvertė dar kartą. Per abu virtimus iškrito visi šeši jachtoje buvę jūreiviai. Labai gerai juos pažinojau – visą vasarą su jais dalyvavau regatose, plaukimuose ir tik tą kartą dėl laimingo atsitiktinumo neišplaukiau. Tačiau įguloje buvo mano tėtis“, – sako buriuotojas.

Rašydamas knygą „Gyvenimas audroje: kaip išlikti sausam“, P. Kovas su tėčiu dar kartą prisiminė šią istoriją. „Mane domino du klausimai: kaip jam pavyko susitvarkyti su baimės jausmu ir koks buvo pirmas sprendimas, kurį tėtis priėmė? Jis man pasakė: „Žinai, sūnau, baimės jausmo nebuvo, nes įkritau į šaltą Baltijos jūros vandenį, išnirau, įkvėpiau oro ir nebebuvo kada galvoti, ar bijau. Pradėjau dairytis – o kur laivo korpusas? Kur aš atsidūriau?“ Tėvas išniro antivėjinėje pusėje ir pamatė laivo korpusą. Vadinasi, plaukiant dėl vėjo ir bangų yra mažas šansas prisivyti laivą ir per nuolaužas, virves, bures užlipti ant denio. Tuomet būsi saugiai išmestas į smėlėtą pakrantę. Tėvas pradėjo irtis laivo link, kiekvieną lūžtančią bangą pranerdamas pro apačią, kad šioji jo nepagautų ir nepradėtų nevaldomai vartyti. Tačiau jo rūbai, vatinukai, prisigėrė vandens – gelbėjimo liemenė nebelaikė svorio. Tėvo sprendimas – nusimesti kuo daugiau šlapių rūbų. Kol jis mėgino tai padaryti, pražiopsojo vieną lūžtančią bangą ir ji pradėjo tėtį vartyti, nešti. Kai jis atsipeikėjo, buvo užmestas ant laivo denio. Bangos netrukus atnešė ir jachtos kapitoną – tėtis padėjo jam užlipti ant denio ir jiedu buvo saugiai išmesti į pakrantę“, – pasakoja P. Kovas.

Dar vienas įgulos narys atsidūrė tarp laivo ir kranto pavėjinėje pusėje. Patyrusiam jūreiviui tapo aišku: vienintelė galimybė išsigelbėti – plaukti į krantą, kurio nesimato. „Jis buvo geras plaukikas. Bėda tik, kad nežinojo, ar toli krantas, kaip paskirstyti jėgas. Štai ką man pasakojo: „Iriuosi, rūbai prisigeria vandens, vienas sūrus gurkšnis, antras – jaučiu, kad skęstu. Kelnės su petnešomis – jų nusimauti negaliu. Ir tada prieš akis išnyra artimųjų sąrašas – pradedu atsisveikinimo procedūrą, kiekvienam palinkėdamas po gerą žodį, kai staiga kojomis pasiekiu dugną“, – jūreivio istoriją perpasakoja P. Kovas.

Jo paliestas dugnas – tai pirmoji sekluma, kurioje lūžta didžiosios bangos. Būdami prie jūros, šią vietą matome kaip gelsvo vandens ruožą, esantį maždaug už šimto metrų nuo kranto. Supratus, kad tiek ir skiria nuo išsigelbėjimo – šimtas metrų, iš jūreivio galvos išgaravo artimųjų sąrašas, užplūdo jėgos.

„Išsigelbėjo trys vyriausi įgulos nariai: 56 metų, 60 metų ir dar vyresnis. Žuvo trys 30-mečiai. Galvojome – kodėl? Įtarėme, kad juos apėmė baimė, kurios jūreiviai nesuvaldė. Ji peraugo į paniką, o panikos būsenoje žmogus nesugeba priimti jokių sprendimų. O tie, kurie išsigelbėjo, neužsiminė apie baimės jausmą – jie iš karto priėmė sprendimą“, – samprotauja P. Kovas.

A – situacija, B – jau žemė

Buriuotojas prisimena, kad kartą šią istoriją pasakojo pilotams ir sulaukė replikos. „Man pasakė: „Gerai jums, jūreiviams: vandens paviršiuje turite laiko pagalvoti – plauksite į krantą, ropšitės į laivą. Ore kitaip. A – situacija, B – jau žemė.“ Paklausiau piloto, kaipgi jie priima teisingą sprendimą. Pasirodo, turi instrukcijas, kaip elgtis. Tuomet paklausiau, koks fiziologinis veiksmas tose instrukcijose yra pirmasis. Ką jie turi padaryti stresinėse situacijose? Atsakymas – giliai įkvėpti. Geriausią sprendimą priima mūsų „kompiuteris“, tačiau jam reikia energijos, deguonies. Gamta pati pasirūpino, kad mes išgelbėtume save ir savo artimą – tam mums davė adrenalino pliūpsnį. Mes esame milžinai“, – sako P. Kovas.

Lektorius, koučeris, krizių valdymo konsultantas ir kapitonas P. Kovas apie nuotykius jūroje pasakojo Šiaulių jėzuitų mokyklos bendruomenės surengtoje respublikinėje švietimo konferencijoje „Dora lyderystė. Iššūkis sau ir esančiam greta“. Konferencija, skirta jėzuitų misijos Lietuvoje 450 metų jubiliejaus paminėjimui, vyko Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje.