Kančia, kurią sunku įsivaizduoti: skausmingiausios mirtys žmonijos istorijoje

Timotis Treadvelas žiūrėjo į prieš jį gulinčią nuplėštą jo paties ranką, kurią dantimis čiupo ir ėmė čiaumoti lokys. Vyro galvoje skambėjo panikos ir agonijos kupini jo merginos klyksmai. Ironiška, tačiau Timotis Treadvelas buvo amerikiečių lokių entuziastas, aplinkosaugininkas, dokumentinių filmų kūrėjas ir lokių apsaugos organizacijos „Grizzly People“ įkūrėjas. Jis gyveno tarp rudųjų lokių Katmai nacionaliniame parke, Aliaskoje, 13 vasarų.

2003-iųjų spalio 5-ąją Treadvelą ir jo merginą Eimę Huguenard sudraskė ir beveik visiškai suėdė 28 metų lokio patinas, kurio skrandyje vėliau buvo rasta žmonių palaikų ir drabužių likučių. Būti gyvam sudraskytam laukinio žvėries skamba kaip bene baisiausia ir skausmingiausia mirtis. Tačiau pagal skausmo skalę, tapimas lokio priešpiečiais siekia 100 balų, kai tuo tarpu pati skausmingiausia mirtis – net 140 balų. Pažvelkime, kas sukelia didesnę agoniją, nei būti mirtinai sudraskytam žvėries.

2012-ųjų spalio 11-oji Santa Fe Springse, Kalifornijoje (JAV) prasidėjo kaip įprasta darbo diena vietiniame žuvies konservų gamybos fabrike. Tačiau netrukus fabriko darbuotojai pasigedo kolegos, 62-ejų metų Jose Meleno. Niekas nesuprato, kur išgaravo pareigingas darbuotojas, kuris tik ką buvo pradėjęs savo pamainą. 90 minučių visi šukavo fabriką, kol įrengimų operatorius, sustingęs iš siaubo, pasiūlė atidaryti paskutiniąją žuvies konservų terminiam apdorojimui įjungtą krosnį. Tokiose krosnyse, itin aukštoje temperatūroje, verdamas ir sterilizuojamas konservuotas tunas.

Išjungus įrenginį, teko dar pusvalandį laukti, kol šis atvės tiek, kad būtų galima jį atidaryti. Visą šį laiką pašiurpę Jose kolegos tikėjosi, kad nepamatys jo viduje. Deja, blogiausias scenarijus pasitvirtino. Vėliau paaiškėjo, kad vyras krovė tuno skardinių paletes į krosnį, kai staiga pastebėjo, kad atsilaisvinusi viena kaitinimo grandinė. Nieko neįspėjęs, jis įlindo į vidų, norėdamas sutvarkyti gedimą. Tuo tarpu kitas darbuotojas, pamatęs pakrautą krosnį ir neradęs Jose, pamanė, kad šis jau baigė darbą ir išėjo į kitą cechą, todėl užvėrė duris ir įjungė degimą. Milžiniškoje krosnyje tuo metu buvo beveik 52 tūkst. kilogramų konservuoto tuno, kuris lėtai virė 132 laipsnių Celsijaus temperatūroje.

Gyvas „išvirė“ ir  vargšas Jose, kuris triukšmingame ceche neprisišaukė kolegų pagalbos. Pagal skausmo skalę, tokia siaubinga mirtis siekia 105 balus. 

2018-ųjų lapkričio 23-iąją skubios pagalbos telefonu 911 paskambino 76-erių Floridos valstijoje (JAV) gyvenanti Loreta Pickard. Moteris pranešė, kad dega jos namas, šiuo metu ji yra viduje, namuose kitų žmonių daugiau nėra.

Dispečerė nuramino, kad ugniagesiai jau atvyksta ir paprašė senolės kuo greičiau palikti degantį pastatą. Tačiau ji negalėjo to padaryti, mat neseniai buvo operuota ir vos pajudėjo su vaikštyne, o be pagalbos pasiekti už poros metrų esančias duris senjorei buvo neįveikiama užduotis.

Kol pagalba vyko į nelaimės vietą, dispečerė telefonu bendravo su vis labiau panikuojančia moterimi. Staiga kitame laido gale pasigirdo senolės kosėjimas, tada garsus klyksmas, o dar po kurio laiko – tik ugnies traškesys. Senolė sudegė gyva savo namuose, kol ugniagesiai buvo pakeliui. Vėliau jie sulaukė ir nemažai visuomenės kritikos už aplaidžiai atliktą savo darbą, mat gaisrą gesinti pradėjo iš namo išorės, į vidų net nebandė patekti, nors žinojo, kad name yra žmogus. Gyvam sudegti liepsnose pagal skausmo skalę siekia 108 balus.

2007-aisiais 33-ejų Honkongo (Kinija) gyventoja Cecilia Chang pasiekė Nyiaragongo vulkano viršūnę. Šis įspūdingas vulkanas stūkso Kongo Demokratinėje Respublikoje (Afrika). Paskutinį kartą galiūnas išsiveržė 2002-aisiais ir jo papėdėje stūksantį miestelį palaidojo lavoje. Tiesa, žmonių aukų tą kartą išvengta, o vulkanas vėl nurimo. Tai buvo viso pasaulio turistų itin lankomas objektas, kadangi vulkano viršuje žiojėjo lavos ežeras – milžiniškame krateryje kunkuliavo iki raudonumo įkaitusi lava, o vaizdas priminė tikrą žemėje atsivėrusį pragarą.

Cecilia užkopė į beveik 3,5 kilometro aukštį, kad pamatytų šį reginį. Moteris buvo sužavėta bauginančiu, tačiau tokiu įspūdingu vaizdu. Ji norėjo pasidaryti ne mažiau įspūdingų nuotraukų, todėl užlipo ant kraterio krašto, kad galėtų iš arčiau nufotografuoti lavos ežerą. Staiga moters koja slystelėjo ir ji nugarmėjo tiesiai į kunkuliuojantį kraterį. Tiesa, ji iš 200 metrų aukščio nukrito ne tiesiai į lavą, bet ant kraterio šone išsikišusios plokščios uolos.

Krisdama iš taip aukštai Cecilia susilaužė kelis kaulus, todėl kentė siaubingą skausmą. Apačioje nebuvo kuo kvėpuoti dėl nepakeliamo karščio ir kylančių garų. Ugnikalnio lavos temperatūra gali siekti 950 laipsnių Celsijaus karščio, todėl turistė dabar buvo įkalinta milžiniškoje gamtos orkaitėje. Gelbėtojų sraigtasparnis dėl karščio ir blogo matomumo negalėjo pasiekti nelaimėlės.

Cecilia kurį laiką dar rodė gyvybės ženklus, tačiau gelbėtojams sukant galvą, ką toliau daryti, ji galiausiai nuslydo nuo siauros uolos ir pūkštelėjo tiesiai į lavą. Gelbėti nebebuvo ko. Pagal skausmo skalę, mirtis įkritus į lavą siekia 110 balų. 

2016-aisiais Colinas Scottas ir jo sesuo Sibilė atvyko į Jeloustouno nacionalinį parką (JAV), garsėjantį savo įspūdingais geoterminiais šaltiniais. Ir nors vaizdai yra tiesiog fantastiški, tokios karštosios versmės gali būti labai pavojingos.

Vanduo jose įkaista kone iki 100 laipsnių Celsijaus, taigi, galima sakyti, jis nuolat verda. Siekiant apsaugoti turistus nuo nelaimių, Jeloustouno parke verdantys geizeriai ir šaltiniai aptverti apsauginiais atitvarais, pastatyta daugybė įspėjamųjų ir draudžiamųjų ženklų. Tačiau tą dieną čia apsilankę brolis ir sesuo, savo pačių nelaimei, ignoravo visus ženklus ir draudimus. Jie perlipo apsauginius barjerus ir priėjo visiškai prie pat vieno geizerio.

Staiga Colinas paslydo ir įkrito į verdantį vandenį. Tokia mirtis – didesnė agonija, nei įkristi į lavą, mat lavoje žmogus miršta kone iš karto, tuo tarpu verdančiame vandenyje mirtis neištinka taip greitai. Iš žemės gelmių trykštančiuose geizeriuose būna ir nemaža druskos rūgšties koncentracija, tad kol išsigandusi Sibilė grįžo su dviem parko reindžeriais gelbėti brolio, karštame vandenyje plūduriavo tik atskiros jo kūno dalys. Karštyje ir rūgštyse kūnas visiškai išnyko mažiau nei per parą. Pagal skausmo skalę tokia mirtis siekia 115 balų. 

1987-ųjų rugsėjo 13-ąją Goanijoje (Brazilija) vietos sąvartyno valdytojas Devair Ferreira sukvietė kaimynus, draugus ir giminaičius, norėdamas jiems pademonstruoti įdomų radinį. Į dubenėlį jis buvo pripylęs neįtikėtinai švytinčių miltelių. Jie taip gražiai žėrėjo, kad svečiai tepė miltelius ant odos ir dar pasiėmė su savimi, kad parodytų kitiems. Tačiau niekas neturėjo žalio supratimo, iš kur ši žavinga medžiaga atsirado.

Pasirodo, kažkas į sąvartyną iš ligoninės atvežė metalinę kapsulę. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo spindulinės terapijos aparato dalis. Ferreira ėmė pjaustyti šią kapsulę, mat ketino metalą vėliau parduoti. Viduje jis ir rado stebuklinguosius miltelius, tik nesuvokė, kad tai – mirtinai pavojinga radioaktyvioji medžiaga. Tokia radioaktyvi substancija naudojama medicinoje, siekiant sukurti gama spinduliuotę, veikiančią žmogaus ląsteles, specifiškai – vėžines. Tačiau naudojant tokias medžiagas neturint jokių žinių, paveikiamos ir sveikos kūno ląstelės.

 Ferreira net neįsivaizdavo, kokį mirtiną domino efektą jis sukūrė. Maždaug 250 žmonių turėjo kontaktą su radioaktyviais milteliais. Ferreiros žmonai nuslinko plaukai ir prasidėjo vidinis kraujavimas iš žarnyno. Vienam jo kolegų ėmė irti plaučiai, kitam sutriko širdies veikla.

Tačiau baisiausias pasekmes patyrė šešiametė vyriškio dukterėčia. Mažametė buvo hospitalizuota griežtai izoliuotoje palatoje. Visas jos kūnas ištino, plaukai nuslinko, vidaus organai vienas po kito nustojo veikti, prasidėjo vidinis kraujavimas. Mergaitės gyvybės išgelbėti nepavyko. Tokia mirtis skausmo skalėje siekia sunkiai suvokiamus 125 balus.

Taip pat skaitykite: Gyvenimas irstančiame kūne: didžiausią istorijoje radiacijos dozę gavusio vyro kančia truko 83 dienas

Jei manote, kad nieko skausmingesnio būti nebegali, klystate. Pati skausmingiausia mirtis žmonijos istorijoje yra odos nudyrimas gyvam žmogui. Tai itin barbariškas kankinimo metodas, plačiai taikytas įvairiose senovės civilizacijose. Aukos oda iš pradžių būdavo suminkštinama saulėje ar karštame vandenyje. Tuomet budeliai pradėdavo lupti odą nuo mažiausiai jautrių kūno vietų, baigdami delikačiausia veido oda.

Kankinimo tikslas buvo kuo ilgiau išlaikyti auką gyvą, kad ši kuo labiau kentėtų. Mirtis nelaimingąjį ištikdavo dėl kraujo netekimo, šoko arba infekcijų. Tokia bausmės forma taikyta net viduramžių Europoje, tiesa, už pačius sunkiausius nusikaltimus. Skausmo skalėje tokia mirtis siekia maksimalius 140 balų.