Kalvių koplyčios statybos pritraukia ir grįžtančius

Išvykus padirbėti svetur tik dėl pinigų, kartais tenka nusivilti, nes pakankamai jų turėdamas daugiau ir išleidi. Į gimtinę nebūtinai sugrįžtama gyventi, bet prie jos tvarkymo bei gražinimo įmanoma prisidėti ir iš toli. Tokia išvada peršasi sužinojus Kalvių kaimo (Kamajų sen.) koplyčios statybų istoriją. Sakoma, kad viena aplinkybė pritraukia į save panašias. Matyt, neatsitiktinai, prasidėjus statyboms, „sugrįžo“ ir relikvija, kurią kaimo žmonės laikė pradingusia.

Neeilinis statinys

Kalvių kaime, šalia kapinių, ant kalnelio, sparčiai kyla koplyčios sienos. Net nesitiki, kad gręžtiniai pamatai padėti tik praėjusių metų spalio mėnesį.

Prie koplyčios esančiame informaciniame stende viešinamas jos planas ir skelbiama, kad tai yra dovana savo kaimui, jo dabarčiai ir ateičiai, o galintys ir norintys prisidėti piniginėmis aukomis, statybų darbais ar kitaip turėtų kreiptis į seniūnaitį. Keramzitbetonio blokų sienos sparčiai kyla aukštyn. Bendras koplyčios aukštis bus iki 8 metrų, sienų aukštis sieks 3 metrus, numatytas tinkuotas fasadas. Į koplyčią ves priestatas, dvivėrės durys. Viduje bus įrengtas į rytus orientuotas altorius. Pastato ilgis – 6, plotis – 4 metrai. Tik langų tikrovėje bus mažiau, nei nurodyta eskize.

Tai būsianti atvira visuomeninės ir religinės paskirties erdvė, skirta šarvojimui, gegužinėms pamaldoms.

Liks ateinančioms kartoms

Kalvių kaimo seniūnaitis Gintaras Kepalas paklaustas, kodėl prireikė šio statinio, pradeda nuo kaimo istorijos – Kalviai yra senas kaimas, istoriniuose šaltiniuose paminėtas dar prieš 766 metus, apie tai surinkta medžiaga guli kaimo kultūros namuose esančiame muziejėlyje. Šioje vietoje nebuvę koplyčios, tad vyksta ne atstatymo, o naujos statybos darbai. Seniūnaitis įsitikinęs: „Po žmogaus kas lieka? Jo atminimas, padaryti geri darbai ir kapeliai. Koplyčia skiriama mūsų ir ateinančioms kartoms – kaimai nyksta, kapeliai liks. Kaimuose koplytėlės buvo kapų ramybės saugotojos. Kai kas įsivaizduoja, kad koplyčią statosi Kepalas. Ne, statau ne aš. Statybas remia kraštiečiai ir visi geros valios žmonės, kuriems brangi tėvų ir protėvių praeitis ir jos įamžinimas, bei tie, kurie nori susirinkti maldai arčiau savo namų. Lėšomis prisideda geros valios žmonės. Žinoma, reikia ir savo lėšų pridėti, bet niekas nevertė manęs to darbo imtis, tai darau savo noru.“ Priduria, kad statyboms tenka paaukoti daug asmeninio laiko.

Tiesa, seniūnaitis sulaukia pagalbos. Pavyzdžiui, koplyčios eskizą parengė Vilniuje gyvenanti dizainerė Loreta Savickienė. Jinai nesvetima kalviškiams, nes čia jos prosenelių ir senelių šaknys. Taip pat padeda sostinėje gyvenanti G. Kepalo dukra Gitana, kuri daugiau rūpinasi viešaisiais ryšiais. Prie statybų talkininkauja kaimo vyrai.

Vieta, iš kurios žvelgi į tolį

Mintys apie koplyčios statybą vietos gyventojams kilo 2014 m. vieno suėjimo metu. Idėja plėtota, kol prieita prie realių darbų. Statybos vieta pasirinkta šalia kaimo kapinaičių (jose palaidota per 300 žmonių), ant kalvelės. „Tai vieta, iš kurios matai visus Kalvius – jų praeitį, dabartį ir ateitį. Vieta, iš kurios žvelgi į tolį“, – G. Kepalas cituoja informaciniame stende užrašytą mintį. Dėl žemės ploto vargintis nereikėjo – koplyčia statoma 0,2 ha žemės plote, kuris anksčiau priklausė pačiam statybų iniciatoriui G. Kepalui.

2015 m. šios žemės paskirtis pakeista į religinės paskirties, atvesta elektra, parengtas koplyčios eskizas. Pradžia buvusi sunki: kai teko prašyti pakeisti žemės paskirtį, rajono taryboje iniciatorius susilaukė kreivų šyptelėjimų. G. Kepalas sakosi dėl to neįsižeidęs, nes koplyčia iš tikrųjų nekasdienis statinys, skirtas ne asmeniniams tikslams, tad kai kuriems žmonės su tuo galbūt sunku susitaikyti.

2015 m. seniūnaitis, nešinas koplyčios statymo vietos eskizu, aplankė kiekvieną kaimo namą paaiškindamas idėją ir informuodamas, kad kiekvienas norintis galės prisidėti. Tai, pasak jo, svarbu – koplyčia stovės nerakinama, todėl reikia, kad žmonės jaustų, jog ji priklauso visam kaimui. Šiuo metu Kalviuose įsikūrę apie 140 gyventojų. Priskaičiuojama apie šimtą namų.

2018 m. spalio mėnesį išlieti koplyčios pamatai. Pagrindinius statybos darbus planuojama užbaigti šiais metais. Vidaus įrengimą derins pasibaigus pagrindiniams statybos darbams. Kaip atrodys vidus, bus sprendžiama atsižvelgiant ne tik į norus, bet ir į finansines galimybes.

Kadangi koplyčia – religinės paskirties, statyboms teko prašyti Panevėžio vyskupo pritarimo. Jis gautas, balandžio mėnesį Panevėžio vyskupijos kurijoje dar laukia susitikimas su ganytoju.

Prasmę surado gimtinėje

Koplytėlę stato vienas pagrindinis darbininkas – Modestas Paunksnis. Kiti vyrai tik patalkininkauja. Modestas vietinis žmogus, vienerius metus praleidęs Anglijoje. Dabar jau aštuonerius metus gyvena Kalviuose. Kokių darbų jam teko imtis būnant svetur? „Anglijoje darbavausi statybose, bet daugiausiai žemės ūkyje. Teko sodinti, nuimti daržoves“, – pasakoja vyras. Ten vyko užsidirbti pinigų. Jis šypsodamasis pripažįsta: „Ten kitoks gyvenimas, nieko nežiūri, netaupai. Pinigai „išsileido“ ir liko tas pats.“

Koks jausmas apima statant religinės paskirties statinį? Modestas pastebėjo – kitaip jaustis įpareigoja statybų vieta. Kaime gyvenančios močiutės ateina apžiūrėti, kas padaryta, paklausinėja ir paragina, nes nori greičiau pamatyti jau užbaigtą pastatą. Kokios reakcijos sulaukia iš atvažiuojančiųjų aplankyti artimųjų kapų? Su jais Modestas ir talkininkaujantys mažai susiduria, nes savaitgaliais nedirba.

Modestas – kuklus žmogus, tad teko ilgai įkalbinėti, kad pasisakytų ir pavardę. Jaučiant, kokio dėmesio susilaukia ir dar susilauks koplyčia, ateityje pagrindinio darbininko pavardę tikrai bus sunku nutylėti. Ar tik neatsitiks taip: nesusižavėjęs užsieniu, ilgam laikui išgarsės gimtinėje?

Atsirado užmirštas pradingėlis

Kalvių kaimo bendruomenės pirmininkė Stasė Gruoblienė rodo 1967 m. darytą laidotuvių nuotrauką, kurioje matosi prieš eiseną nešamas kryžius. Pasirodo, jis priklausęs kaimui. Kaip ir matyti nuotraukoje, būdavo nešamas per laidotuves arba kabodavo namuose, kuriuose vykdavo gegužinės pamaldos („mojava“). Kitaip tariant, būdavo saugomas „pas žmones“. Vėliau pasimetė.

Antrąjį kryžių kaimui parūpino agronomas Povilas Zoluba. Statant koplyčią, joje sumanyta patalpinti P. Zolubos kryžių – nereikėsią naujo. Tačiau maždaug prieš savaitę, visų nuostabai ir džiaugsmui, po daugelio metų atsirado pirmasis kryžius, kuris užfiksuotas senoje nuotraukoje. Tiek seniūnaitis, tiek bendruomenės pirmininkė tolerantiškai nutylėjo jo atsiradimo aplinkybes sakydami: „Buvo kažkur užmirštas, dabar „išlindo.“ Atidžiau pažiūrėjus matosi, kad mediniu kryžiumi rūpintasi pagal išgales – skrupulingai bandyta sutvarkyti įtrūkimus mūkoje, ją atnaujinti.“

Ši relikvija bus perkelta į koplyčią. Pasak pašnekovų, jie siekia, kad apskritai pasikeistų žmonių požiūris į kaimą, kad jis nebūtų tapatinamas su girtuoklyste, kaip dažnai parodoma kai kuriose televizijos laidose. Todėl buvusios pradinės mokyklos pastatą įsigijęs ūkininkas Jonas Venslovas ją pritaikė aktyviam poilsiui – pritraukė dalininkus Loretą ir Gintarą, įkūrė laisvalaikio centrą. Jame renginius padeda organizuoti kraštietė Diana Balužytė, dirbanti Kupiškio rajone. Norintiems vasarą pasipliuškenti vandenyje nebereikia toli ieškoti tvenkinio. Prieš keletą metų bendruomenė išvalė buvusį užpelkėjusį tvenkinį, sutvarkė jo aplinką.