Kalėdos – kažkas tokio...

Taip atsakė bičiulis, paprašytas apibūdinti, kas tai yra Kalėdos. Ir iš tiesų pasakoti, kas tai yra Kalėdos, būtų beprasmiška, nes visko neišsakysi. Kalėdas reikia jausti, išgyventi, švęsti, gyvenimui suteikti malonių pojūčių ir spalvų: ant staliuko prie lovos pasidėkite apelsinų, mandarinų ar kitų vaisių, pamirškite pilką ir juodą spalvas. Pasistenkime, kad suptų kuo daugiau baltos spalvos. Balta spalva tai švara, jaukumas... Kaip gražiai Jūs atrodote, sėdintys su baltu megztuku šalia kalėdinės eglutės.

Be vaisių, nepamirškite ir kalėdinių saldumynų – bandelių su cinamonu ir imbierinių sausainių. Tiesa, dar saldainių spalvotais popierėliais. Kava ar arbata, manau, Kalėdoms netinka. Mano galva, geriau derėtų kakava. Be abejo, ir karštas vynas. Nesibodėkime. Kai kam Kalėdų Senelis pats nesveikiausias žmogus pasaulyje – storas, reklamuojantis gazuotus gėrimus ir saldainius. Šalia visų draudimų norėtųsi ir jį uždrausti. Bet kaip įsivaizduoti sveiką Kalėdų Senelį, niekas nepaaiškina.

Kokio didumo turėtų būti kalėdinė eglutė? Kartais pakanka eglės šakos ar net kelių kankorėžių. Galima šiek tiek ir kičo. Kalėdos kičui nuolankios. Ne vienas tvirtina, jog Kalėdoms tinka „popsas“. Gal. Tarkim, ABBA. Nors neapsieičiau ir be džiazo. Aišku, geriausia vinilas.

Grožėtis pirmosiomis papuoštomis Kalėdų eglutėmis vykdavome į Rygą

Kalėdinę eglutę Šilutės raj., Vainute, 1853 m. aprašė A. Baranauskas. Tai buvo pirmas kalėdinės eglutės paminėjimas Lietuvoje. Tad belieka pavydėti latviams, nes jie pasakoja apie kalėdinę eglutę Rygoje 1510 m. Gal todėl ir šias dienas pasiekė tradicija vykti Rygon į šviesų šventę prie kalėdinės eglės. Nors pastaraisiais metais galime pasigirti ir Kalėdų eglėmis Lietuvoje. Ypač Vilniaus, kuri ir praėjusiais, ir šiais metais patenka į geriausių Europos eglių dešimtukus. O ir Šiaulių egle galime pasidžiaugti. Bent jau Panevėžio eglę, visi pripažįsta, šiaulietiška grožiu lenkia. Ir pinigų išleista daug mažiau nei kituose Lietuvos miestuose.

Dar vienas prisiminimas – kad miestuose šalia kalėdinių eglučių anksčiau buvo įrengiamos čiuožyklos. Lietuvoje tokia ypač žinoma Vilniuje, Bernardinų sode. Prie eglučių nustatytu laiku atvykdavo Kalėdų Seneliai su snieguolėmis ir dalydavo vaikams dovanėlių. Pamenu ir vieną tokį Senelio atvykimą prie eglutės Šiauliuose. Tai buvo veik prieš šešis dešimtmečius. Regis, Senelis prieš tai lankėsi ne vienuose namuose, ten buvo tėvelių pavaišintas, tad atvykęs kažkiek pasvirduliavo ir palindo po eglute ilsėtis. Užmigo Senelis labai greitai ir tai buvo vaikams tikras džiaugsmas, nes jis garsiai knarkė, o tas knarkimas tarsi bylojo, jog tai tikras Kalėdų Senelis. Dovanėles išdalijo snieguolės ir visi liko patenkinti.

Kiekviena tauta Kalėdas pažymi savitai. JAV nakčiai prie eglutės paliekami sausainiai ir pienas, kad atvykęs Kalėdų Senelis galėtų pasistiprinti. Vaikai, ryte pamatę, kad sausainiai suvalgyti, o pienas išgertas, žinodavo, kad naktį čia buvo Kalėdų Senelis.

Venesueloje per Kalėdas miestų centruose sustabdomas eismas, kad visi galėtų važinėti riedučiais, Japonijoje veik visi kalėdiniai valgiai gaminami iš vištienos, Meksikoje dovanojamos raudonos gėlės – puansetijos, kurios vadinamos Kalėdų žvaigždėmis (jau ir pas mus mačiau tokias dovanojant), Kuboje visad prieš Kalėdas liaudžiai teikiamos kokios nors gerovės dovanos. Šiais metais pradėjo veikti mobilusis internetas. Aišku, švelniai tariant, pavėluotai, nors ir iš šito džiaugsmo kubiečiams nedaug, nes 4 MB kainuoja 30 dolerių, o tai mėnesinis tos šalies dirbančiųjų atlyginimas.

Sovietinėje Lietuvoje Kalėdų diena iš kalendorių buvo išbraukta, o švęsti buvo skatinama tik Naujuosius. Naujų metų dažniausiai žmonės laukdavo prie televizoriaus. Galėjai rinktis tarp dviejų programų: lietuviškos ir rusiškos. Per lietuviškąją rodydavo „Traviatą“, per rusiškąją – „Likimo ironiją, arba Po pirties“, L. Brežnevo sveikinimo žodį ir Kremliaus kurantus. Sutikus Naujuosius, lietuviškos programos nebelikdavo ir visiems tekdavo žiūrėti „Žydrąjį žiburėlį“. Gi lietuviškoji programa atsigaudavo tik įdienojus sausio 1-ajai ir rodydavo pramoginių šokių konkursą.

Kalėdiniai kino filmai ir kalėdinės knygos

Po puikaus 1946 m. režisieriaus F. Capros sukurto kalėdinio kino filmo „Tas nuostabus gyvenimas“, pasakojančio apie tai, kaip nusivylusiam vyrui per Kalėdas pasirodė angelas ir pakvietė jį kelionėn, pasakodamas, koks aplink jį puikus pasaulis, kalėdinių filmų sukurta begalė. Vieni pasimiršo, kitus, atėjus Kalėdoms, vėl norisi pamatyti.

Ypač daug ekranizacijų sulaukė Č. Dikenso apysaka „Kalėdų giesmė“, kurių populiariausia tapo juosta „Skrudžas“. Seną bambeklį Skrudžą į kelionę pasiima trys šventų Kalėdų dvasios: Praeities, Ateities ir Dabarties. Šio filmo režisierius R. Zemeckis Kalėdų tematika yra sukūręs ir kitą populiarų kino filmą „Poliarinis ekspresas“. Berniukui, abejojančiam Kalėdų Senelio egzistavimu, suteikiama proga Senelį aplankyti ir įsitikinti jo tikrumu.

Aišku, bus tokių, kurie šiomis dienomis žiūrės „Vienas namuose“, bus ir žiūrinčiųjų „Likimo ironiją, arba Po pirties“. Prisipažinsiu, jog „Likimo ironija“ kažkadais ir man patiko. Tai buvo daugiau nei prieš keturis dešimtmečius. Net buvau pradėjęs mokytis skambinti gitara. Neišmokau. Tokia buvo mūsų sovietmečio vaikystė ir jaunystė. Buvo įvairiausių filmų, įvairiausių knygų, bet nebuvo tų, kuriuos tuomet žiūrėti ir skaityti galėjo progresyvaus pasaulio jaunimas. Išsilavinime liko spragų, gal todėl šiandien per Š. Barto filmus dažnai užmiegu, o Dž. Džoiso „Ulisą“ įveikiau labai sunkiai.

Bet grįžtu prie kalėdinių filmų. Man pats nuostabiausias – „Tegyvuoja meilė“. Ši 2003 m. režisieriaus R. Curtiso juosta su aktoriais E. Thompson, C. Shiffer, H. Grantu, R. Atkinsonu ir kitais skirta tiesiog poilsiui. Nepasakosiu turinio. Tiesiog jei dar nematėte, būtinai pamatykite. Pajusite, kad Kalėdos tikrai viena iš mieliausių švenčių.

O iš knygų lentynos šįkart ištraukiu tik vieną knygą – J. Grishamo „Kalėdų nebus“. Tai linksmas pasakojimas apie šeimą, kuri nori pabėgti nuo Kalėdų šurmulio, bet, pasirodo, nuo jo nepabėgsi.

Kalėdiniai sveikinimai

Kaip norėtųsi, kad grįžtume prie ranka rašomų sveikinimų ir naudotume žalios ar auksinės spalvos rašiklius, nes juodi ir mėlyni pabodę. Lietuvoje kalėdiniai sveikinimų atvirukai spausdinami nuo senų senovės. XIX amžiuje tuose atvirukuose dažniausiai buvo vaizduojami sustoję žmonės (ir vaikai, ir suaugusieji), besigrožintys Betliejaus žvaigžde. Sovietmečiu kalėdinius atvirukus pakeitė naujamečiai, bet mes vis tiek juos dažnai vadindavome kalėdiniais. Ant jų dažniausiai regėdavome laikrodį, kalendorių, šampaną... Atgimimo pradžioje vėl grįžo kalėdinių temų atvirukai. Buvo jų įvairiausių ir begalė. Dabar jų žymiai mažiau, dažnai net paieškoti tenka, nes erdvę užvaldė sveikinimai kompiuteriu ar telefonu. Aišku, patys sveikinimų tekstai ne ką patobulėjo ir liko pilni nostalgiškų sakinių ar kičinių palinkėjimų: „Uždekim širdyje kiekvieną žvakelę, tegul ji apšviečia toliausią kertelę.“

Solidžius sveikinimus stengiasi atsiųsti bankai. Štai praėjusiais metais jie ragino prisidėti prie „Raudonos nosies“ projekto: „Tik kartu galime padėti tiems, kuriems pagalba ypač svarbi.“ Supratau, kad jie prie projekto prisidės šiuo gražiu paraginimu ir tiek.

Per Kalėdas dažnai kažko prašome ir sau. Pavyzdžiui: „Netikiu, Dieve, tavim, bet padėk.“ Kaip tas, už tris norus paleisdamas auksinę žuvelę, jos paprašė: „Noriu namo mieste, vilos prie jūros, jachtos, gero automobilio. Tai būtų mano pirmas noras.“ Būna, kai tiesiog išsakomi geri norai: „Nors ir esu ateistė, bet už jus pasimelsiu.“ Ko aš norėčiau palinkėti? Norėtųsi kažko netikėto, bet reikalingo. Tad palinkėčiau tolerantiškumo. O šiaip jau šventės greitai prabėgs ir po jų liks tik daugiau atliekų ir besiskiriančių porų.