Kalbos sutrikimą turinčios Editos gyvenimo virsmas: užsisklendimą namuose pakeitė pašaukimas konditerijai

36-erių Edita Paldavičiūtė šiandien, kaip pati sako, gyvena, o prieš kelerius metus buvusį laikotarpį visaverčiu gyvenimu pavadinti buvo sunku. Moteris dėl ryškaus kalbos sutrikimo vengė įsilieti į sociumą. Didelę dalį savo gyvenimo leido tiesiog namuose, globojama artimiausio žmogaus – mamos, su kuria jaučia stiprų ryšį. Bet šiandien Editos gyvenimas kitoks, dėl to džiaugiasi ir ji, ir jos šeima – jauna moteris įsitraukė į veiklas, praplėtė socialinį ratą, atrado pašaukimą konditerijai ir mėgina kurti savarankišką gyvenimą.

Gyvenimas tarp keturių sienų

Didžiąją dalį savo gyvenimo Edita pragyveno užmiestyje, netoli Šiaulių. Nuo mažens moteris turi stiprią kalbos negalią, todėl vaikystėje ji lankė specialiąją mokyklą. Baigus dešimt klasių, Editos gyvenimas „užsidarė“. Nors ji buvo laiminga, nes turėjo mylinčią šeimą – mamą, seserį, sūnėną, tačiau visas jos gyvenimas sukosi namuose. Be šeimos, ji nebuvo sukūrusi kito socialinio rato, neįsitraukė į jokią veiklą, o kad pati galėtų gyventi savarankiškai, juolab įsilieti į darbo rinką, negalvojo nei ji, nei artimieji

Ilgainiui Editai ištrūkti iš namų ėmė trukdyti ir elementarių įgūdžių stoka. Ji svajojo gyventi savarankiškai, tačiau nemokėjo orientuotis aplinkoje, neįsivaizdavo, kaip nusigauti nuo vieno miesto galo iki kito, ko ir kada paklausti, kas galėtų jai padėti.

Apie norą įsitraukti į kokią nors veiklą, galbūt bent kiek savarankiškiau gyventi Edita pradėjo kalbėti su savo šeima. Ją paskatino ir dienos centro, kurį lankė 10 metų, socialiniai darbuotojai, matydami, kaip stropiai moteris vykdo įvairias užduotis ir daro stebėtiną pažangą. Taip Edita atsidūrė ES lėšomis finansuoto projekto „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“ socialinėse dirbtuvėse, kurių tikslas yra didinti asmenų įsidarbinimo atviroje darbo rinkoje galimybes, ugdyti, lavinti ir palaikyti bendruosius ir specialiuosius darbinius įgūdžius, atliekant prasmingas darbinio užimtumo veiklas. 

Socialinėse dirbtuvėse Edita įsitraukė į keramikos, aplinkos tvarkymo užsiėmimus, bet labiausiai atrado save konditerijoje. Pradėjus kalbėti apie sausainių kepimą ir naujų receptų paiešką, moters akys nušvinta, sako,  net neįsivaizdavusi, kad taip patiks gaminti. Socialiniai darbuotojai priduria, kad paslaptis ne tik ta, kad patinka, bet Editai gaminti maistą ir sekasi labai puikiai. Paklausta, ką mieliausiai gamina, Edita neslepia – labiausiai mėgsta minkyti ir kepti sausainius.

Editai pasitaikė galimybė įsitraukti  ir į apsaugoto būsto projektą. Nors šis žingsnis – nemenkas iššūkis, Edita ir jos šeima ryžosi šiems pokyčiams. Apsaugotame būste Edita gyveno ne viena, ji buitį dalijosi dar su trimis merginomis, o varkytis joms padėjo socialiniai darbuotojai, kurie prireikus suteikdavo visą reikiamą pagalbą.

Editai sekėsi neblogai, tačiau pasibaigus projektui ji grįžo gyventi atgal pas savo šeimą ir pajuto, kad įgyti nauji įgūdžiai tik silpsta. Editai tapo aišku, kad turi ir toliau žingsnis po žingsnio irtis kuo savarankiškesnio gyvenimo link.Šiuo metu ji gyvena mieste, kartu su seserimi, noriai lanko dienos centrą. Mergina stengiasi aplink save sukurti teigiamą aplinką, noriai įsitraukia į veiklas. Iki socialinių dirbtuvių jokios darbinės patirties neturėjo, tačiau dabar labai noriai eina asmeninio savarankiškumo link.

Visokeriopa nauda

Pirminius tikslus, kuriuos buvo užsibrėžusi, Edita jau pasiekė. Anksčiau daugiausiai bendravusi tik su šeimos nariais, šiandien jauna moteris lanko socialines dirbtuves, ten susirado naujų draugų, užmezgė socialinių ryšių. Išmoko kalbėti kiek lėčiau ir aiškiau, kad ją geriau suprastų, todėl pagerėjo ir komunikacija su aplinkiniais.

Svajojusi tik atrasti veiklą, kad nesėdėtų visą laiką namuose, Edita atrado tiesiog gyvenimo pašaukimą. Prieš kelerius metus kitiems aplink gaminant, jai net nekildavo noras padėti ar prisidėti, o dabar jaunos moters sausainius ragauja ne tik namiškiai ir dirbtuvių bičiuliai, bet jie keliauja ir plačiau – į prekybą. Bene svarbiausias dalykas, tikina socialiniai darbuotojai, kad akivaizdžiai pagerėjo Editos emocinė sveikata, matyti, jog ji aplinkoje jaučiasi saugiau ir drąsiau. 

Vis tik išvardintus siekius Edita vadina svarbiais, bet tik tarpiniais, dedančiais pamatą pagrindiniam – kada nors gyventi visiškai vienai, gebėti pasirūpinti savo buitimi, savimi ir visavertiškai dalyvauti socialiniame gyvenime. Galbūt žmogui, kuris kasdien sukasi mieste, eina į darbą, grįžta atgal net sunku suvokti, koks didžiulis tai pasiekimas Editai. Ši rutina dar prieš kelerius metus jai buvo visiškai nepasiekiama, o dabar ji viena puikiai nusigauna prie svarbiausių miesto objektų, gali nuvykti iki dirbtuvių ir atgal, mažiau priešinasi naujovėms ir net, atvirkščiai, rodo noro išmokti vis daugiau.

Šiuo pokyčiu labai džiaugiasi ir Editos šeima, pirmiausia todėl, kad mato, jog jauna moteris atrado gyvenimo džiaugsmą ir prasmę, pradėjo svajoti, siekti. Šiuo metu Edita gyvena su seserimi Šiaulių mieste, bute, kurį įsigyti padėjo mama. Nors jauna moteris dar negyvena visiškai viena, viliasi, kad iki savarankiško gyvenimo liko vos keli žingsniai.

Šiaulietė pasakoja, kad net nenori pagalvoti apie tai, koks gyvenimas buvo iki dalyvavimo projektuose. Edita tikina, kad be socialinių dirbtuvių ir apsaugoto būsto programų vargu ar būtų įveikusi tokį svarbų gyvenimo lūžį.  Pasak Editos, tokie projektai padeda žmonėms su viena ar kita negalia geriau integruotis į visuomenę, pažinti vieniems kitus, išdrįsti išlįsti iš savo kiauto. O dar labai svarbu tai, kad jie tampa tramplinu į visuomenę, į savarankišką gyvenimą. Žmonės atranda savyje jėgų ir talentų, kurių net nesuvokė turėję.

Editos istorija yra viena iš dvidešimties atrinktų sėkmės istorijų konkurso „Žingsniai 2023“, kurį organizuoja Europos socialinio fondo agentūra, herojų.

Šaltinis: www.15min.lt