Kaktusas ar pienė – knyga ne gėlininkams ir ne apie gėles...

Sociologas, geštalto terapijos praktikas Pranas Benikas apie Evelinos Savickaitės-Kazlauskės knygą Kaktusas ar pienė. Knyga apie psichologinį atsparumą (Vilnius: Tyto alba, 2021).

Evelinos Savickaitės-Kazlauskės knyga „Kaktusas ar pienė“ iš tiesų yra ne apie gėles, o apie žmones ir vieną ypač svarbią kiekvieno žmogaus savybę – psichologinį atsparumą.

Tiesa, gėlių vardai knygos pavadinimui yra parinkti neatsitiktinai. Šios gėlės metaforiškai iliustruoja du būdingiausius asmenybės psichologinio prisitaikymo tipus, kurie prilyginami kaktusui ir pienei. Būtent – pasitelkiant šiems augalams būdingą prisitaikymą prie savo gyvenamosios aplinkos, vaizdžiai parodomi ir paaiškinami žmonėms būdingi prisitaikymai. Kaktusas – augalas, gebantis išgyventi gana ekstremaliomis sąlygomis, vietose, kuriose itin stinga vandens: dykumose, pusdykumėse ar stepėse. Dėl to augalo kūnas nusėtas aštriais dygliais, saugančiais augalą ne tik nuo augalėdžių gyvūnų, bet ir nuo kaitrių saulės spindulių. Tai alinančios išgyvenimo ir ištvermės strategijos pavyzdys. Na, o pienė – visiškai kito prisitaikymo ir apsaugos tipo augalas. Tai ne tik labai atsparus, bet ir labai naudingas augalas. Pienės gali augti praktiškai visur – pačiuose įvairiausiuose plyšiuose ir praktiškai visos augalo dalys (šaknys, stiebai, lapai, žiedai) yra naudingos. Augalas gali maitinti ir gydyti. Palyginkime šiuos du augalus ir pamąstykime apie žmones. Įdomu, ar ne?

Taigi, ši knyga yra apie tai, kaip mes – žmonės – esame linkę augti ir prisitaikyti, jausti ir elgtis. Svarbiausia, kad šios knygos tekstai moko, kaip pastebėti ir suvokti tai, kas ir kaip su mumis vyksta. Parodo ir moko, kaip mums lengviau išbūti, iškentėti, priimti, susitaikyti išgyvenant sunkumus, traumas, krizes ar netektis. Parodo ir moko, kaip mums, sudaužytiems, vėl susirinkti, susiklijuoti, susilipdyti, parklupusiems vėl atsistoti, sužeistiems vėl užgyti ir sveikti! Ši knyga – apie tai, kaip iš naujo susirinkti pastangų, energijos trupinius į vieną kumštį, vieną balsą, vieną veiksmą, vieną duonos riekę ar visą kepalą. Ir ne kartą. Šie tekstai apie tai, kaip nepasitraukti, nepalūžti, nepasiduoti, (iš)būti, vėl iš naujo kurti gyvenimo, o svarbiausia – meilės, rūpesčio, globos ir džiaugsmo patirtis. Susirinkti savo bejėgystės ir / ar negalios likučius tam, kad nepaisant to, kas įvyko, kas vyksta ir kas dar įvyks, iš naujo kurtume santykį su artimu ir su savimi – su visu gyvenimu.

Tiesa, būsimuosius skaitytojus, ypač lengvų būdų arba greitų sprendimų ieškotojus, privalau perspėti pasinaudodamas pačios autorės žodžiais: „Jei tikėsimės, kad visi be išimties gali pašokti iš rūpesčių ir nesklandumų, sugrįžti į „normalumo būseną“, nusipurtyti dulkes nuo batų ir keliauti tolyn, – teks nusivilti. Blogiau – greitų rezultatų lūkesčiai gali sukelti nereikalingą įtampą.“ Taigi, knyga – ne apie greitus ir lengvus būdus, bet apie ilgus procesus, pastangas, darbą, kuris vyksta lėtai, nepertraukiamai, kasdien. Tai – knyga apie emocinę savireguliaciją ir higieną. Ta proga norėtųsi padėkoti autorei, nes jai puikiai pavyko parašyti aiškią, lengvą ir nuoširdžią, gyvenimiškais pasakojimais ir istorijomis iliustruotą knygą-vadovėlį lietuvių kalba. Knygoje gausu ir paaiškinimų, ir patarimų, ir praktinių užduočių.

Dar vienas knygos dalykas, galintis patraukti mūsų dėmesį, yra vyrams ir moterims būdingo psichologinio prisitaikymo (atsparumo) skirtumai. Skaitydami knygą galime suprasti, kodėl Lietuvoje (ar net visame pasaulyje) moterys dažniausiai yra pienės, o vyrai – kaktusai…

O pabaigoje – dovanokite, visgi labai norėtųsi uždėti mažą vyšnaitę ant torto. Įsivaizduokite šiuolaikinį žmogų, kurį iš viršaus slegia milžiniška maždaug 100-o milijardų nervinių ląstelių našta, kuri vadinasi smegenys. Tiesa, fizinis jų svoris nėra toks įspūdingas – tik maždaug apie 1,5 kg. Tačiau jūs tik įsivaizduokite, kiek jose visko telpa ir kiek tose pilkosios masės platybėse visko vyksta?! Nepaprasta, ar ne?! Tiesiog įspūdinga! Apie tai turbūt nepagalvojo nei Sokratas, nei Platonas ar Aristotelis ir netgi – pats Šekspyras su Hamletu ar garsusis Einšteinas (su savo reliatyvumo teorija). Deja, jie mirė nesužinoję, o štai mes jau žinome ar bent jau turime galimybę sužinoti daugiau. Tačiau ką mums dabar su tuo žinojimu daryti?! Štai kur klausimų klausimas, prilygstantis šekspyriškajam „būti ar nebūti“, kuris jau kelis šimtmečius žaismingai sklando pasaulio teatrų scenose, kartkartėmis vis pradžiugindamas teatralų širdis. O mums tas klausimas prieš akis iškyla tarsi milžiniškas kalnas ir atsistoja šalia tokių kasdieninės egzistencijos pasirinkimų kaip… šaldytuvas, sporto salės abonementas ar knyga ne apie gėles, bet panašiai… Kaip matote, prieš mūsų akis ir ant mūsų gležnų pečių – vagonų vagonai rimtų reikalų… Gyvenimas.

Paskaitykite knygą, brangieji, nuoširdžiai rekomenduoju. Gal bus lengviau ne tik klausimus kelti, bet ir į juos atsakyti. Galbūt ryšitės ir patirsite reikšmingas asmenybines – augalines-alchemines transformacijas, iš dygliuotų kaktusų virsdami į lanksčiai ir kūrybiškai prisitaikančias, maitinančias ir gydančias pienes.