Kakės Makės tėtis „sta­to“ baž­ny­čias

Dėl ka­ran­ti­no at­šau­kus Šiau­lių tau­to­dai­li­ninkų pa­rodą, lan­ky­to­jai neiš­vy­do di­dy­be ir kruopš­tu­mu pri­bloš­kian­čių tau­to­dai­li­nin­ko Adarbų – gar­siau­sių pa­sau­lio baž­ny­čių ir šven­tyklų ma­ketų. 73-ejų vy­ras per tre­jus me­tus jų pa­darė pus­šimtį ir sa­ko įsi­ti­kinęs – žmonėms sta­tant šiuos sta­ti­nius, be Die­vo pa­gal­bos ne­bu­vo ap­siei­ta. Be­je, ne­įtikė­ti­no gro­žio ko­lek­ci­ja da­bar užė­mu­si vi­sas kam­ba­rio, ku­ria­me užau­go ra­šy­to­ja ir iliust­ra­torė Li­na Žu­tautė, len­ty­nas, nes Ri­man­tas – Kakės Makės kūrėjos tėtis.

Nebėra kur maketų įkurdinti

Užėjus į namus, kurių sienas puošia Zitos ir Rimanto Minkų dukrų – juvelyrės Aistės ir rašytojos ir iliustratorės Linos – darbai, o viskas nuo sienų iki lubų, nuo baldų iki įspūdingų šviestuvų sukurta Rimanto rankomis, užima kvapą. „Žinokite, mūsų ir „žiguliukas“ dar važiuoja. Mašina nė karto nebuvo autoservise“, – šypteli auksarankio vyro gabumais besididžiuojanti Zita, metų pradžioje su Rimantu atšokusi auksines vestuves.

O tautodailininkas paprašo priimti dovanų vieną jo pagamintos Vokietijos viduramžių pilies maketą ir džiūgauja, išgirdęs sutikimą. Juk atsilaisvino viena vieta naujam įspūdingos bažnyčios ar šventyklos maketui. Todėl jis galės nuo ankstaus ryto iki vidurnakčio vėl pamiršti viską pasaulyje, paskęsti kruopščiame konstravimo ir kūrybos procese.

Kambaryje, kuriame augo Kakės Makės kūrėja Lina, suskaičiuojame per 40 bažnyčių ir šventyklų maketų, bet Rimantas sako, kad čia ne visi jo darbai. Dalis nunešta į garažą, keli darbai išdėlioti balkone, o kiek išdalyta... Dirbtų ir toliau, kūryba ir konstravimas jį tiesiog užburia, bet bėda ta, kad nebėra kur maketų padėti.

„Niekada negalvojau, kad užsiimsiu bažnyčių konstravimu, vaikystėje ir jaunystėje net neįtariau, kad pasaulyje yra tokių architektūrinių šedevrų. O kai pradėjau, tokių dalykų sužinojau apie jas...“ – sako Rimantas ir nuo lentynų nukėlinėja ir rodo Venecijos, Florencijos, Vokietijos, Rusijos, Japonijos, Prancūzijos, Kambodžos ir kitų šalių bei miestų architektūrines puošmenas.

Dalį Rimanto sumeistrautų bažnyčių sutuoktiniai ir aplankė. „Stovėjome galvas iškėlę, žado netekę. Man dabar taip viskas įdomu, kad negaliu apsakyti. Per televizorių visada laidas žiūrime. Kai pradedu dirbti, dieną naktį rūpestį turiu“, – šypsosi jis.

„Lyg kokį šventą daiktą daryčiau“

Viskas prasidėjo nuo to, kai 70-mečio proga vyriausioji dukra su vyru Ramūnu Rimantui padovanojo Barselonoje statomos Sagrada Familia (Šv. Šeimynos) bažnyčios 3D iškarpas. Vyras buvo matęs televizijos laidą apie šio miesto simbolio, architekto Antoni Gaudi garsiausio kūrinio statybas. Tautodailininkas taip susižavėjo viena originaliausių bažnyčių pasaulyje, kad vaikai nutarė jį pradžiuginti.

„Kokias dvi savaites rinkau, išgyvenau, lyg kokį šventą daiktą daryčiau. Net specialiai į Barseloną buvome nuvažiavę tos bažnyčios pasižiūrėti. Kiek ten detalių, protu nesuvokiama“, – sako vyras ir nukelia nuo lentynos bažnyčios maketą.

Rimantas su didžiuliu susižavėjimu ir nuostaba kalba apie tris bažnyčios fasadus – Kristaus Kančios, Kristaus Gimimo ir Dievo Garbės. „Keturi bokštai – keturi evangelistai. Štai bokštas Švenčiausiajai Mergelei Marijai, o čia – dvylikai apaštalų“, – sako vyras, atviraudamas, kad nėra praktikuojantis katalikas. Tiki, kad kažkas yra, tačiau kai pamatė A. Gaudi kūrybą, drąsiai sako, kad šis architektas – Dievo pateptasis. 2026-aisiais bažnyčia turi būti baigta statyti ir rezultatas pasaulį priblokš. Kiekviena bažnyčios detalė – iš Biblijos, iš Kristaus gyvenimo. Balandžiai, vaisiai, kiti dekoratyviniai elementai – ne dėl grožio, o Šventojo Rašto žodis.

„Be Dievo čia niekaip“

Pati naujausia Rimanto sukonstruota bažnyčia – Vokietijoje, Ulmo mieste, esanti 161,5 m aukščio katedra. Ji yra aukščiausia pasaulyje, bet kai bus baigta statyti Sagrada Familia bažnyčia, ji jau bus už katedrą aukštesnė. „Labai graži išorėje, viduje. Ornamentika, bokšteliai, piliastrai, ojei ojei. Beveik du mėnesius ją dariau“, – šypteli vyras ir parodo Berlyno katedrą, pastatytą 14-ajame amžiuje, rodo ir kitas pasaulio bažnyčias.

Ypatinga ir Vienos Šv. Stepono katedra, Rusijoje esančios cerkvės, vienuolynai. „Karelijoje, Kižų saloje, esanti cerkvė pastatyta be vinių, vien kirviu. Sovietmečiu ją norėta nugriauti, bet žmonės sukilo ir neleido. Aštuonkampis košmaras. Kol išsiaiškinau, kaip ji pastatyta. Vis tiek įveikiau. Koks gražumėlis“, – stebisi tautodailininkas, komentuodamas nesuprantantis, kaip kokiame 14-ajame amžiuje žmonės sugebėjo tai padaryti.

„Sako, kad Dievo nėra. Be Dievo čia niekaip. Tik Jis gali duoti žmonėms įkvėpimą, kad jie sugebėtų tokius dieviškus darbus padaryti. Protu nesuvokiama, kaip tokius aukščius pastatyti. O bažnyčių skulptūrų gražumėlis, angelo aukštis – 7 metrai, vitražai kokio dydžio, ažūrai... Šiais laikais konstruktoriai suka galvas, niekaip nesupranta, kaip reikėjo išgauti sferinius paviršius, kitus sprendimus“, – stebisi jis.

Įdomu tai, kad Rimantas šias bažnyčias daro ne iš popieriaus. Nusipirkęs brėžinius internetu, jis paprašo kompiuterininkų juos išdidinti. Tuomet iš plokščių ir kartono padaro konstrukcijos pagrindą, karpo smulkiausias detales iš popieriaus, jas klijuoja ant kietų paties pasidarytų detalių. Dar pats pagamina dekorą – metalines detales, kryželius iš metalo, plastiko, medžio ir viską suklijuoja. Vieną bažnyčią sudaro apie 600 ir daugiau detalių, vienai bažnyčiai apie 50 kryželių reikia padaryti.

Tautodailininkas – nuo gimimo

Rimantas meistrauti pradėjo nuo mažumės. „Mėgau pats gaminti žaislus – traktorius, mašinas. Visus žaislus buvau pasidaręs. Juk jų nebuvo pirkti. Kai mokiausi Jonelaičių (Šiaulių r.) aštuonmetėje mokykloje, domėjausi technika, baisiai man ji patiko. Mokykloje buvau menininkas, apiforminau sienlaikraščius. Viską piešdavau, net kolūkio pirmininko pavaduotojas atnešdavo man, vaikui, diagramas piešti, suvestines rašyti. Nesupratau tada, kad tų darbų reikėjo atsisakyti“, – šypteli jis.

Kai mokykloje buvo rengiamos parodos, į jas vaikas atnešdavo paties sumeistrautų lėktuvų, ledlaužių, kitų darbų iš medžio, metalo detalių. „Pirštus buvau nusidaužęs, o tėvelis vis atsidusdavo, kad „tas meistras“ vėl ateina“, – juokiasi vyras ir rodo nuo vaikystės likusį didelį randą virš kelio. Drožė kažką peiliu, įrankis slystelėjo, kraujas tik pasipylė... Bet tai neatbaidė nuo aistros meistrauti toliau.

Vyras sako, kad jo tėvelis buvo nagingas, meniškos sielos. Gamindavo dviejų aukštų „špokinyčias“, nudažydavo įvairiomis spalvomis. Ir vyriausias brolis buvo dailininkas-apipavidalintojas, įmonėje gamino sienlaikraščius, plakatus, transparantus ir kt.

„O aš Šiaulių pieno kombinate išdirbau 35-erius metus – iki pat jo bankroto. Ten pradėjau elektriku, mokiausi Šiaulių politechnikume, institute, kilau karjeros laiptais ir pakilau iki energomechaninio statybos ir remonto baro viršininko pareigų. Man priklausė visos techninės tarnybos“, – sako jis.

Nors vadovavo būriui žmonių, Rimantas tautodaile užsiimdavo po darbo. Gaudavo daug užsakymų sukurti ir pagaminti apdovanojimų geriausiems įvairių specialybių žmonėms: muzikantams, melžėjoms, traktorininkams ir kt.

„Esu metalo gaminių ir juvelyrikos srities tautodailininkas. Dariau ne tik prizus, bet ir šviestuvus, žvakides, kitus daiktus. Buvau sukūręs apie 16 didelių prizų – lyrų muzikantams. Metalas, gintaras, medis žavingai atrodė. Vakarais, šeštadieniais, sekmadieniais dirbau dirbtuvėse pas draugą. Visokius darbus išmokau dirbti – nuo apdailos iki mašinų remonto“, – šypsosi jis.

Ir kokia buvo nuostaba, kad vieną prizą net nusipirko latviai festivaliui „Jūrmala“. „Žiūrėjome televizorių, o ten gruzinų dainininkui Soso Pavliašviliui įteikė Rimo sukurtą lyrą. Labai juokėmės“, – įsiterpia Zita.

Tautodailininkas prisiminė ir kaip gavo paskyrą pirmam automobiliui, kuris iki šiol važiuoja. Pieno kombinate buvo amoniakinė šaldymo sistema, kurioje buvo apie 3 tonos skysto amoniako. Išėjo ministro įsakymas, kad būtinai reikia cechą automatizuoti, nes jis buvo pavojingas – lyg bomba. Kombinatas buvo sudaręs sutartį su Odesos institutu, bet jie projektus padarė, pusę metų dirbo, o tada viską metė.

„Man liepė tuo užsiimti. Dirbau dvejus metus iki 1979-ųjų ir viską padariau – nuo projektų iki įgyvendinimo. Užsispyriau ir padariau. Tada ir gavau paskyrą „žiguliams“, – juokiasi pašnekovas.