Kajetonas Sklėrius - neregėto akvarelės skaidrumo meistras

Šiemet minime 145 metus nuo Kajetono Sklėriaus (1876-1932) gimimo Kunigiškiuose. Reikšminga ir ypatinga sukaktis. Verta truputėlį plačiau papasakoti apie šį įstabų menininką, skulptorių, akverelės pradininką Lietuvoje, iš kurio darbų mokėsi visos paskesnės akvarelistų kartos, kurio mokiniais buvo žymiausi Lietuvos skulptoriai. Tai bus ciklas kelių trumpų rašinių, pasakojančių apie Kajetono Sklėriaus gyvenimą, asmenybę, kūrybą.

Keistai kartais susiklosto ne tik iškilių žmonių likimai, bet ir jų tolesnis žinomumas tarsi pasuka skirtingais keliais, todėl labai svarbu skleisti žinią apie Kajetoną Sklėrių bei įvairiais būdais jo atminimą įprasminti. Šiais metais planuojama Kunigiškiuose jam statyti skulptūrą, surengti suaugusiųjų dailės plenerą, išleisti ateinančių metų kalendorių – tai dalis jo atminimui stiprinti skirtų darbų.

Nuostabu, kad ne tik amžininkai, bet ir geri bičiuliai - Kajetonas Sklėrius ir Juozas Tumas-Vaižgantas - dvi iškilios ir ryškios asmenybės, kuriems lygių reikšmingumu Lietuvos kultūrai gal ne tiek daug rastume, gimė ir augo gretimuose, gal nė kilometro atstumu vienas nuo kito nenutolusiuose kaimuose. Kunigiškiai ir Malaišiai – iš šių tik Kudreliu kalniuku vienas nuo kito skiriamų kaimų jie abu į save sėmė pirmuosius pažinimo, grožio, įkvėpimo syvus, čia buvo pradžia jų plataus kultūrinio kelio. Ne tuo pačiu metu, bet abu mokėsi Kunigiškių pradžios mokykloje, vėliau jų keliai vėl suartėjo, abiems gyvenant Kaune. Daug, plačiai ir giliai žinomas kan. Juozas Tumas-Vaižgantas, o Kajetono Sklėriaus asmenybė tarsi šešėlyje, nors nei kiek ne mažiau verta pažinimo ir pagarbos.

Kajetonas Sklėrius gimė 1876 metų liepos 27 dieną Kunigiškiuose, Barboros ir Ciprijono Sklėrių – darbščių, šviesių, pasiturinčių ūkininkų 9 vaikų šeimoje. Buvo antras vaikas ir vyriausias iš brolių. Savo meninę prigimtį matyt paveldėjo iš mamos – Barboros Girgždaitės, į Kunigiškius atitekėjusios iš Mickūnų kaimo Kamajų valsčiuje. Vaikystė Kajetono buvusi įprasta tiems laikams ir darbais, ir užsiėmimais, bet nuostabiausia lemtis buvo gimti daug šviesos ir plataus požiūrio turinčioje šeimoje. Pasak dailininko giminaitės, rašytojos Alės Rūtos, Kajetonui pagelbstint tėvams ūkyje teko dirbti visus darbus, kuriems buvo pajėgus. Vis tik tėvai, matydami Kajetono polinkį menui, nevaržė jo pasirinkimo, neprimetė tuo metu dažnos nuomonės, kad tik greitą uždarbį atnešantį – daktaro, kunigo ar kt. kelią rinktųsi, o apmokėjo ir leido mokytis, ten kur vedė anksti pasireiškę gabumai ir pašaukimas.

Taigi, 1890 metais po mokslų Kunigiškių pradžios mokykloje, Kajetonas išvyko į Panevėžio gimnaziją, kurioje 1896 metais baigęs šešias klases, įstojo į barono A. Štiglico taikomosios dailės mokyklą į ornamentikos kursą, bet vėliau pasirinko skulptūros specialybę M. Čižovo skulptūros studijoje ir ją baigė.

Nuostabiai šviesios dvasios būta Sklėrių šeimoje, jei tame laikmetyje gyvenant, sūnaus Kajetono polinkiui į meną ne tik neprieštaravo, bet pritarė, išleisdami mokytis bei kiek galėdami rėmė, mat gaunamos apie 15 rublių stipendijos neužtekdavo pragyvenimui.

Besimokydamas Petrapilyje, Kajetonas Sklėrius grįždavo į gimtuosius Kunigiškius. Čia praleisdavo Kalėdų ir vasaros atostogas. Visuomet parsiveždavo piešimo sąsiuvinį ir dažų, pieštukų. Piešdavo ir anglimi. Atostogaudamas sukūrė tėvo portretą, iš molio nulipdė mamos bareljefą ir brolio biustą. Gero, švaraus molio ieškodavęs ir kartais rasdavęs Malaišos upelės pakrantėse. Pasakojama, kad Kamajuose prie statomos bažnyčios 1898 metais pamatęs švaraus, be priemaišų molio, prasitarė: “Tokį molį nors ant duonos tepk”. Iš nedidelio kiekio, kurį gavo, lipdė žalčius, žmonių galvas. Laisvu laiku klajodavęs po Kunigiškių laukus, piešdavęs gamtos vaizdus, sodybas.

Įdomu, kad Kajetoną Sklėrių galime pažinti ne tik kaip menininką, bet anot šeimos narių, sodriu baritonu dainuodavusį bei fleita grodavusį. Kaip ir kiekviename žmoguje susitinka abiejų tėvų ypatumai, taip ir jam iš mamos teko meninė prigimtis, o iš tėvo muzikiniai sugebėjimai, mat Ciprijonas Sklėrius turėjo artistiškumo, dainavo gražiu tenoru, tad giedodavo Svėdasų bažnyčioje, visur šermenyse, šventėse, apeigose.

Kunigiškiuose atostogaudamas Kajetonas Sklėrius sukūrė ir pirmąją itin gerai pavykusią skulptūrą – kun. Antano Strazdelio bareljefą. Brolis Feliksas pasakojo, kad Kajetonas maišęs baltą gipsą, o brolis Jurgis šaukštais jį supildavęs į paruoštas formas. Tuomet tas formas suspausdavę ir laikydavę kol gipsas sustingdavęs. Į kai kurias Kajetonas pridėdavo dažų - išeidavęs spalvotas atvaizdas. Tokiu būdu buvę padaryta apie 150 Antano Strazdelio bareljefų, kuriuos dailininkas perdavė J. Tumui-Vaižgantui. Kaip rašo Vytautas Kairiūkštis 1938 metais išleistoje knygoje „Kajetonas Sklėrius – Šklėris 1876-1932“ tai buvęs „vidujinio gyvenimo kupinas kun. A. Strazdo atvaizdas“.

Bebaigiant ir iškart pabaigus mokslus, Kajetonas Sklėrius sukūrė Vytauto Didžiojo paminklo projektą, Petrapilio Troickio tilto dekoratyvinius obeliskus bei Nevos krantinės dekoratyvinius elementus. 1903 metais apsigyveno Vilniuje. Buvo sužavėtas įspūdingais miesto dailės paminklais, architektūra. Čia jis dirbo restauruojant Šv. Petro ir Povilo bažnyčios skulptūras. Visgi materialiniai nepritekliai neleido jam Vilniuje pasilikti – išvyko į Liepoją, nes gavo piešimo mokytojo vietą gimnazijoje.

Mokytojaudamas taip pat grįždavo atostogų praleisti į Kunigiškius. Alės Rūtos knygoje „Sklėriai“ rašoma, kad tuomet „daug piešdavęs, sakydamas: “Parodysiu studentams, kaip atrodo kaimas...“ Per tokias atostogas pavaikščiojus po apylinkes, buvo nupiešti Griaužių miško kampeliai, Popšutės kalnas, Juodonių piliakalnis, Pakalninės girelė, Tėvų gyvenamasis namas, darželis su aguonom.“. Juk ir Juozas Tumas -Vaižgantas, kai grįždavo į gimtuosius Malaišius, netgi basomis apkeliaudavo tas gražiausias gimtąsias vietas, semdamasis įkvėpimo, atgaivą gamtoje pajausdavęs, akis ir širdį ganydavęs, o vėliau tuos vaizdus, įspūdžius aprašydavęs.

Dar viena įstabi savybė slypėjusi Kajetono Sklėriaus asmenybėje – artistiškumas. Su keletu studentų per atlaidus Kamajuose susipažinęs, Taraldžių kaimo malūne suorganizavo vakarą su vaidinimu. Kunigiškiuose irgi buvo subūręs jaunimo ratelį. Tad tarsi ir aiškiau tampa, kodėl dirbdamas piešimo mokytoju Liepojoje, Kajetonas Sklėrius buvo mėgiamas ir gerbiamas – atsiskleidė pedagogo, ugdytojo talentas.

Ne visuomet turėdamas tinkamas sąlygas kurti skulptūras, ėmė giliau domėtis piešimo akvarele technika. Praėjus dešimtmečiui, nuo 1903 metų, kai atvyko dirbti, 1913 metais Liepojoje buvo atverta pirmoji Kajetono Sklėriaus akvarelių paroda.

Tęsinys bus.