Kaip žodžiuose glūdi melodija, taip ir žmoguje, – tereikia įsiklausyti…

Viduržiemis pamažu leidžia sniegą. Apniukusio horizonto fone šnekučiuojamės su Juozu Muliaučiumi. Rinkūniečio poetiška muzika, kaip tas šylantis oras, atleidžia klausytojų širdis…

Muzikinė Juozo kelionė prasidėjo nuo Pasvalio muzikos mokyklos, tęsėsi Panevėžio konservatorijoje, o vėliau – estrados meno studijose Šiaulių universitete. 

– Baigus konservatoriją, norėjosi pasilikti ant scenos. Buvo minčių stoti į gitaros studijas, bet, pasirodė, kad esu „pavėsy“ (juokiasi), profesionali klasikinės gitaros muzika – kiti dalykai. Pasirinkau tai, kas arčiausiai scenos, – aktorystę. Baigiant estrados meną, buvo pasiūlymas dirbti Šiaulių dramos teatre. Bet užvirė kažin kokios povandeninės srovės, viskas užsitęsė. Nusispjoviau ir ėmiau ieškoti vietos kitur. Sesuo man parašė: Panevėžio „Meno“ teatre – atranka, važiuok! – imame kalbėti apie pašnekovo karjeros vingius. – Kas keisčiausia, ieškodamas teatro, penkis kartus praėjau pro pastatą ir jo nemačiau… Jokio užrašo, tarsi pogrindis. Atrodo, pati aktorystės profesija kviečia eiti į žmones, o nuo jų nesislėpti. Bet atranką praėjau, aštuonerius metus dirbau šiame teatre.

Juozas groja gitara, pianinu, akordeonu, kuria dainas ir muziką. Nors šiuo metu autorinės kūrybos koncertų nerengia, muzika – jo darbo dalis, jis dirba garso ir šviesos inžinieriumi Pasvalio kultūros centre. 

Jis vis ką nors įrašinėja, kuria, įkelia į viešąją interneto erdvę, domisi ir dainuojamąja poezija, ir šokių muzikos kūrimu, remixais. Tačiau savo atžvilgiu yra kritiškas: „Reikėtų daugiau galimybių, talento, mokslų. Žinau, kad nežinau pakankamai. Kūryba – tarsi „puse kojos“ – grįsta jausmais, o techninei daliai dar trūksta pasirengimo. Nors mano patirtis sako – jei ką nors išgirsti, pamatai, ir tau tai atrodo teisinga bei nekyla jokių klausimų – tai ir yra teisinga, – atvirai kalba Juozas. – Impulsas kurti, idėja – iš jausmo. O tada prasideda techninė dalis – kaip idėjai suteikti norimą formą? Kaip priversti ją suderėti, suskambėti? Kaip techniškai sutvarkyti ir neprarasti jausmo? Tai – meistrystė…“ 

– Muzika, poezija… Ar nuo gimimo tai? 

– Poezija atsirado, kai dar dirbau teatre. Kažkur pamačiau vieną Justino Marcinkevičiaus eilėraščių. Kaip tik buvau sugalvojęs gerą melodiją, tik neturėjau jai teksto. Galvoju, pritaikysiu, kažin, kaip čia išeis? Ir gražu… Galiausiai pradėjau abejoti, ar išvis noriu būti teatre. Pasiūlė parengti dainų pagal J. Marcinkevičių programą, su ja kur nors nuvažiuoti. Kodėl gi ne? Pasiėmęs poeto knygų, išsirinkau, kas man labiausiai patiko, ir pradėjau kurti. 

Tūlas, girdėjęs Juozo atliekamas dainas, turbūt pripažintų, kad tai – ne tradicinė dainuojamoji poezija. Juozas poeziją išdainuoja savitu, veržliu stiliumi. Taip lietuvių poezija lieka gyvybinga, gyvena mumyse – rasdama atgarsį, išraišką konkrečiame žmoguje, kuris išdrįsta dainuoti tai, ką jaučia širdimi. Juozas pripažįsta, kad teko susidurti ir su pasipriešinimu: 

– Kartą „Meno“ teatre atlikau Marcinkevičiaus eilių pogramą. Pora lietuvių mokytojų įsižeidusios išėjo. Esą, kaip galima šitaip Marcinkevičių atlikti? Aš jų išėjimo nesupratau… Juk poezija kalba apie dalykus, kurie yra ir šiandien. Nuo akmens amžiaus laikų, karta iš kartos, jie lieka tie patys, tos pačios problemos… Tik jų nematau taip, kaip mokytojos mato. Negirdžiu Marcinkevičiaus eilėse rusiško romanso. Mintys – tos pačios, bet mano muzikoje poezija įgauna kitą formą, galbūt priimtinesnę jaunimui, – žmonės atlikėjui yra pripažinę, jog dar negirdėję dainuojamosios poezijos tokios melodingos… 

– Ką išreiškia tavo muzika, apie ką ji? 

– Popsistai manęs nepavadins popsistu, džiazistai – džiazistu, o bardai – bardu. Ką aš groju? Sunku pasakyti. Dainuojamąją poeziją su džiazo prieskoniais ir popso priedainiais. Išties to ir siekiau. Duoklė sau – ieškoti įdomių, džiazinių skambesių, judėjimo. Priedainis – duoklė žiūrovui – aiškus, tvarkingas ritmas. Duoklė dainuojamajai poezijai – kuo geriau išvystyti mintį – kad ir išdainuojama, ji būtų kuo aiškesnė. 

– Kaip eilėraštyje išgirsti muziką? 

– Pačiuose žodžiuose yra užkoduotos melodijos. Kiekvienas žodis jau yra melodija, turi įgimtą fonetiką. Paklausyk: ŽO-dis – TA-ta. Jei pakeisi įgimto skambesio prigimtį – bus nesąmonė. 

Kreipiu dėmesį į pačių žodžių melodiją ir paties balso tonaciją. Pagal tai renkuosi akordus. Iš esmės, man svarbu kuo labiau stengtis pasakyti tai, kas parašyta, – mintį. Ir melodija susidėlioja. Tereikia pritaikyti muziką, harmoniją arba antrą melodijos takelį. Jei atkreipsi dėmesį į tai, kaip kalbi tekstą, kaip šokinėja tembras, ir tai darysi lėčiau – tu jau beveik dainuoji. 

Kūrėjas pripažįsta, jog natūralų kalbos muzikalumą pajuto gan vėlai: 

– Šis suvokimas atėjo su Marcinkevičiaus kūrybine programa, ne iš studijų. Dažniausiai tik po mokslų pradedi mokytis (juokiasi). 

Mokslai davė aktorystės pagrindus, tačiau juose – labai ryškus fasadas. Kažkodėl senoji teatro pedagogų, aktorių, režisierių karta teatrą sudievina. Esą tai tokie mistiniai dalykai, kurių iki galo niekad nesuprasi, nepadarysi. Ir turi stengtis iki išprotėjimo, kad ką nors pasiektum. Realybėje man viskas kitaip, mano suvokimas pasikeitė, supratau, kad taip neturi būti. Nėra taip, kad sieki nepasiekiamų dalykų. 

– Dabar tavęs nematome teatro scenoje. Tačiau – aktorius vienąsyk, aktorius visam gyvenimui? 

– Nemanau, man tai – žmogaus pasirinkimas. Jei nenoriu juo būti, ir nebūsiu… Aišku, sukaupta patirtis nedingsta. Mano mąstymo tipas, suformuotas aktorystės patirties, polinkis analizuoti išlieka. Sako, gyvas, kol mąstai (šypsosi)? Tai įpratina nuolatos dirbti. Nuolatos galvoji… Tai padeda, nors kartais atrodo, kad save, kitus analizuoju ir per daug. Į viską reikėtų žiūrėti daug paprasčiau… 

– O galbūt yra koks tau artimas vaidmuo, ape kurį ir dabar pagalvoji? 

– Tai priklauso nuo laikotarpio. Kai tau faina, gerai jautiesi, kai viskas smagu, – artimiausias yra komedijos personažas. Kai viskas pradeda sunkėti, tada artimas personažas, kuriam – lomkės… (šypsosi) 

– Tave, kaip meno žmogų, veikia karantinas? 

– Kaip menininką veikia tai, jog negali pabėgti nuo realybės, kažkur išvažiuoti, pasilinksminti… Tai – pusiausvyros palaikymas. 

Kaip kūrėjo manęs karantinas kol kas neveikia, nes kūrybą sustabdžiau kaip tik tada, kai man reikėjo. Išsikėliau kitus tikslus. Na, juos išbandęs, gal ir suprasiu, kad ne ten lendu… Kūryba turbūt sugrįš, tačiau dabar esu kitoje srityje. 

Ir trūksta tos laisvės… Laisvo bendravimo. Bet iš esmės, kai suvoki situaciją, kad viskas – dėl aukštesnio tikslo, o ne dėl tavo gero gyvenimo dabar – tai, pasirodo, ne tokia ir didelė kaina. 

Dabar, kai žmonės nelaimingi, prispausti, mumis lengva manipuliuoti: tave uždarė? Tau kažko neleido? Tai einam, verčiam, griaunam! O nėra nei vieno žmogaus, kuris pasakytų, kas, tokiai revoliucijai praėjus, liks stovėti. Ir kokios bus pasekmės. Ir vienoj, ir kitoj pusėj – avys, kurios seka savo ideologiją… Pagalvoju, ar tikrai šio priešiškumo reikia? Ar šis karantinas – išties toks blogis? Gali mąstyti, jog esi nuskriaustas. Bet ar paklausi savęs, ką daryti, kad gyventum geriau? Ne, lengviau galvoti – o kodėl man valdžia to neduoda? Tačiau taip kyla neapykanta… 

– Po darbų, užgesinus šviesas, išjungus garsą, kaip atrodo tavo kasdienybė, ramybė? 

– Kai šitą klausimą išgirstu, net verkti norisi… (juokiasi) Nes tikriausiai tos ramybės nėra. Ir nė nežinau, kokia ji man. Pastaruoju metu bandau sau užduoti klausimą, kas priverstų mane jaustis laimingą? Tylu, tuštuma. Turiu tam tikrų siekiamybių. Tik per didelis noras, užsispyrimas jas įgyvendinti atima gyvenimo džiaugsmą. Tarkime, būtų gerai turėti namus. Faina būtų turėti kokį garažiuką, užsiimti visokiais įdomiais niekais – pjaustyti, virinti, meistrauti… Dabar tokios galimybės nėra. Daug norų priklauso nuo pinigų, tad apie juos ir pradedi galvoti. Kol kas taip ir gyvenu: grįžti po darbo ir galvoji, ką daryti. O kur tas atsipalaidavimas, kur ta laimė? 

Tačiau atsipalaidavimas, supratau, yra ir paprasčiausias buvimas nedarant nieko. Taip ir pailsi, ir supranti daug dalykų. Išjunk visus telefonus, kompiuterius. Atsisėsk, pasėdėk, pagalvok, pamąstyk. Šis pamąstymas gali atpirkti penkias perskaitytas knygas. Labai daug dalykų yra tavyje, įsiklausius – jie ateina. Paskui juos išgirstu iš aplinkos – kažkas perskaitė, girdėjo… O aš tai jau žinau. Vėlgi, jei žinai, kad tai teisinga ir nė nereikia klausinėti, – taip ir yra… 

Tik sunku įsiklausyti į save, kai tikslai – nepasiekti. Iš kitos pusės, kas, net jei pasieksi viską? Vienas karvedys užkariavo pasaulį ir ėmė verkti. Nes jau viskas, nebėra nieko. Tada nustoji gyventi – nebėra ko siekti… 

Buvau pradėjęs galvoti – velniop tą kūrybą, velniop tą muziką, kam dalintis, jei pats nieko neturiu… Bet kurį laiką pabuvęs karantine – be nieko – pradėjau suprasti svarbą, kurią tai duoda. Pabėgimas, išėjimas „į kosmosą“, geras koncertas, kuriame atsipalaiduoji, jauti… Taip, gal neturi dešros, bet ne vien dešra žmogus gyvas. Supranti, kad tai iš tikrųjų stipri jėga…

– Ačiū už pokalbį!