Kaip Vil­niaus g. užau­go „Su­per­ko­pūs­tas“

Ti­kė­ti­na, kad Šiau­liai aš­tun­ta­ja­me-de­vin­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je ga­lė­jo di­džiuo­tis pa­čia di­džiau­sia pa­sau­ly­je dar­žo­vės skulp­tū­ra – „Su­per­ko­pūs­tu“. De­ja, ne­prik­lau­so­my­bės me­tais šis tū­ri­nės rek­la­mos ak­cen­tas iš bul­va­ro mįs­lin­gai pra­din­go: vie­ni jo pa­ma­ty­ti ne­bes­pė­jo, ki­ti dar pa­me­na po ko­pūs­to gal­va skir­tus pa­si­ma­ty­mus.

Kiekvienas akcentas – meistro amato išraiška

Sovietmečiu kuriant Šiaulių bulvarą, po Vilniaus gatvę išsibarstė tūrinės reklamos akcentai. Pabarstyti jie buvo tikslingai, apgalvotai. Anuomet čia veikusią batų parduotuvę ženklino „Batas“, mėsos krautuvę – „Keptas paršas“, vaistinę – „Gyvatė“ ir t. t.

Bulvaro dizaineris Vilius Puronas tūrinės reklamos akcentus išdalijo apipavidalinti miesto pramonės įmonėms. Spėja, kad Lietuvoje, o gal ir visoje Sovietų Sąjungoje, tai buvo pirmas kartas, kai kompleksiniam sumanymui pasitelkta ne inžinerija, o kiti kūrybininkai, nesvarbu, jog viduriniojo lygmens.

Pasak V. Purono, tiek gamyklų vadovai, tiek dailininkai-apipavidalintojai esmę suprato be paaiškinimų, o štai Šiaulių pedagoginio instituto dėstytojai, dailininkai-profesionalai idėją sutiko skeptiškai. Tik pamanyk – miesto centrą dabinti gamyklų dailininkų kūriniais! Baisus nusikaltimas estetikai!

„Vis tik čia būtų galima rasti paralelių su viduramžių amatininkų gamintomis reklamomis, liaudies menu. Tokią reklamą galima būtų suvokti ir kaip miesto vizualinio folkloro dalį – kiekvienas akcentas yra savoji meistro, jo amato išraiška. Bet visi dirbo dėl bendro tikslo. Tūrinės reklamos kompleksas, kaip sudėtinė pėsčiųjų bulvaro dalis, buvo esminis sumanymas – miestiečių patriotizmo kūrimas miesto humanizavimo proceso metu“, – sako V. Puronas.

Dydžio – sulig žmogumi

Tūrinės reklamos akcentus žmonės pamilo iškart – kai kurie jų šiauliečius sveikina iki šių dienų. Be to, tūrinės reklamos akcentais Šiauliai anuomet išgarsėjo visame pasaulyje. Juk būtent čia stovėjo galimai didžiausia daržovės skulptūra – apie 1,5 m
skersmens „Superkopūstas“, pagamintas iš aliuminio skardos.

Milžinas, kaip tūrinės reklamos komplekso išimtis, buvo įkomponuotas prie Vilniaus g. 179 fasado, šalia važiuojamosios Gegužės 1-osios (Vasario 16-osios) gatvės dalies. Kabėjo jis virš šaligatvio ir buvo daržovių parduotuvės reklama. Po „Superkopūstu“ neretai vykdavo ir pirmieji pasimatymai. Pravartu: didžiulė kopūsto galva nelikdavo nepastebėta beveik nieko aplink nematančių įsimylėjusių akių.

„Superkopūstą“ pagal V. Purono projektą pagamino Šiaulių prekybos valdybos reklamos biuro dailininkai-apipavidalintojai Kęstutis Einigis ir Albertas Vaidila. Kopūstas Vilniaus gatvę puošė 1978–1994 m. 1994-aisiais skulptūra pradingo – V. Puronas įtaria, kad kalta bus tuo metu Lietuvoje siautusi „spalvotojo metalo karštligė“.

Kopūsto pirmtakas – graužtukas

Beje, iš tiesų anuomet veikusią daržovių parduotuvę turėjo ženklinti ne kopūstas, o obuolio graužtukas, perjuostas diržu „Valgau ir lieknėju“. Vis tik šį sumanymą sukritikavo tuometis Vykdomojo komiteto pirmininkas, pėsčiųjų bulvaro idėjos autorius Vilius Kazanavičius. Pirmininkas baiminosi, kad Šiauliuose viešėjusių svečių bus apkaltintas atliekų, t. y. graužtukų, prekyba. Sumanymą teko pergalvoti – gimė kopūsto idėja.

Jį pagaminus, susidurta su kita problema. Virš kopūsto kabojo skardinis ir nupoliruotas užrašas „Superkopūstas“. Kalbininkams ir ideologams užkliuvo priešdėlis „super“. Šis dabar dažnai naudojamas žodelytis sovietmečiu atrodė per daug vakarietiškas. Kad visi būtų patenkinti, rastas diplomatiškas sprendimas: iš Vilniaus gatvės pusės buvo numatytas užrašas „kopūstas“, o nuo vandentiekio bokšto – „Superkopūstas“.

„Iki šiol turiu įtarimą, kad šiuo kopūstu anuomet pirmavome visoje planetoje, net tarp žiniasklaidos atstovų tokios didelės galvos neteko aptikti. Žinoma, kalbu vien apie išorinį diametrą, ne apie dvasingumo talpyklas, nes ir tada buvo apstu kopūstgalvių. Byrant santvarkai, kokiais 1990 metais, Sąjūdžio spaudoje, regis, „Aušros alėjoje“, pasirodė straipsnis svariu pavadinimu „Didelio kopūsto miestas“, kuriame autorius kritiškai aplojo ir „Superkopūstą“, ir netikusią sovietmečio politiką, remiant kūrybininkus. Kraštotyros archyve saugau ir anuomečio kopūstgalvio pavardę, anais laikais prasidėjusio agresyvaus naivumo iliustraciją“, – sako V. Puronas.