Kaip ugdyti empatišką asmenybę?

Empatija – vienas svarbiausių gebėjimų, padedančių kurti stiprius tarpusavio santykius, išvengti konfliktų ir užaugti atsakingu, supratingu žmogumi. Empatiški vaikai geriau suvokia tiek savo, tiek ir kitų jausmus, lengviau sprendžia nesutarimus ir geba būti atidūs savo ir aplinkinių emocijoms. Vis dėlto vaiko teisių gynėjai pastabi, kad empatija nėra įgimtas bruožas – ji ugdoma nuo pirmųjų gyvenimo metų, o svarbiausi mokytojai šioje kelionėje yra tėvai bei artimiausia aplinka. Kaip auginti vaiką empatišku žmogumi, pataria vaiko teisių gynėja Eidvilė Jokubauskaitė.

Anot vaiko teisių gynėjos Eidvilės Jokubauskaitės, neretai pačios efektyviausios pamokos dažniausiai slypi kasdienybėje: „Galbūt pagalbos prireikia draugui ir tuomet kartu su vaiku galite bandyti padėti, o gal matote sužeistą gyvūną ir kartu skambinate aplinkosaugininkams, laukiate, kol jie atvyks, ir prižiūrite sužeistą gyvūną. Be to, galima kartu su vaiku dalyvauti labdaros akcijose, savanoriauti. Tokiu atveju ugdysite ne tik empatiją, bet ir bendravimo įgūdžius.“

Net patys mažiausi ir kartais, atrodytų, nereikšmingi įvykiai vaikui gali tapti puikia empatijos, atjautos, geranoriškumo pamoka. Pavyzdžiui, pasidalijimas žaislu su broliu ar seserimi gali būti puikus empatijos mokymas. Tiesa, vaiko teisių gynėjai pataria, kad svarbu ne tik skatinti empatišką elgesį, bet ir paaiškinti, kodėl tai svarbu: „Kartais susimąstyti padeda net tokia frazė kaip: „Kai padėjai sesei, ji tikrai labai džiaugėsi.“ Tuomet vaikas žino, kad geri jo darbai nelieka neįvertinti.“

Empatija padės spręsti konfliktus

Vaiko teisių gynėjai ir Vaiko teisių linijos darbuotojai neretai sulaukia tėvų užklausų su prašymais patarti, kaip elgtis, kai vaikai įsivelia į konfliktus, nesutaria tarpusavyje, nenori dalintis daiktais. Anot E. Jokubauskaitės, mažų vaikų noras išreikšti save, gauti daugiau dėmesio iš tėvų ar kitų artimųjų, gauti geriausius daiktus tik sau – natūralus: „Maži vaikai dar tik mokosi to, kas suaugusiems atrodo savaime suprantama. Gali pasirodyti, kad vaikas turi tam tikro savanaudiškumo. Ne piktybine prasme, bet tiesiog natūraliai nori dėmesio, meilės, daiktų sau ir dar nemoka dalintis. Tad ankstyvoje vaikystėje ir turi prasidėti empatiškumo pamokos.“

Kaip pavyzdį pašnekovė pateikia situaciją, kai vyresnė sesuo su jaunėliu broliu stato smėlio pilį. Jaunėlis staiga nusprendžia išdykauti, atsistoja ir smėlio pilį sugriauna. Vyresnė sesuo supyksta, gal apšaukia savo brolį arba netgi jį užgauna. Galiausiai verkia, nes vienas supykęs, o kitas užgautas.

Vaiko teisių gynėja E. Jokubauskaitė pastebi dilemą, krentančią ant tėvų pečių: „Kaip paguosti abu, kaip kalbėti, kad nebūtų akivaizdžiai guodžiama viena pusė, o kita smerkiama? Juk negražiai pasielgė abu vaikai, bet dabar abiem liūdna.“

Vaiko teisių gynėjai visuomet ragina tėvus pirmiausia palaikyti artimą ryšį su vaiku, žiūrėti į akis, apkabinti: „Smėlio pilį sugriovusiam broliui galima sakyti: „Suprantu, kad nieko blogo nenorėjai. Tačiau tavo elgesys įskaudino sesę. Ar esi pasiruošęs atsiprašyti?“ O vyresnei sesei galime sakyti: „Suprantu, kad tave brolis įskaudino. Tačiau pravardžiuotis arba muštis nereikia, tai nieko neišspręs. Ar esi pasiruošusi susitaikyti?“

Geriausias pavyzdys – šeima

Vaiko teisių gynėja E. Jokubauskaitė pastebi, kad geriausiai įsimename tas pamokas, kurios buvo parodytos praktiškai. Vaikas mokosi iš to, ką mato ir girdi, tad suaugusiesiems pašnekovė pirmiausia pataria bendraujant tarpusavyje ir su vaiku patiems būti empatijos pavyzdžiu.

Tad, žvelgiant į situaciją, kai brolis su sese susipyko dėl sugriautos smėlio pilies, itin svarbi galimybė susėsti su šeima ir išsikalbėti: „Gavę progą nurimti ir pasikalbėti su tėvais, vaikai galės ramiai susėsti ir, padedami tėvų, susitaikyti. Svarbiausia, kad abu vaikai jaustų, kad jų jausmai svarbūs ir bus išklausyti. Tačiau taip pat vaikus svarbu mokyti, kaip išreikšti savo emocijas neskaudinant kitų. Švelnus, pagarbus ir kantrus bendravimas iš tėvų pusės mokys ir vaikus kantrybės bei empatijos.“