Kaip tautinė savimonė puoselėjama Surviliškio seniūnijoje

Antradienį LR Vyriausybės rūmuose vyko seniūnijų konkurso „Valstybę kuriame mes“ 2018 metų finalinis renginys. Nominacijoje „Už tautinės savimonės puoselėjimą“ net trys mūsų seniūnijos – Pernaravos, Surviliškio ir Šėtos − gavo apdovanojimus. Turbūt įdomu: o už kokias iniciatyvas seniūnijos buvo puikiai įvertintos. Šįkart pateikiame pasakojimą apie Surviliškio seniūnijos pagrindines veiklas bei renginius, padedančius puoselėti tautinę savimonę.

Seniūnijos, bendruomenių, įstaigų bendrystė: nauji projektai ir kita prasminga veikla

Surviliškio seniūnijoje gyvena daugiau nei pusantro tūkstančio žmonių. Seniūnijos teritorijoje pagrindinės kultūros, švietimo, neformalaus ugdymo, socialines paslaugas teikiančios įstaigos yra šios: Surviliškio Vinco Svirskio pagrindinė mokykla, Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešosios bibliotekos filialai Surviliškyje, Kalnaberžėje, Sirutiškyje, Surviliškio dziudo klubas „Rena“, Kėdainių kultūros centro skyriai Surviliškyje ir Kalnaberžėje, Surviliškio Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia, VšĮ „Vilties švyturys“. Seniūnijoje susikūrusios 5 bendruomenės: Sirutiškio, Kalnaberžės, Surviliškio, Užupės, Gojaus.

Surviliškio seniūnijos administracija glaudžiai bendradarbiauja su bendruomenėmis, skatina ir paremia jas įgyvendinat projektus. Bendruomenės ne tik tvarko savo pastatus, bet ir gerina infrastruktūrą (privažiavimo kelių įrengimas, kai kurių žvyravimas ir asfaltavimas, vandentiekio linijos įrengimas), gyventojų poilsio ir sporto zonas. Jaunimas pamėgo sutvarkytas viešąsias erdves, laisvalaikį leidžia jose. Dvi bendruomenės įgyvendino labai daug puikių projektų. Tokių kaip: „Kėdainių kultūros centro Surviliškio skyriaus nenaudojamų patalpų pritaikymas Surviliškio bendruomenės poreikiams“, „Surviliškio kultūrinės ir poilsio zonos įrengimas“, „Bendruomenės autobusas“, „Surviliškio kultūrinės ir poilsio zonos aprūpinimas elektros energija“, Paplūdimio tinklinio aikštelės įrengimas Surviliškio kultūrinėje ir poilsio zonoje“, Folkloro, liaudiškos muzikos ir amatų šventė „Po vasaros dangum“, „Sirutiškio bendruomenės centro patalpų pritaikymas vietos gyventojų laisvalaikio ir bendruomeniniams poreikiams“, „Visi kartu – galime daug“, „Aktyvi ir sportiška Sirutiškio bendruomenė“, „Bendrystės tiltai“ ir kt.

Surviliškio seniūnija visais savo renginiais skatina gyventojus daugiau dėmesio skirti kultūros paveldo išsaugojimo problemoms spręsti, puoselėti savojo krašto viziją, stengiasi plėtoti kultūrinį turizmą, besiremiantį kultūros paveldą apžvelgiančiais maršrutais. Bendradarbiaujant su bendruomenėmis, Kėdainių kultūros centro Surviliškio ir Kalnaberžės skyriais, Surviliškio seniūnijoje vyksta daug renginių – valstybinių švenčių ir atmintinų dienų paminėjimų, tradicinių ir kitokių, modernesnių renginių.

„Keičiantis gyvenimui, keičiasi ir požiūris į susiformavusias tradicijas, papročius. Modernios raiškos formos išstumia senąsias tradicijas. Liaudies tradicijų puoselėjimas mums yra labai svarbus. Tradicijos ir papročiai padeda pažinti mūsų krašto charakterį, tad būtina juos išsaugoti ir perduoti jaunajai kartai“, – sako seniūnė Vanda Petrauskienė.

BAKAINIŲ PILIAKALNIS – POILSIO IR ŠVENČIŲ VIETA

Vienas iš pagrindinių tradicinių renginių − folkloro, liaudiškos muzikos ir amatų šventė „Po vasaros dangum“, jau 15 metų rengiama ant Bakainių piliakalnio.

Bakainių piliakalnis yra Kėdainių rajone, Surviliškio seniūnijoje, Krekenavos regioniniame parke, upės Liaudies kairiajame krante, Bakainių kaime. Bakainių piliakalnis – respublikinės reikšmės archeologinis paminklas. Krekenavos regioninio parko administracija, įgyvendindama teritorijos sutvarkymo projektą (2011−2014 m.), finansuojamą Europos Sąjungos struktūrinių fondų, piliakalnį pritaikė ir neįgaliesiems lankytojams. 2017 m. gražiausių Lietuvos piliakalnių rinkimuose (iš 30 piliakalnių) Bakainių piliakalnis užėmė 7 vietą. Ant Bakainių piliakalnio buvo giedama Tautiška giesmė (projektas „Tautiška giesmė nuo 100 piliakalnių“ www.tautiskagiesme.lt), visame pasaulyje pasitinkant atkurtos Lietuvos šimtmetį.

Istoriškai susiklostė, kad Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną 2003 m. liepos 6 d. minėta ant Bakainių piliakalnio, kai Seimas kvietė „Tautos vienijimosi sąšaukai“ („Piliakalnių šviesa“). Tęsiant tradiciją, augant bendruomenės narių, o ypač jaunimo susidomėjimui, ieškant naujų veiklos būdų ir formų, 2007 m. keitėsi ir šventės pavadinimas, ir pobūdis. Ypač didelio susidomėjimo sulaukė ketverius metus šventėje dalyvaujantys liaudies meistrai ir amatininkai, kurie visus norinčius mokė amatų meistrystės paslapčių, o tai labai svarbu, siekiant išsaugoti liaudies papročius, istoriją ir tradicijas bei jų perimamumą.

Šventės „Po vasaros dangum“ vyksta Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną – liepos 6 d. Nuo 2009 m. dalyvaujama akcijoje – „Tautiškos giesmės giedojimas su viso pasaulio lietuviais“. Kasmet vis daugiau jaunimo prisideda prie šios pilietinės akcijos. Smagu, kad vis daugiau jaunimo susipažįsta su liaudies muzika, liaudies dainomis ir senaisiais bei tradiciniais amatais.

VIENINTELĖ IŠLIKUSI TRADICIJA LIETUVOJE − VELYKINIS LAISTYMAS UŽUPĖJE

Tai originaliausias, gilias tradicijas turintis renginys, antrą Velykų dieną vykstantis Kėdainių kultūros centro Surviliškio skyriaus kuruojamoje teritorijoje.

Šios tėvų, senelių ir prosenelių tradicijos puoselėtojai a. a. S. Jasiukas ir A. Berankis antros Velykų dienos ankstų rytą grodami apeidavo visus kaimo gyventojus, juos laistydami ir apšluostydami. S. Jasiukui išėjus anapilin, tradiciją tęsia A. Berankis su šeima.

Kaimo gyventojai laistytojus vaišina margučiais, Velykų valgiais. Iš gyventojų surinkti margučiai bei kitos vaišės tą pačią dieną vykstančioje popietėje išdalinami skurdžiau gyvenantiems žmonėms – Kėdainių kultūros cento Surviliškio skyriaus vadovė Nijolė Dilkienė sukviečia užupiečius ir jų svečius į popietę „Kaip margutis rieda saulė“ prie bendruomenės centro. Skamba liaudiška muzika, susirinkusieji šoka, dainuoja, o mažieji užupiečiai ridena margučius.

Už šią iniciatyvą, neleidžiančią sunykti unikaliai lietuvių tautos praeičiai, tradicijos puoselėtojams skirta nominacija „Už tradicijos puoselėjimą“, įteikti Lietuvos nacionalinio kultūros centro padėkos raštai. Velykinį laistymą kaip unikalų reiškinį filmavo Lietuvos ir užsienio televizijos.

VARNAĖDYNĖS

Nuo 2004 m. Kėdainių kultūros centro Kalnaberžės skyrius kartu su Kalnaberžės bendruomene ir Surviliškio seniūnija gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje kasmet rengia tradicines varnaėdynes.

Šventės rengėjai kaskart sugalvoja ką nors originalus (apdovanojami originaliausių ir išradingiausių skrybėlių su varnos plunksna autoriai, aprangos kodo „Balta Varna“ kaukės nugalėtojos, šventę veda Dvaro ponai, koncertinę programą atlieka kviestiniai atlikėjai ir Kalnaberžės mėgėjų meno kolektyvai), tačiau pagrindinė šventės „priežastis“ niekada nesikeičia – varnaėdynių dalyviai vaišinami kepta, virta, troškinta varniena, kurios skonis, pasak ragavusiųjų, labai panašus į vištienos.

Taip Kalnaberžėje puoselėjamos dvarų laikus menančios tradicijos. Pasak varnaėdystės žinovo advokato Andriaus Gudžinsko, XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Kalnaberžės dvare gyvenęs carinės Rusijos monarchijos atstovas Piotras Stolypinas esą atgaivino seną varnų valgymo paprotį. Nevėžio pakrantėse buvo labai daug dvarų su puikiais parkais, kuriuose šeimininkavo varnos. Kalnaberžė – ne išimtis. Čia gyvenę dvarininkai jas medžiojo ir valgė.

DIEVDIRBIO V. SVIRSKIO ATMINIMAS

Kiekvieną kraštą garsina geri darbai ir įžymūs žmonės. Mūsų kraštą garsina žmonės, kuriuos žino ir gerbia visa Lietuva. Išskirtinio dėmesio sulaukia dievdirbio Vinco Svirskio asmenybė ir jo medinė architektūra (kryžiai). Dievdirbys palaidotas Surviliškio miestelio kapinėse. Ant jo kapo stovi paties kūrėjo kryžiaus kopija. Per gyvenimą sukurtų per 200 kryžių likimas labai skirtingas. Didžioji jų dalis – Kėdainių krašto muziejuje, keletas, kaip didybės ir paprastumo simboliai, tebestovi Surviliškio seniūnijos kaimuose, mokyklos kieme. Jo biografija sudėliota iš mažų kruopelyčių, iš pasakojimų atėjusių per senolių prisiminimus, girdėtus įvykius, keistus nutikimus. Savamokslis, vienišius, keistuolis, pėsčias keliaujantis iš vieno ūkininko pas kitą, iš vieno kaimo į kitą. Toks jis likęs surviliškiečių vaizduotėje.

V. Svirskio sukurtuose paminkluose kryžius užleidžia vietą meistriškai pačiame medyje išdrožtiems horeljefams, vaizduojantiems scenas iš Kristaus ir šventųjų gyvenimo. Skulptūrose ir horeljefuose vaizduojami populiarūs liaudyje šventieji: šv. Jonas krikštytojas, šv. Izidorius, šv. Florijonas. Primenantis kaimo žmones ir aplinką skulptūrų tipažas, apranga, apibendrintos figūrų formos suteikia kompozicijoms jaukumo ir daro jas įsimenamas, artimas liaudies dvasiniam pasauliui. Taip pat jis mėgo šventuosius apsupti fantastiškais (ornamentiniais) rutuliais, tartum debesimis.

Surviliškio mokyklai prieš 25 metus suteiktas šio dievdirbio vardas. Moksleiviai savo darbais stengiasi įprasminti jo atminimą. Mokykloje veikia svirskiečių klubas, kuris garsėja savo darbais puoselėjant krašto tradicijas.

SAVANORIŲ KRAŠTAS

Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimas 1918 metų vasario 16-ąją garsiu aidu nuskambėjo ir Surviliškio žemėje. Jis reiškė tvirtą mūsų žemiečių pritarimą naujiems pokyčiams Tačiau nepriklausomybę, kaip dabar, taip ir anksčiau, reikėjo apginti. Laisvės siekis buvo toks stiprus, kad net 85 Surviliškio valsčiaus žmonės, jaunuoliai ir pagyvenę, 1918–1920 metais išėjo ginti savo Tėvynės, nes žinojo, kokia didelė laisvės kaina. Tai buvo daugiausiai patriotiškai nusiteikusių žmonių visoje apskrityje. Atlikę karinę tarnybą, ant užtarnautos, valstybės paskirtos žemės kūrė naują gyvenimą. Ruošiantis Valstybės šimtmečio minėjimui, įsitikinta, kad daugelyje šeimų iki šiol saugoma mūsų valstybingumo kūrėjų istorija. 13 savanorių buvo apdovanoti Vyčio kryžiumi. Surviliškio valsčiaus savanorių atminimas įamžintas atminimo lenta. Valstybės šimtmečio šventė priminė visiems, kad nebūtume galėję jos švęsti, jei ne tų žmonių atsidavimas ir kova.