Kaip tap­ti ne­ma­to­mam vabzd­žiams?

Lais­va­laikį gry­na­me ore ga­li su­ga­din­ti ne tik pra­stas oras, bet ir ap­lin­kui zy­zian­tys vabzd­žiai: uo­dai, ma­ša­lai, vaps­vos, ak­liai ir dau­gybė kitų. Kaip iš­veng­ti ne­ma­lo­numų?

Vabzdžius atbaidančios priemonės – purškalai ar tepalai, specialios ultragarsinės lempos ir natūralūs eteriniai aliejai. Vienos priemonės yra nenaudotinos vaikams, kitos skleidžia itin aštrų, galvos skausmus ar alergines reakcijas sukelti galintį kvapą, dar kitos veikia tik labai trumpą laiką, tad svarbiausia renkantis yra žinoti, kaip jas naudoti tinkamai.

Dažnai pajuokaujama, kad vabzdžiai dažniau sugelia jiems „skanesnius“ žmones ar kad uodas pirmiausia turėtų paragauti kraujo, kad nuspręstų, jog jis jam skanus arba ne, ir apie tai pranešti kitiems uodams. Dalis tiesos tame yra, tik tą „skanumą“ uodai ir kiti vabzdžiai nustato kitais būdais.

Uodus, mašalus, aklius vilioja mūsų kūno kvapas, šiluma ir iškvepiamas anglies dioksidas. Ramiai vėsų vakarą ežero pakrantėje stovintis žvejys bus ne toks „skanus“ uodui, nei pabėgiojęs ir miško aikštelėje sustojęs atsikvėpti žmogus. Žvejys mažiau kvepės prakaitu, bus vėsesnė jo oda ir ramesnis kvėpavimas. O sušilęs sportininkas trauks mašalus iš visų miško aikštelės pakraščių.

Vabzdžio jutimus blokuoja cheminiai repelentai, tad tokiais išsipurškęs žmogus tampa nematomas uodui. Natūralios, eterinių aliejų pagrindu pagamintos priemonės mūsų nematomų nepadaro, tiesiog jų kvapas uodams nemalonus, todėl jie laikosi atokiau.

Kitokia situacija yra dėl bičių ir vapsvų – joms rūpi tik maistas ir lizdo bei jų pačių saugumas. Todėl jos visiškai nekreipia dėmesio į žmones, nebent jie saldžiai kvepia arba per daug priartėta prie vapsvų namų.

Todėl, vykstant į gamtą, geriau nenaudoti kvepalų, kvapių kosmetikos priemonių, vengti ryškių drabužių. Širšes ir vapsvas ypač vilioja saldus maistas, vaisiai, tad iškylaujant reikia juos laikyti uždaruose induose.

Ypač atsargiai reikia gerti iš nepermatomų indų (skardinių), kurie bent akimirkai buvo palikti praviri, nes į juos galėjo įlįsti vapsva. Liežuvis – ne pati maloniausia vieta įgėlimui, be to, tai dar ir pavojinga.

Bičių ar vapsvų įgėlimas žmogui pavojingesnis nei uodų, nes jos suleidžia nuodų, o uodai – tik seilių. Dažniausiai, įgėlus bitei, širšei ar vapsvai, jaučiamas skausmas, patinsta aplink įgėlimo vietą, bet tai normali organizmo reakcija į patekusius nuodus.

Retais atvejais gali išsivystyti alerginė reakcija. Jei ji labai greita ir stipri, gali būti pavojinga gyvybei, tad reikia kuo greičiau kreiptis į medikus.

Atsidūrus pernelyg arti bičių ar vapsvų lizdo ir jas suerzinus, būtina greitai pasišalinti. Jokiu būdu negalima mosikuoti rankomis, nes taip tik atkreipiama dar daugiau vabzdžių dėmesio. Jei vis tik įgėlė viena bitė ar širšė, staigiu judesiu nubraukite ją nagu nuo odos, bet stenkitės netraiškyti, nes, sutraiškius vabzdį, pasklinda nuodų kvapas ir kitoms lizdo gynėjoms tampa signalu pulti.

Vabzdžiams sudėtinga skraidyti tankumynuose, tad jei šalia yra tankesnis miškelis ar krūmai, verta nerti į juos ir vabzdžiai liausis persekioję. Jei esate plyname lauke, traukdamiesi užsimeskite drabužį ant galvos, nes žymiai geriau sugeltas pilvas nei sugeltas veidas.

Uodui įgėlus, atsirandantį erzinantį niežulį retas ištveria nesikasydamas. Įvairiuose šaltiniuose galima rasti gausybę liaudiškų būdų niežuliui malšinti: druska, soda, alijošius, mėtos, dantų pasta, citrinos sultys ir kita.

Bene pati greičiausia pagalba namuose – ledukai, šaltas vanduo, metalinis ar stiklinis indas. Panašiai veikia ir ant odos tepamas spiritas – jis garuoja ir vėsina odą bei slopina niežulį, o kartu dar ir dezinfekuoja.

Parengta pagal pranešimą spaudai