Kaip priimti jauną ir seną, nuodėmingą ir atgailaujantį

Kovo 27 d. pasaulyje bus švenčiama Tarptautinė teatro diena. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre (VŠDT) šventinis dienos minėjimo renginys vyks kovo 29-ąją, šeštadienį. Režisierei ir aktorei Ingai Jarkovai-Bučienei tikroji Teatro diena bus ypatinga – žiūrovai Mažojoje salėje išvys jos režisuotą spektaklį „Už durų“. „Tai, kad per Tarptautinę teatro dieną žiūrovams parodysime mano spektaklį – dvigubas džiaugsmas“, – emocijas lieja režisierė.

Žvilgsnis į žmones – neteisiant

Spektaklyje, pastatytame pagal lietuvių dramaturgo Virgilijaus Veršulio pjesę, vaidina vos du aktoriai – pati režisierė ir Juozas Bindokas. Inga Jarkova-Bučienė jį statė kaip savo diplominį darbą dar 2012-aisiais, kai buvo bebaigianti teatro režisūros studijas Klaipėdos universitete. Drama tuo metu buvo demonstruojama Valstybiniame Šiaulių dramos teatre, tačiau spektaklio rodymo atsisakyta, kadangi dar nebuvo suremontuota Mažoji salė.

Neseniai vaidinimas vėl prisimintas – pernai rudenį atnaujintas mono spektaklių festivaliui, kuris vyko Lietuvos teatro sąjungoje. Sulaukus gerų atsiliepimų, buvo įtrauktas į šiųmetį VŠDT repertuarą.

Spektaklis subtiliais psichologiniais štrichais pasakoja žmogaus istoriją – į nieko vidun neįsileidžiančio Senio namų duris netikėtai pasibeldžia jauna mergina Emė. Šie du skirtingų kartų žmonės pradeda bendrauti per neatsidarančias duris, kol tampa akivaizdu, kad du vieniši žmonės ne pasakoja savo gyvenimo istorijas, o išgyvena išlikimo ir atsivėrimo dramą. Pamažu besivystantis Senio ir Emės dialogas veda link netikėto finalo…

Labai primityviai pasaulį suprantantis žmogus, pasižiūrėjęs spektaklį, galėtų kategoriškai „nukirsti“, kad išvydo kažkokią istoriją apie paleistuvę ir nusikalbantį senelį. Todėl nuostabu, kad Inga Jarkova-Bučienė, būdama vos 22-ejų, jau sugebėjo pasaulį ir žmones matyti neteisdama, pasakoti apie jų gyvenimus, didesnę ar mažesnę gyvenimišką patirtį su didele meile.

„Jei pasigilintume, mūsų pačių gyvenimuose yra nutikę jei ne analogiškų situacijų, tai labai panašių. Ši istorija apie jauną merginą, kuri ieško laimės. Jei ji būtų 35-erių, kaip dabar esu aš, greičiausiai jai tokių dalykų nebenutiktų. Bet kai tau yra 20, neaišku, kokia vaikystė buvo, kokių vertybių įdiegė tėvai, pats turi jas susiformuluoti. Kai tau 18, net nesvarbu iš kokios esi šeimos, eksperimentuoji su savo gyvenimu, susidėlioji, kas gerai, kas blogai, esi linkęs į nuotykius ir nudegimus. Nes tik per juos supranti, kas tau tinka ir kas ne“, – savo pasaulėvoką dėsto režisierė.

Ir jei mūsų visuomenė į jaunų žmonių klaidas žiūri nuolaidžiau, tai seniems yra labiau negailestinga, lipdydama įžeidžiančius epitetus. I. Jarkova-Bučienė sako, kad senų žmonių istorijos, likimai būna patys įvairiausi, labai įdomūs, o jos spektaklio herojaus situacija dar labai švelni.

„Senio praeitis tikrai buvo labai graži. Man atrodo, kad tie, kurie iš esmės yra geri, dažniausiai ir užsiiminėja saviplaka. Jei šventasis savo praeityje nemato nuodėmių, reikia suabejoti jo šventumu“, – nusijuokia režisierė.

„Nuo nulio“

I. Jarkova-Bučienė nepamena, kokiais keliais į jos rankas pateko V. Veršulio pjesė, bet ją labiausiai sužavėjo dialogai. Jie buvo puikiai parašyti, šmaikštūs, sąmojingi, įdomūs, įtraukiantys, tragikomiški. „Geriausia, ką galima sudėti į pjesę – ir šmaikštumas, ir tai, kas labai rimta“, – paaiškina.

Vėliau, pagal universitete gautą užduotį, jaunai režisierei reikėjo pačiai susirasti vietą, finansavimą, aktorius – „nuo nulio“ pastatyti spektaklį.

Todėl ji grįžo į Šiaulius, ieškojo, kur spektaklį statyti, kas jame vaidins. Parašė keliems vyrams aktoriams, o Juozas Bindokas, net režisierei pasakius, kad neturi pinigų sumokėti už darbą – sutiko.

Emės vaidmuo buvo atiduotas jaunai studentei, bet galiausiai, taupant laiką, herojės vaidmenį apsiėmė kurti pati režisierė.

„Tikrai labai sudėtinga ir pačiai režisuoti, ir vaidinti. Gal net neįmanoma. Bet mūsų sumanymas yra toks, kad rodome Senio istoriją kaip pagrindinę, o Emės vaidmuo yra antraeilis. Mergina provokuoja senį pasikapstyti savo prisiminimuose, reaguoti. Ji kaip savotiška užsimezgančio pokalbio režisierė, o kodėl tai daro? – štai klausimas, į kurį atsakys patys žiūrovai. Kviečiu ateiti į spektaklį ir patiems pasidaryti išvadas“, – dalinasi moteris.

I. Jarkova-Bučienė sako, kad kovo 27 d. žiūrovus pasitiksiantis spektaklis yra atnaujintas, režisūriškai patobulintas, papildytas šviesomis, sukurta įvairesnė scenografija. Muziką jam parašė Paulius Trijonis, spektaklio dailininkė – Roma Gilė, šviesų – Evaldas Šmitkinas.

Dvigubas džiaugsmas

Šiauliuose, Zoknių mikrorajone, gimusiai ir brendusiai Ingai Jarkovai-Bučienei ir pačiai keista, kad pasuko režisūros keliu. Jos šeimoje menininkų nebuvo – nei tėvai, nei seneliai su kūryba neturėjo nieko bendra.

„Kiek pamenu, buvau labai drovus vaikas. Darželyje, žinoma, visus spektakliukus vaidinau, eilėraščius deklamavau, žodžiu, pirmūnė buvau. Bet kai atėjau į mokyklą, „susinepatoginau“. Nesu labai introvertiška, bet tapau drovi. Zoknių mokykla laisvės taip pat labai nepridėjo. Vien dėl garbanotų plaukų buvau nelabai mėgiama. Juk kitaip atrodžiau. Labai pykau ant tų savo garbanotų plaukų: „kodėl mane tokią pagimdė?“. Blogiau 90-aisiais buvo tik ryžiems ir aukštiems“, – dabar jau juokiasi aktorė.

Ir tada ji pradėjo lankyti Virgilijos Staševičiūtės vadovaujamą teatro būrelį „Helijas“. Ten mergina galėjo žydėti ir skleistis.

„Kai užlipu ant scenos, esu ne aš, galiu daryti ką noriu. Tą ketvirtąją sieną labai aiškiai jutau. Labai norėjau lipti ant scenos. Galiausiai įstojau į režisūrą. Norėjau būti kaip Virga“, – prisimena ji.

Trečiame kurse Inga suprato, kad režisuoti labai labai sunku, geriau – vaidinti. Todėl po režisūros studijų ir pasirinko aktorės kelią. Dirbo Panevėžio J. Miltinio dramos teatre, o vėliau grįžo į Šiaulius.

Vaidmenų Inga Jarkova-Bučienė VŠDT neturi labai daug, bet dažniausiai teatralams organizuoja renginius, vykstančius teatro viduje. Aktorė organizuos ir šiųmetį Mažosios teatro salės renginį kolegoms, kuris vyks po oficialiosios Teatro dienos minėjimo šventės.

„Bet tai, kad per Tarptautinę teatro dieną žiūrovams parodysime spektaklį „Už durų“ – man dvigubas džiaugsmas. Prieš dvylika metų buvo didžiausia laimė ir pagarba, kad Šiaulių dramos teatras apskritai mano spektaklį paėmė rodyti. Norėjau jį Kultūros centre statyti, bet J. Bindokas su teatru susitarė, tuometis teatro vadovas Antanas Venckus pasiūlė įtraukti į repertuarą. Vien dėl to man buvo didžiausia garbė“, – sako ji.